Vokietijoje dirbanti Gintvilė Valinčiūtė – apie vaistų nuo vėžio paieškas, mokslininko kasdienybę ir svajonę sugrįžti

Tikėtina, kad subūrę visus stipriausiuose pasaulio universitetuose besimokančius tautiečius, geriausiose laboratorijose, mokslo centruose dirbančius lietuvių mokslininkus pasijustume labai turtingi. Turtingi žinių, ryšių, potencialo. Džiugu, kad dalis jų parsiveža ar svajoja ateityje pritaikyti savo žinias tėvynėje – asmenines ambicijas derinti su visuomeniniais tikslais, prisidėti prie savo šalies augimo, tobulėjimo, gerovės kūrimo. Tokią svajonę puoselėja ir iš Gargždų kilusi, Vokietijos vėžio tyrimų centre dirbanti gamtos mokslų daktarė Gintvilė Valinčiūtė. Ji pasirinko nelengvą, tačiau labai prasmingą mokslinės karjeros kelią – gilinasi į vėžio biologiją ir ieško būdų išgydyti vaikų smegenų vėžį.

Po genetikos studijų – į Vokietiją

Gintvilę visada traukė mokslas: mokykloje ji buvo pirmūnė, dalyvaudavo olimpiadose, įvairiuose konkursuose, buvo Nacionalinės moksleivių akademijos narė filologijos srityje. Ypač ją domino biologija, dar būdama devintoje ar dešimtoje klasėje ėmė svarstyti apie biotechnologijų ar biomedicinos mokslų studijas. Manė, kad tokia specialybė jai tiktų (nuo mažens mėgo problemų sprendimo uždavinius, žaidimus, domėjosi pasaulio sandara), ir tikėjosi, kad ji užtikrins ateitį. Vienuoliktoje klasėje apsisprendė pasirinkti genetiką. Nors planavo studijuoti Jungtinėje Karalystėje, tais metais, kai baigė mokyklą, Vilniaus universitetas paskelbė naują genetikos studijų programą, parengtą Jungtinės Karalystės universitetų pavyzdžiu. Gintvilė pasinaudojo šia nauja galimybe. 

Po bakalauro studijų mergina nusprendė siekti žinių užsienyje. Pateikė prašymą stoti į magistrantūrą trijuose universitetuose – Švedijoje, Danijoje ir Vokietijoje. Kadangi į visas programas buvo priimta, sprendimą studijuoti vėžio biologijos magistrantūrą Heidelbergo universitete iš dalies nulėmė finansai. „Vokietijos vėžio tyrimų centras, kuris yra Heidelbergo universiteto partneris vėžio biologijos studijų programoje, pasiūlė Melanie und Eduard zur Hausen Foundation stipendiją, įsteigtą 2008 metų Nobelio premijos laimėtojo Haraldo zur Hauseno, todėl pasirinkau būtent Heidelbergo universitetą. Labai prisidėjo ir tai, kad Heidelbergo miestas ir universitetas yra laikomi vienais iš Europos ir pasaulio mokslo centrų: universitetas yra seniausias Vokietijoje, įsteigtas 1386 metais ir turi labai gerą finansavimą, mokslinę bazę; Heidelbergo mieste yra Europos molekulinės biologijos laboratorijos pagrindinis centras“, – aukštosios mokyklos pasirinkimą motyvuoja G. Valinčiūtė. Heidelbergo universitetas šiuo metu pasaulio universitetų reitinge užima 42 vietą, pagal gamtos mokslus – 35.

