Pradinis / Lietuviai svetur / Lietuviškas užsispyrimas padėjo viską susikurti nuo nulio

Lietuviškas užsispyrimas padėjo viską susikurti nuo nulio

Pianistė, pedagogė, Austrijos lietuvių bendruomenės narė, moterų choro vadovė, viena iš tarptautinio jaunųjų pianistų konkurso „Edelweiss“ Vienoje organizatorių Lina Grigaitienė šiandien džiaugiasi galėdama drąsiai realizuoti savo sumanymus, dalytis aistra muzikai su vaikais ir bendraminčiais. Tačiau viskas atėjo ne iškart: prireikė daug užsispyrimo, valios ir stiprybės siekiant atrasti savo vietą po svetimos šalies saule, pasijusti savo gyvenimo šeimininke.

Lina Grigaitienė

Lina, Jūs ir muzika neatsiejamos. Kada prasiskleidė pirmieji meilės muzikai žiedai?

Kiek save atsimenu, visada norėjau pianino. Negalėjau suprasti, kodėl tokio reikalingo daikto man nenuperka. Stebėdavau pianistų koncertus per televizorių, atrodė, jei tik kas leistų prisiliesti prie klavišų, užgročiau taip pat puikiai.

Realybėje buvo sudėtingiau. Į mano zyzimą sureagavo tėtis. Nuvedė į mokytojos Gintarės Aleksandravičienės namus. Nuo tada mano požiūris į pasaulį pasikeitė. Bendravau su inteligentiška, talentinga moterimi, kuri mokė esminio dalyko – išreikšti save per muziką. Muzikos mokykla tapo mano gyvenimu. Senas medinis Varėnos muzikos mokyklos pastatas turėjo ypatingą kvapą ir aurą. Atrodė, kad taip kvepia salėje stovintis fortepijonas. Kartais ten vykdavo pamokos. Laikas prie to instrumento prabėgdavo lyg žiūrint kvapą gniaužiantį filmą.

Kaip atrodo pasaulis muzikanto akimis?

Te nenuskamba kaprizingai: gebėjimas išreikšti stilių, epochą ar kompozitoriaus sumanymą prasideda nuo gebėjimo išreikšti save. Man sakydavo: „Jei skambindama jauti tai, ką groji, pajaus ir klausytojas; jei vaidini – visi supras.“ Todėl muzikantų pasaulis, mano akimis, pilnas pozityvumo, mėgavimosi. Jis sąžiningas. Su muzika susiję žmonės iš tiesų mėgsta savo specialybę, jaučia didžiulį malonumą galėdami išlieti savo širdį per muziką. Mokytojos Gintarės Aleksandravičienės dėka supratau, koks virpulingas laimės jausmas, kai pavyksta.

Kaip klostėsi Jūsų, kaip muzikės, kelias? Kokių išbandymų teko patirti?

1990 metais baigiau Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją, įstojau į tuometę Valstybinę muzikos ir teatro akademiją ir ištekėjau. Tada baigėsi manoji pianistinė odisėja (dvylika metų tai buvo kasdienybė). Netrukus pasibeldė pametinukai vaikai, supratau, kad visko neaprėpsiu.

Vis dėlto po šešerių metų pertraukos įstojau į muzikos pedagogiką Muzikos akademijos Kauno filiale. Vėliau Vytauto Didžiojo universitete baigiau etnologijos magistrantūrą. Visą laiką dirbau, augo vaikai, tad lengva nebuvo. Į priekį stūmė vidinis alkis ir nepasitenkinimas. Iki šiol su malonumu prisimenu dėstytojų Lolitos Navickienės, Sauliaus Mickeliūno, Vitos Liaudanskaitės-Vaitkevičienės, profesorės Bronislavos Kerbelytės paskaitas.

Ar pedagogo specialybę pasirinkote tikslingai?

Pedagogika niekada nebuvo mano svajonių specialybė. Gal dėl to, kad nemėgstu pamokslauti ir klausytis pamokslaujančių. Pedagogiką mes dažnai suprantame per siaurai. Ji turėtų remtis meile, įsiklausymu (kaip muzikoje), o ne rekomendacijų rinkiniais. Reikia gebėjimo pajausti, kada vaikui padėti, kada reikalauti, o kada palikti susitvarkyti patį. Tiesa, turiu priekaištų ir sau, ypač dėl kai kurių savo pirmųjų mokinukų (nekalbant apie savus vaikus) ugdymo.

