Jau ateinantį savaitgalį prasidės vienos ilgiausių ir sunkiausių dviratininkų lenktynių Europoje. Ankstyvą rugpjūčio 3 d. rytą daugiau nei 40 dviratininkų iš įvairių pasaulio vietų susirinks Londono centre, nuo kur ir prasidės mažiausiai 3 200 kilometrų kelionė per įvairias Europos šalis, neaplenkiant Alpių aukštybių, į tolimąjį tikslą – Stambulą. Pasak rengėjų, toks atstumas pakankamai ilgas, kad iš tikrųjų išbandytų jėgas, bet ir ganėtinai trumpas, kad nebūtų kada ilsėtis. Pasitikrinti savo galimybių ribas ryžosi ir Jungtinėje Karalystėje gyvenantis lietuvis Rimas Grigėnas – vienintelis Rytų Europos atstovas šiose pasaulinio garso varžybose.
Dviejų savaičių maratonas – be jokios pagalbos
Dalyvauti tarpžemyninėse varžybose Rimas Grigėnas nusprendė vasario mėnesį, nors dviratis jam įprasta kelionių priemonė jau kelerius metus. Pastarasis pusmetis pasižymėjo gana intensyviu pasiruošimu: vos pasitaikius laisvesniam savaitgaliui, Rimas stengėsi leistis į ištvermę didinančias keliones. Pavyzdžiui, viena paskutinių ilgesnių jo treniruočių truko vienuolika valandų, per kurias jis pirmas iš maždaug 50 dviratininkų įveikė 300 kilometrų kalvotomis Anglijos vietovėmis.
„Važiuoti iš Londono į Stambulą suviliojo ir iššūkis, ir noras laimėti, ir tiesiog siekis apsilankyti dar nematytose šalyse. Tai tikrai didelis išbandymas – žinau, kad bus sunku, bet praktikuodamasis išmoksti atlaikyti krūvį, suvoki, kad daug kas priklauso nuo mąstymo. Kūnas paklūsta proto įsakymams, todėl per maratoną būtina laikytis geros psichologijos, nepasiduoti silpnumo akimirką. Aišku, nebent skausmas tampa nepakeliamas, bet vėlgi dažniausiai geriau pasijunti kiek pailsėjęs, pavalgęs, gavęs energijos“, – sakė kol kas didžiausiam savo išbandymui besiruošiantis Rimas.
Šios varžybos išskirtinės tuo, kad yra tik vieno ilgo etapo ir iš lenktynininkų reikalauja neparasto savarankiškumo. Tarp starto ir finišo linijų tebus du kontrolės punktai, kurie užtikrins minimalaus atstumo ir bent kelių kalnų įveikimą, o koks kelias atves iki jų – kiekvieno dviratininko asmeninis pasirinkimas. Taip pat nebus maksimalaus laiko limito – gali užtrukti kiek tik nori, tačiau varžybų pabaigos šventė vyks rugpjūčio 17 d. – lygiai už dviejų savaičių nuo starto Turkijos mieste Stambule, Osmanų tvirtovėje ant Bosforo kranto. Visi lenktynių dalyviai, savaime suprantama, iš paskutiniųjų stengsis šios šventės nepraleisti.
Be abejo, kiekvienas trokštantis laimėti ar bent įveikti visą atstumą turi ne tik labai atsakingai suplanuoti savo maršrutą, bet ir apsvarstyti įvairiausius niuansus, pasiruošti galimiems netikėtumams. Rimas sako, kad labiausiai bijo apsinuodyti maistu – tokiu karštu oru valgant neįprastą maistą svetimose šalyse tai gana realus pavojus. Taip pat iš patirties jis puikiai žino, kad tokiose lenktynėse svarbus kiekvienas momentas: ne tik kaip greit sugebi minti pedalus, bet ir kiek laiko skiri miegui, valgymui ir kitiems dalykams.
Iškart po finišo – mintys apie naujus startus
Iki šiol didžiausių Rimo pasiekimų dviračiu sąraše – trys ilgi važiavimai. Viskas prasidėjo nuo 2009 m. apie 1 400 kilometrų turo Londonas–Edinburgas–Londonas, 2010 m. Rimas važiavo maždaug 1 600 kilometrų kalnuotojoje Italijoje. „Abu šie ilgi važiavimai man be galo patiko, todėl nenorėjau sustoti, o 2011-ieji tarp ilgų distancijų dviratininkų buvo Paryžiaus–Bresto–Paryžiaus varžybų metai. Šis garsus renginys yra organizuojamas kas ketverius metus ir jo istorija siekia 120 metų, todėl ir pagalvojau, kodėl gi nepabandžius“, – prisimena Rimas, tapęs visų laikų pirmuoju lietuviu, finišavusiu šiose prestižinėse varžybose.