Šiandien Gintvilė teigiamai vertina Lietuvoje įgytą teorinių žinių pagrindą. „VU reikalavimas studijuoti ir bendruosius bei su programa mažiau susijusius dalykus – bent jau taip buvo, kai aš studijavau, – mano galva, daug prisidėjo prie to, kad magistrantūrą baigiau labai sėkmingai, – sako pašnekovė. – Tiesa, po bakalauro studijų šiek tiek jaučiau praktikos, t. y. įgūdžių laboratorijoje, trūkumą, tačiau dabar, po šešerių metų, VU šiuo požiūriu tikrai pasistūmėjo į priekį, ypač atidarius Gyvybės mokslų centrą.“

Dirba ten, kur mokslas arti paciento

Dar pirmaisiais bakalauro studijų metais Gintvilė susidomėjo vėžio epigenetika, genų reguliacijos mechanizmų tyrimais. Nors magistrantūros metais išbandė kitas sritis, pavyzdžiui, gilinosi į glioblastomų genetiką ir chromosomų pertvarkymus, į krūties vėžio metastazinių ląstelių invazyvumą lemiančius baltymus, rengdama magistro darbą grįžo prie epigenetikos. Bandė rasti tinkamą epigenetinius baltymus blokuojantį vaistą, kuris pertvarkytų vieno geno metilinimą ir potencialiai apsaugotų krūties vėžio pacientus nuo radiacinės fibrozės – jungiamojo audinio randėjimo dėl radioterapijos. Su kolegomis parengė apie tai publikaciją.

Anot vėžio biologijos magistrantūrą baigusios G. Valinčiūtės, „vėžio biologijos tyrinėjimai plačiąja prasme yra skirti išsiaiškinti, kokie biologiniai procesai lemia vėžio vystymąsi, kaip vėžys pertvarko žmogaus ląstelių ir organizmo apsaugos sistemas, kaip būtų galima tai sustabdyti ir t. t. Pati vėžio biologijos sąvoka gali būti suvokiama labai plačiai ir apimti daug skirtingų sričių – nuo grynosios populiacinės genetikos (kokie genų variantai gali prisidėti prie vėžio vystymosi) iki personalizuotos terapijos paieškų (koks vaistas geriausiai tiktų vėžiui su tam tikromis mutacijomis), nuo imunologijos (kaip mūsų imuninė sistema yra pakeičiama vystantis vėžiui) iki virusologijos (kokie patogenai gali sukelti vėžį).“ Per doktorantūros studijas tame pačiame universitete lietuvė specializavosi (ir iki šiol specializuojasi) pediatrinės (vaikų) neuroonkologijos srityje.

Paklausta, kodėl pasirinko mokslininkės, o ne medikės kelią, G. Valinčiūtė sako nemananti, kad jos asmenybė yra suderinama su mediko darbu: „Pavyzdžiui, man kur kas įdomiau ieškoti priežasčių, aiškintis, kas slypi už fenotipo ląsteliniu lygmeniu. Medicinoje svarbiau atrasti problemą ir ją šalinti organizmo lygmeniu. O dabar dirbdama su vadovu, kuris yra vienas iš Heidelbergo klinikos Vaikų onkologijos skyriaus vyriausiųjų gydytojų, suvokiu, kad turbūt psichologiškai man būtų per sunku bendrauti su pacientais.“

Labiau medicininį darbo pobūdį G. Valinčiūtė pasirinko palyginti neseniai – prieš ketverius metus, doktorantūroje. Prieš tai, dirbdama vėžio tyrimų srityje, labiau domėjosi fundamentiniais vėžinių ląstelių mechanizmais. Stodama į doktorantūrą suvokė, kad vien smalsumo motyvacijai palaikyti nebepakanka, kad turi tam tikrą pareigą ir įgūdžių rinkinį padėti visuomenei. Dėl to pradėjo dirbti prie labiau klinikinėje praktikoje pritaikomo projekto – prisidėjo prie kombinacinių terapijų paieškos. „Klinikiniam pritaikymui labai padeda tai, kad dirbu centre, kur mokslas yra arti paciento: tai, ką atrandame ar įrodome, galime čia pat ir pritaikyti – turime klinikinių bandymų padalinį“, – sako pašnekovė.