Kai dirbau Garliavos meno mokyklos Vilkijos ir Raudondvario filialuose, be fortepijono, dėsčiau muzikos teorijos dalykus. Mokiau filialo chorą, vedžiau ankstyvojo ugdymo užsiėmimus. Niekas nesvajoja būti tokio plataus profilio mokytoju, nes norisi sutelkti dėmesį į vieną dalyką. Fortepijonas liko man artimiausias mokomasis dalykas, o daugiausia laiko praleidžiu su mažais vaikais. Muzikos pamokos jiems patinka. Vaikų pasaulis, tas meilės, jaukumo poreikis labai mielas, netgi gydantis.

Ką pastebite dirbdama su vaikais?

Šiuo metu dirbu Vienos darželyje su trejų–šešerių metų vaikais. Gerai žinau – tik tada, kai vaikas ateina su džiaugsmu, pasitikėjimu, įmanoma pradėti mokytis.

Vesdama privačias fortepijono pamokas pastebiu, kad ne kiekvienai šeimai jos tampa prioritetu. Tačiau skambinti fortepijonu vaikas neišmoks vien tik stropiai lankydamas pamokas, reikia daug darbo namuose. Todėl belieka informuoti: jei neketinate ruoštis namuose, savo pinigėlius paleisite vėjais (privačios pamokos kainuoja nemažai).

Esate ir moterų choro vadovė. Ar repertuare – lietuviškos dainos?

Atvažiavusi į Austriją pradėjau gyvenimą nuo nulio: keturiolikos metų įdirbis meno mokykloje ir visas sukauptas repertuaras liko Lietuvoje, tarsi išnyko. Su moterų choru Vienoje atrandame nesunkių, bet gražių lietuviškų dainų. Kartais dainuojame mano, kartais jų pačių pasirinktas dainas. Svarbiausia – pabūti drauge, atsipalaiduoti, bendrauti lietuviškai, padėti viena kitai. Choro įkūrėja ir vadybininkė Vienos universiteto dėstytoja Lina Pestal nuolat randa įdomių nišų mūsų pasirodymams.

Kas paskatino prisijungti prie Austrijos lietuvių bendruomenės, prisidėti prie lituanistinės mokyklėlės veiklos?

2016-aisiais prisijungiau prie Austrijos lietuvių bendruomenės ir lituanistinės mokyklėlės kolektyvo, nes trūko veiklos, bendravimo. Be to, buvau viena kaip pirštas Vienoje, reikėjo informacijos, patarimų. Mielai sutikau teikti savo kandidatūrą į bendruomenės valdybą ir su malonumu ėmiausi darbo lituanistinėje mokyklėlėje.

Mokyklėlei pristabdžius savo veiklą, nuo 2019 metų rudens su keliomis šeimomis renkamės į muzikos pamokėles. Turiu žavią trimečių grupę ir keletą vaikų mokau skambinti pianinu. Lietuviukai, kaip ir daugelis Austrijos vaikų, – laisvi, nuoširdūs. Yra vaikų, kurie pamokoje demonstruoja savo auginamą šimtakojį arba musę, lenda po stalu ar kitaip pokštauja. Kiti stebina nepaprastu imlumu.

Organizuojate jaunųjų pianistų konkursą „Edelweiss“. Kaip kilo ši idėja?

Tarptautinis konkursas „Edelweiss“ – vienas sunkiausių projektų, kuriuos pavyko įgyvendinti būnant Austrijos lietuvių bendruomenės valdyboje. Mintį pakišo du žmonės. 2016 metų pavasarį kalbėjausi su Kauno pirmosios muzikos mokyklos direktoriaus pavaduotoja Rasa Derbutiene – nuostabiu, talentingu žmogumi ir puikia organizatore. Ši pasiūlė suorganizuoti bendrą renginį Vienoje. Šiai minčiai pritarė mano geras pažįstamas, Antalijos valstybinės konservatorijos dėstytojas Samiras Mirzoevas. Taip dėl šių dviejų žmonių autoriteto ir ryšių gimė „Edelweiss“.

Rasa padėjo parengti konkurso nuostatus, organizavo kelionę dalyviams iš Lietuvos, rūpinosi programėlių maketavimu, prizais. Samiras ėmėsi reklamos užsienyje. Dėl jo patirties ir populiarumo išsiplėtė konkurso geografija. 2019-ųjų „Edelweisso“ konkurse ir festivalyje sulaukėme 130 dalyvių iš šešiolikos šalių.