1231 kilometro Paryžiaus–Bresto–Paryžiaus lenktynes pradėjo net 65 tautas atstovavę 4 998 dviratininkai, o baigė tūkstančiu mažiau – 3980. Rimas šį atstumą įveikė iš viso per 60 valandų, iš kurių važiavo 51 val., o miegojo – tik 1 val. 40 min. Ne maratonininkui ir net ne sportininkui tokia statistika atrodo apskritai neįmanoma, bet Rimas tikina, kad tai buvo puikus nuotykis ir prisimena, kad vos tik sugrįžęs namo, įspūdžiams dar net nesusigulėjus, jau pradėjo galvoti, į kokią ilgą kelionę dviračiu reiks leistis kitais metais.
Geriausias būdas pažinti pasaulį
Viena įspūdingiausių Rimo kelionių buvo žygis į Kilimandžaro viršūnę Tanzanijoje prieš ketverius metus, taip pat įsiminė užkopimas į Graikijos Olimpo kalną. Vis dėlto daugiausia jo apkeliauta važiuojant dviračiu. „Visos kelionės turtina sielą, praplečia akiratį, tačiau keliauti ant dviejų ratų man ypač patinka. Taip gali apsilankyti ne tik populiariausiose vietose, bet ir tokiose, kur kiti turistai neužsuka, gali rinktis važiuoti mažais takeliais, pabuvoti mažuose kaimeliuose, kur vietiniai gyventojai yra labai šilti, draugiški, nuoširdžiai džiaugiasi tave matydami. Tada jautiesi, lyg būtum iš tikrųjų pamatęs tą šalį, tarsi prisilietęs prie jos gamtos, nes nesi izoliuotas nei automobilio stiklo ar šalmo, nei didelio greičio, nuolat girdi visus aplinkos garsus, jauti karštį ir šaltį – viską būtent taip, kaip tada ir yra“, – įspūdžiais dalijosi dviratininkas.
Paklaustas, ar Didžioji Britanija jau visa jo išvažinėta, šypsodamasis sako, kad beveik taip: Anglijoje, Škotijoje ir Velse Rimas lankęsis labai daug kur. Dar yra vietų, kur nevažiuota, bet gerokai mažiau nei tų, kuriose jau būta. Gyventi į Jungtinę Karalystę jis atvyko prieš devynerius metus ir, pasirodo, būtent gyvenimas Londone paskatino sėsti ant dviračio, mat tai buvo patogiausias ir greičiausias būdas kelionėms į darbą, o kartu ir papildomo laiko neužimanti mankšta.
„Pavažinėjęs taip porą metų sugalvojau, kad noriu pakeliauti. Atradau minėtą turą iš Londono į Edinburgą ir atgal. Tiesą sakant, iš pradžių maniau, kad tai bus gana ramus važiavimas apie porą šimtų kilometrų per dieną, tačiau vėliau paaiškėjo, kad laiko apribojimai pakankamai griežti, kad naiviai pervertinau savo galimybes. Nebuvau tinkamai pasiruošęs, taigi gavau krikštą ugnimi: teko dvi naktis nemiegoti, važiuoti prieš vėją ir per audrą, dėl to pervargęs užmigau važiuodamas dviračiu“, – savo pirmus potyrius prisiminė Rimas.
Pasak jo, tai toli gražu nebuvo pati saldžiausia patirtis, bet ji jam atvėrė akis, kad yra daug įdomių galimybių, tik reikia būti joms pasiruošus. Tada ir pradėjo domėtis panašiais ilgų atstumų važiavimais. Taip ratas ir įsisuko… Šiandien jam dviratis, tiksliau – tai, ką su juo galima nuveikti – prilygsta laisvės išraiškai ir teikia nepaprastai daug džiaugsmo. Rimas Grigėnas įsitikinęs, kad pasitaikius progai net bauginantį iššūkį yra verta priimti, antraip visą likusį gyvenimą gailėsiesi nepabandęs…
Nuoširdžiausiai linkime Rimui sėkmės ir nekantriai laukiame įspūdžių!
Parengė Vaida Tamkienė