Ieško būdų išgydyti itin agresyvų vaikų smegenų vėžį

Dabar G. Valinčiūtė dirba pediatrinės onkologijos laboratorijoje, „Translational brain tumor modeling“ grupėje. „Tiriame tam tikrus vaikų vėžius, dažniausiai nervų sistemos. Kitos laboratorijos grupės gilinasi į vadinamųjų epigenetinių inhibitorių mechanizmus ar grynąją farmakologiją. Mano grupė dirba keliose skirtingose srityse, tai – žemo laipsnio smegenų vėžiai, itin agresyvūs smegenų vėžiai, vėžiai, atsirandantys dėl genetinių pažaidų DNR taisančiuose baltymuose, personalizuota onkologija ir farmakologija. Mano darbo sritis – itin agresyvus smegenų vėžys, meduloblastoma“, – pasakoja pašnekovė.

Anot mokslininkės, „meduloblastoma dažniausiai diagnozuojama vaikams, bet pasitaiko ir tarp suaugusiųjų. Kaip ir visi pediatriniai vėžiai, meduloblastoma yra reta liga: Jungtinėse Amerikos Valstijose per metus diagnozuojama 250–500 vaikų susirgimų. Kadangi toks vėžys atsiranda smegenėlėse, kurios yra atsakingos už judesių koordinaciją, dažnas ligos simptomas – valingų judesių koordinacijos sutrikimas. Dar vienas simptomas – galvos skausmas. Vėžys yra gydomas gana tradiciškai: operacija, radioterapija bei chemoterapija. Tačiau visos šios priemonės, nors ir labai veiksmingos, turi šalutinių poveikių, kurie ypač stipriai pasireiškia vaikams dėl to, kad jų smegenys vis dar vystosi. Tai – viena pagrindinių priežasčių, kodėl svarbu atlikti naujų taikininių terapijų tyrimus.“

Šiuo metu Gintvilė dirba prie projekto, kuriame daugybė mokslininkų iš įvairių Europos šalių gilinasi į meduloblastomos biologiją ir gydymą. „Mūsų grupė tiria vieno meduloblastomos tipo jautrumą histonų deacetilazių – tam tikrų epigenetinius procesus reguliuojančių baltymų – inhibitoriams. Šiemet publikavome įrodymą, kodėl būtent šis meduloblastomos tipas yra stipriai veikiamas šių vaistų. Aš ir du mano kolegos siekiame rasti vaistą, kurį galėtume kombinuoti su minėtais inhibitoriais. Apskritai kombinacinė terapija pasižymi tuo, kad idealiu atveju yra padidinamas antivėžinis efektyvumas kartu sumažinant šalutinį poveikį. Tokie vaistai veikia kartu, padidindami vienas kito poveikį, dažniausiai todėl, kad jų taikiniai yra vienaip ar kitaip susiję vėžinėje ląstelėje. Ir idealiu atveju jie neveikia normalioje ląstelėje“, – aiškina pašnekovė.

Didelę dalį G. Valinčiūtės kasdienio darbo sudaro eksperimentų planavimas, atlikimas ir analizė. „Dirbame su vėžio ląstelėmis, todėl reikia kas kelias dienas „pamaitinti“ kultūrą ar ją persėti. Kai ląstelės paveikiamos vaistais, stebime, kaip keičiasi ląstelių metabolinis aktyvumas, gyvybingumas, kiek ląstelių miršta, kokie genai ar baltymai aktyvuojami. Paskui analizuojame rezultatus ir žiūrime, ar jie atitinka iškeltas hipotezes. Dažnai reikia rengti pranešimus, juos skaityti, rašyti paraiškas dalyvauti konferencijose, dalyvauti mokymuose, susirinkimuose, rašyti straipsnius“, – savo kasdienybę apibūdina mokslininkė. Dėl eksperimentinio komandinio darbo ir darbo kompiuteriu kaitos monotonijos Gintvilė sako beveik nejaučianti.

