Istorikų teigimu, 1300 metų kovo 25 dieną Dante Alighieri pradėjo savo stebuklingą kelionę po pomirtinį pasaulį ir ėmėsi rašyti „Dieviškąją komediją“. Po daugiau nei septynių šimtmečių kovo 26 d. Meksikos sostinėje šią kelionę po žmogaus kūrėjo sąmonės ir pasąmonės, vaizduotės pasaulį pratęsė teatro „Meno fortas“ trupė. Režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklis, sukurtas pagal nemirtingąją italų genijaus poemą, Meksiko miesto Istorinio centro menų festivalyje buvo vaidinamas viename seniausių ir įspūdingiausių Meksikos sostinės teatrų – „Teatro de la Ciudad“ – scenoje.
Šis festivalis vyksta jau trisdešimt pirmąjį kartą. Nors pagrindinę festivalio programą sudaro daugiausia muzikos koncertai, ji leidžia susipažinti ir su keliais kitų scenos menų disciplinų renginiais. E. Nekrošiaus spektaklis „Dieviškoji komedija“ vietos kritikų buvo pristatomas kaip toks, kurio meno gerbėjai neturėtų praleisti. Tai jau penktosios „Meno forto“ gastrolės Meksikoje, todėl Lietuvos teatras čia jau gerai žinomas ir jam netrūko nei žiniasklaidos, nei žiūrovų dėmesio. Vis dėlto per tris dienas salėje tikrai buvo ir tokių žiūrovų, kuriems tai buvo pirma pažintis su E. Nekrošiaus teatru.
Lietuvių aktorių scenoje kuriamas Dante‘s pomirtinio pasaulio vaizdas meksikiečių sąmonei, matyt, yra labai artimas. Nežinia, ar Dante domėjosi senovės majų kultūra, bet paralelių yra nemažai. Dante‘s devyni pragaro ratai labai primena majų požemio karalystę Šibalbą, sudarytą iš devynių lygmenų, kur gyveno seni mirties ir blogio dievai. Kiekvienas lygmuo turėjęs savo valdovą. Apie tai byloja legenda apie didvyrius dvynius, kurie turėję pereiti 9 išbandymų kambarius. Į tą šaltą ir nelaimingą vietą turėję patekti beveik visi mirę majai; ten būdavę žiauriai kankinami.
Dante savo poemoje didžiulę svarbą skiria žvaigždynams bei dangaus šviesuliams, kurie buvo išskirtinai reikšmingi ir senovės inkų, majų bei actekų tikėjimuose ir kultūrose. Naktinis dangus buvo laikomas langu, rodančiu visus antgamtiškus veiksmus. Majai siejo žvaigždynus su dievais ir stebėdami sezoninį žvaigždžių judėjimą rasdavo atsakymus į savo klausimus, kūrė legendas apie dievų gyvenimą. Jie tikėjo, kad naktiniame danguje susilieja visi pasaulio lygmenys.
Šių dienų Meksika neabejotinai yra vienas religingiausių katalikiškų kraštų. Tai liudija kad ir kiekvieno teatro scenoje įrengti Gvadelupės mergelės Marijos altorėliai. Vis dėlto senoji pasaulėžiūra yra susipynusi su katalikiškąja samprata ir nieko nestebina šalia katedros savo ritualus atliekantys indėnai. Po išpažinties bažnyčioje čia pat galima šamanų pagalba išvalyti savo sielą nuo demonų. Laikas majų kalendoriuje irgi sukasi ratais, todėl meksikiečiams Dante‘s gyvo žmogaus kelionė po mirusiųjų karalystę visiškai neatrodo mistiška ar išgalvota. Tai buvo juntama ir iš labai gyvos žiūrovų reakcijos per spektaklius. Jų nė kiek nestebino gyvo žmogaus bendravimas su vėlėmis, jiems tai yra savaime suprantamas, tam tikra prasme kasdienis dalykas. Visiškai kitaip nei Europoje, be pašalinių filosofinių klausimų jie nuoširdžiai stebėjo vyksmą rasdami dėl ko ir pasijuokti, ir nusišypsoti, ir susimąstyti. Toks gyvas ryšys su auditorija leido lietuvių aktoriams subtiliai atskleisti naujas E. Nekrošiaus spektaklio detales ir prasmes.
Spektaklyje apsilankė ir nedidelės Meksikos lietuvių bendruomenės merginos bei Lietuvos garbės konsulas Meksikoje Ronen Waisser Landau. Festivalio meno vadovas Sergio Vela nuoširdžiai džiaugėsi ir dėkojo Lietuvos teatralams už išskirtinę šventę. Jis jau dabar išsakė viltį, kad festivalio žiūrovai ateityje turės galimybę išvysti ir naujausius E. Nekrošiaus spektaklius „Rojus“ ir „Jobo knyga“.
Intensyvaus gyvenimo ritmo įkaitintame Meksiko metropolyje kultūrinių renginių gausu kasdien. Tiek salėse, tiek aikštėse vyksta Istorinio centro festivalio koncertai, tuo pačiu metu vyksta ir festivalis „Esto es Mozart“, senamiestyje šiomis dienomis šeimininkauja Holivudo filmavimo grupė, kurianti eilinę „Agento 007“ versiją, sekmadienį pagrindiniame miesto Reformų prospekte įvyko didžiulis Carloso Santanos koncertas. Vis dėlto „Meno forto“ spektakliai nepasimetė šioje kultūrinėje įvairovėje ir galima drąsiai teigti, kad Meksika po Italijos ir Rusijos tampa trečia šalimi, kur Lietuvos teatras yra ypač mėgstamas ir laukiamas.
Tauras Čižas
„Meno forto“ nuotraukos