Vienoje reikėjo rasti salę, versti tekstus, bendrauti su įvairių šalių ambasadomis, sudaryti tvarkaraščius, užsakyti keliones ir viešbučius žiuri nariams ir t. t. Darbo buvo labai daug, pajėgų – labai mažai. Mano sesuo Sigutė su kolega Vytautu Černiausku – gimtosios Varėnos meno mokyklos mokytojai – parengė ir konkurso dizaino darbus.

2019-ųjų renginys buvo skirtas Pasaulio lietuvių metams paminėti. Sulaukėme lietuvių delegacijos iš Anglijos, lietuvaičių sesučių Kašubaičių iš Ukrainos. Aš labai didžiuojuosi, kad vertinimo komisijoje dirbo Vienos muzikos ir vaizduojamųjų menų universiteto dėstytoja, pianistė Veronika Kopjova bei Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gimnazijos dėstytoja Gabrielė Kondrotaitė. Nors oficialiai tai buvo Austrijos lietuvių bendruomenės renginys, jaučiu didelį dėkingumą kiekvienam prie jo prisidėjusiam. Dėl šio nutrūktgalviško sumanymo žmonės rizikavo savo reputacija, aš – ir savo kišene. Valdybai vadovaujanti Jolita Skinulytė ir už finansus atsakinga Olga Keller prisiėmė atsakomybę už mūsų „darbelius“. Bendru darbu sukūrėme ne tik gražų, bet ir pelningą renginį.

Akivaizdu, kad šiandien mėgaujatės gyvenimu Vienoje. O kokia buvo pradžia?

Tai, kas vyko, kai atskridau į Austriją, galiu vadinti stebuklu. 2012-ųjų birželio 2 dieną nusileidau Vienoje. Neturėdama plano, nemokėdama kalbos, tik su vieninteliu lagaminu išlaužtais ratais ir vienpusiu bilietu iki Zell am See. Ten gyveno draugė Eglė (beje, vėliau ji tapo „Edelweisso“ bendraautore, vertinimo komisijos nare). Pas Eglę praleidau pusantro mėnesio, ji padėjo susirasti pirmąjį darbą. Pasilikau Austrijoje. Darbo birža suteikė galimybę mokytis vokiečių kalbos. Vėliau susiradau darbą dideliame viešbutyje, ten praleidau dvejus su puse metų valydama personalo patalpas ir svečių kambarius.

Labai ilgėjausi savo vaikų, likusių Lietuvoje. Dukra studijavo, sūnus buvo bebaigiąs mokyklą. Situacija buvo tokia bloga, kad net paskambinti jiems galimybių nebuvo. Pirmus metus atidavinėjau skolas ir siunčiau pinigų vaikams. Kadangi gyvenimas ir maistas viešbutyje nekainavo, išleisdavau vos kelis eurus per mėnesį.

Gyvenimas viešbutyje vertas atskiro pasakojimo. Ten supranti draugystės, lojalumo, partnerystės reikšmę. Dirbdavome po devynias ar dešimt valandų per dieną, šešias dienas per savaitę. Per sezono įkarštį – ir po dvylika–keturiolika valandų. Luposi rankų oda, gėlė visą kūną, neturėjau teisės susirgti, nes galėjau netekti darbo.

Viešbutis yra slidinėjimo kurorto centre, išėjęs iš savo kambario gali leistis trasa žemyn. Nepasinaudoti tuo atrodė nuodėmė. Kartą slidinėdama susižeidžiau – trūko kelio raiščiai. Nuo kalno mane nukrapštė gelbėtojai, ligoninėje sutvarstė koją ir paleido namo. Vakare verkdama paskambinau savo vadovei ir pažadėjau, kad tikrai ateisiu dirbti… Bijojau, kad sezono įkarštyje mane atleis. Tąkart nuožmioji mūsų Greti – namų dama (o mūsiškai – ūkvedė) gelbėjo mane. Ji padėjo vilkti medines vaikiškas loveles, rankšluosčius laiptais aukštyn – su nesilankstančia koja tai buvo labai sudėtinga. Pamenu, pirmomis dienomis kai kurie turistai, pamatę mane, puldavo klotis lovų ir tvarkytis patys.

Kai šiek tiek susitaupiau, susiradau vaikų priežiūros kursus Vienoje ir persikėliau pas draugę vengrę, su kuria susipažinome dirbdamos tame pačiame viešbutyje. Drauge nuomojomės butą. Dirbau nedideliu etatu darželyje ir mokiausi vokiečių kalbą. Dabar turiu normalų darbą, C1 lygio vokiečių kalbos pažymėjimą (jis būtinas dirbant su vaikais). Turiu širdies draugą Haraldą, gyvenu „pilnais plaučiais“, besimėgaudama kiekviena diena, nes jaučiuosi vertinama, mylima, reikalinga ir netgi graži. Man pavyko pasiekti esminių pokyčių: aš nebijau, mano vaikai saugūs, aš galiu valdyti savo gyvenimą. Neliko bejėgiškumo ir nevilties jausmo.