Ko reikia norint dirbti biomedicinos srityje

Anot Gintvilės, studijos, darbas biomedicinos srityje tinka ne kiekvienam, mokslinė veikla reikalauja labai daug laiko, atsidavimo: „Norėdamas prasimušti universitetuose ar būti vertinamas kaip mokslininkas tiek institutuose, tiek kompanijose, – šiuo atveju nekalbu apie administracijoje, rinkodaros ar pardavimo srityje dirbančius žmones, baigusius biomedicinos studijas, – privalai baigti doktorantūrą. Kartu su bakalauro bei magistrantūros studijomis mokslai gali trukti ir dešimt ar daugiau metų. Todėl atsidavimas savo darbui yra būtinas. Labai dažnai universitetuose, institutuose ar kitose ne pelno siekiančiose institucijose iš studentų reikalaujama darbui skirti nežmoniškai daug valandų. Ir nors tai pamažu keičiasi, ilgos darbo valandos vis dar išlieka problema. Tai vienas iš daugybės veiksnių, turinčių įtakos psichinei sveikatai, ypač doktorantų.“

Pasak G. Valinčiūtės, kitas labai svarbus dalykas studijuojant ar dirbant biomedicinos srityje – savimotyvacija. „Šis darbas tau turi būti įdomus, turi jausti motyvaciją, degti pačia idėja. Kitaip sudėtingos darbo sąlygos, nuolatinis spaudimas ir arši konkurencija gali pasirodyti nepakeliami. Dirbant biomedicinoje taip pat labai svarbus protinis gebėjimas spręsti problemas, kūrybingumas, gebėjimas dirbti komandoje, aiškiai komunikuoti, ypač anglų kalba, kalbėti viešai bei rašyti“, – vardija.

Pašnekovė pripažįsta, kad kartais, ypač eksperimentui neveikiant, motyvacijos atrasti būna sunku. Vis dėlto, pamačius savo publikaciją mokslo leidinyje ar perskaičius pranešimą konferencijoje, visos problemos atsiperka. „Manau, darbas šioje srityje yra auginantis asmenybę, ir ne tik todėl, kad jis prasmingas. Per daug metų dirbdamas laboratorijoje ir studijuodamas gamtos mokslus išmoksti nenusivilti neigiamais rezultatais ar tuo, kad kai kuriuos eksperimentus reikia ilgai optimizuoti, išmoksti priimti kritiką, konstruktyviai kritikuoti ir suvoki, kad mokslininkas vienišius yra praeitis, o svarbiausia – komanda“, – mintimis dalijasi gamtos mokslų daktarė.

Nepaisant trūkumų, tokių kaip didžiulė konkurencija, trumpalaikės sutartys, nedidelės algos ir pan., Gintvilė džiaugiasi pasirinkusi mokslininkės kelią. Ją žavi tam tikri mokslinio darbo pranašumai: neformali darbo aplinka, darbas komandoje, galimybė keliauti ir susitikti su kitais mokslininkais, dirbančiais panašioje srityje, tai, kad šiame darbe nedaug rutinos. „Didžioji dalis mokslininkų, tarp jų ir aš, turi ar turėjo vadinamąjį „apsimetėlio“ sindromą, dėl kurio kartais pasirodydavo, kad gal visa tai ne man, – prisipažįsta. – Tačiau džiaugiuosi, kad tų minčių nepaklausiau ir likau studijuoti bei dirbti srityje, kuri man teikia daug intelektinės stimuliacijos, džiaugsmo.“

Dirbant prie dabartinio projekto Gintvilę labiausiai motyvuoja mintis, kad ji gali nors truputėlį prisidėti prie pacientų gerovės. „Toks požiūris, nors gal kiek naivokas, tikrai padeda neveikiant eksperimentui ar bandant įveikti naują iššūkį. Taip pat labai motyvuoja smalsumas. Pavyzdžiui, norisi išsiaiškinti, kaip ir kodėl vieni vaistai veikia vienas ląsteles, o kiti – kitas. Vėžys laboratorijoje man yra labai įdomi liga, pasireiškianti ląstelių veiklos sutrikdymu įvairiomis formomis, dimensijomis ir lygmenimis. Žinoma, nekalbu apie klinikines išraiškas ir pacientų potyrius – tik apie ligą Petri lėkštelėje“, – sako mokslininkė.

Daugiausia vilčių teikia imunoterapija

Paklausta apie didžiausius, naujausius mokslo pasiekimus vėžio tyrimų ir gydymo srityje, G. Valinčiūtė sako, kad „iš pacientų ar labiau politinės perspektyvos, ypač turint omeny nedidelius klinikinių bandymų bei patvirtintų naujų vaistų skaičius pediatrinėje onkologijoje, didžiausias pastarųjų metų laimėjimas yra įteisintas vadinamasis „RACE for Children Act“, dėl kurio farmacijos įmonės darydamos naujų vaistų klinikinius bandymus suaugusiųjų onkologijoje privalo daryti bandymus ir su vaikais, jei vaisto baltymas-taikinys pasireiškia ir pediatriniuose vėžiuose. Prieš tai įteisinant, įmonės galėjo pasinaudoti išimtimi, kuri paremta nuomone, kad vaisto pritaikomumas vaikams nėra vertas dėmesio, jei toks vėžio tipas vaikų populiacijoje nepasitaiko.“

„Taip pat, mano nuomone, didžiulis pasiekimas yra tai, kad pagaliau po daug metų tyrimų Pasaulio sveikatos organizacija 2016 metų vėžių klasifikacijos dokumente įtraukė ne tik histologinius, bet ir molekulinius vaikų vėžių tipus, – sako pašnekovė. – Tai prisideda prie kur kas tikslesnės klasifikacijos, diagnozės ir terapijos pritaikymo. Džiaugiuosi, kad Vaikų vėžio centras, kuriame dirbu, prie to prisideda keliomis svarbiomis pasaulinio lygio molekulinės diagnostikos bei terapijos programomis: INFORM, PTT, MNP.“

Anot mokslininkės, įdomu tai, kad visi vaikų vėžiai (neskaitant kelių labai retų išimčių), palyginti su suaugusiųjų, turi labai mažai mutacijų. Dėl to, viena vertus, yra sudėtinga rasti tinkamus gydymo būdus, kita vertus, vėžiui yra sunkiau tapti atspariam taikomai terapijai.

G. Valinčiūtės teigimu, vienas iš vėžio gydymo metodų, į kuriuos pastaruosius dešimt metų dedama daugiausia vilčių, yra imunoterapija. „Mūsų imuninė sistema natūraliai gali kovoti su vėžiu, tačiau vėžys turi įvairiausių būdų, kaip ją „išjungti“ ar pakeisti taip, kad imuninė sistema padėtų jam augti. Imunoterapijos idėja paremta imuninės sistemos perprogramavimu, išmokymu atpažinti vėžį ir su juo kovoti, – aiškina mokslininkė. – Taip pat, mano nuomone, viena svarbiausių pastarųjų kelių dešimtmečių vėžio gydymo metodikų yra personalizuota terapija. Idėja tokia: pacientui atvykus pas gydytoją ir atlikus atrasto darinio – potencialaus auglio – biopsiją (kraujo vėžio atveju, kai auglio nėra, biopsija gali būti daroma paimant mėginį iš kaulų čiulpų), darinys būtų identifikuojamas ne tik mikroskopuojant, bet ir molekulinės biologijos metodais. Tokiu atveju būtų gaunama informacijos apie auglio molekulinius pakitimus ir būtų galima pagal auglio molekulinę sandarą parinkti gydymą, tinkamą būtent tam vėžiui ir tam pacientui. Mūsų centro mokslininkai, dirbantys prie programos INFORM, užsiima būtent tokia, tikslesne, diagnostika ir prognostika: ne tik analizuojami molekuliniai pakitimai auglyje, bet ir naudojant auglio ląsteles išbandomi įvairūs vaistai, mėginant išsiaiškinti, į kokius vaistus auglys galimai reaguotų, jeigu jokių tinkamų terapijai molekulinių pakitimų nebūtų išaiškinta.“