Retkarčiais grįžtate į Lietuvą. Ar, Jūsų akimis, ji keičiasi? Ar čia vis dar jaučiatės kaip namie?

Pirmieji grįžimai į Lietuvą, ypač 2012-aisiais, buvo skausmingi. Matydavau namus, kur gyvenau beveik dešimtmetį, ir nebeturėjau teisės užeiti. Pasimetę vaikai, beglobiai mūsų katinai ir kažkoks nenusakomas šaltis. Vis labiau tolstu nuo tų laikų. Dabar Lietuva įgauna kitą emocinę spalvą: čia žmonės stengiasi! Matau jų užsispyrimą, kuris ir mane išvedė iš beviltiškos situacijos. Lietuvoje žmonės išradingi, svetingi, mandagūs ir žavūs, todėl norisi ir pačiai pasitempti. Ten visi mano artimieji turi savo gyvenimus.

Aš Lietuvoje esu svečias – buvo sunku pripažinti, bet taip yra. Kai nusileidžiu Vilniuje, atrodo, kad man ant kaktos užrašyta, jog sugrįžau. Kartais jaučiuosi žiopla, nes nežinau, kur pirkti talonėlį, kaip atsidaro durys ar panašiai. Arba pamiršau, arba viskas pasikeitė.

Kai nusileidžiu Vienoje, pasitinka Haraldas. Mes keliaujame, žiūrime filmus, einame į kavines, pasivaikščioti. Šiame mieste vis dar gausu netikėtumų, įdomių istorijų. Haraldas aistringai domisi istorija, turi didžiulę muzikos kolekciją ir mane stebina neįtikėtina atmintimi. Jis sprendžia mano problemas, kantriai lopo vokiečių kalbos spragas ir visada atsako į mano skambučius. Aš stengiuosi neatsilikti. Dabar mano namai Vienoje. Tačiau niekada negali žinoti, kaip viskas pasisuks.

Kas padeda, kai būna sunku? Gal turite geros savijautos formulę?

Tada, kai buvo itin sunku, supratau labai svarbų dalyką: mes esame TAI, kaip jaučiamės, o jausmai gali būti valdomi per požiūrį. Gal skambės juokingai, bet pati nusprendžiu, kaip jausiuos, nes beveik kiekviena situacija gali būti interpretuojama 180 laipsnių skirtumu. Kartais mus įklampina įkyrios būsenos, nuovargis arba realus pavojus. Kai pradėjau bijoti žmogaus, stovinčio man už nugaros, kai supratau, kad psichologinis terorizmas mane susargdins, – pasitraukiau. Man labai skaudu, kai išduoda, manipuliuoja, kai piktnaudžiauja pasitikėjimu. Stengiuosi tokias situacijas išnaikinti. Ypač išsekina emocinė priklausomybė, kai supranti, kad vyksta negeri dalykai, tačiau pasitraukti jėgų nėra.

Dar supratau, kad energijos, džiaugsmo mes semiamės iš artimųjų meilės, ištikimybės. Todėl savo vaikus aš myliu besąlygiškai. Jiems viskas atleista iš anksto, nors tai nereiškia, kad aš „iššokčiau pro langą“ jiems panorėjus.

Lietuvoje auga mano anūkė Adelė – nuostabiausia būtybė, panaši į mano dukrą, į jos anytą ir į mane. Juokinga, krykštaujanti, besikalbanti su katinu jo kalba, kurios mes jau nemokam. Ji įrodo, kad pasaulyje esame sujungti nematomais saitais. Nuėjusi į darbą, glaudžiu ten svetimus kūdikius, tikėdama, kad mylėdama juos myliu ir savo anūkę. Jei ne ji, nežinočiau, kokie brangūs yra mažyliai. Labai džiaugiuosi būdama tarp mažų vaikų – tai šaltinis, kuris neleidžia pasimesti suaugusiųjų pasaulyje.

Evelina Kasiulevičienė

Nuotraukos iš asmeninio Linos Grigaitienės archyvo

Interviu publikuotas žurnale „Lietuvė“ (2020, Nr. 1)

PALIKTI KOMENTARĄ

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top