Svarbiausia – prevencija ir reguliarus sveikatos tikrinimas

Internete gausu įvairiausios informacijos apie vėžio veiksnius, gydymo būdus, tačiau ne visa ji patikima. Paklausta, kokios klaidinančios informacijos tenka pastebėti ir kokie, anot mokslo, yra svarbiausi vėžio prevencijos būdai, Gintvilė dalijasi pastebėjimais ir žiniomis: „Dažniausiai klaidingai teigiama, kad koks nors paprastas vaistas ar virtuvėje naudojamas produktas, pavyzdžiui, soda, gydo vėžį. Kaip įrodymas dažniausiai pateikiami anekdotiniai pavyzdžiai, kur koreliacijos-priežastingumo skirtumai yra pamirštami, pavyzdžiui: „Mano brolio draugo žmonos sesė išgijo naudodama sodą kartu su chemoterapija.“ Arba sakoma, kad vaistas ar produktas žudo vėžio ląsteles Petri lėkštelėje. Pirmu atveju svarbiausia prisiminti, kad vaistų, radioterapijos veiksmingumo tyrimai atliekami dalyvaujant daugiau nei vienam žmogui ir bandymai ką nors pritaikyti populiacijai remiantis vieno žmogaus patirtimi yra labai pavojingi ir dažniausiai klaidingi. Antru atveju žmonės dažnai pamiršta, kad Petri lėkštelėje esančioms ląstelėms ir organizmui naudojamos labai skirtingos dozės, klinikiniuose bandymuose stebima, kaip vaistai veikia organizmą, kaip jie yra paskirstomi, pašalinami, matuojamos farmakokinetika bei farmakodinamika. Todėl tiesioginė transliacija iš ląstelių į žmogų yra negalima. Taip pat dažnai produktai, skirti paliatyvinei terapijai ar apskritai palengvinantys chemoterapijos šalutinį poveikį, yra klaidingai laikomi išgydančiais.“

Mokslininkė pastebi, kad mokslo patvirtinti vėžio prevencijos būdai dažnai teisingai aprašomi ir populiariojoje literatūroje: „Odos vėžys siejamas su buvimu saulėje, todėl reikėtų naudoti apsauginį kremą; plaučių bei gerklės vėžys siejamas su rūkymu, todėl reikėtų nerūkyti; kepenų vėžys siejamas su ciroze, kurią gali sukelti piktnaudžiavimas alkoholiu, todėl reikėtų vengti alkoholio; gimdos kaklelio vėžys siejamas su žmogaus papilomos viruso infekcija, todėl svarbu pasiskiepyti iki tam tikro amžiaus ar reguliariai pasidaryti tepinėlio tyrimą. Svarbiausia reguliariai tikrintis, sulaukus tam tikro amžiaus ar esant rizikos grupėje, dalyvauti programose dėl krūties bei prostatos vėžio, pastebėjus pakitimų ant odos, nepatingėti nueiti pas dermatologą. Bendrai organizmo savijautai svarbu palaikyti fizinį aktyvumą, sveikai maitintis, mat nutukimas yra siejamas su vėžio vystymusi. Tačiau tai svarbu ne tik vėžio prevencijoje.“

Vis dėlto vėžys ne visada renkasi pagal gyvenimo būdą – girdime ir apie onkologinėmis ligomis sergančius jaunus, iš pirmo žvilgsnio sveikai gyvenančius žmones. Anot G. Valinčiūtės, didelė dalis diagnozuotų suaugusiųjų vėžių yra nulemti sėkmės / nesėkmės faktoriaus. „Tai yra loterija, todėl apsisaugoti nuo jų yra beveik neįmanoma. Dėl to labai svarbu dalyvauti stebėsenos programose, reguliariai lankytis pas gydytojus. Žinoma, labai daug mokslinių grupių pasaulyje ieško diagnostinių, prognostinių bei terapinių biožymenų, ypač tokių vėžių, kurie sunkiai ir vėlai diagnozuojami, labai mirtini, pavyzdžiui, kasos vėžys, tačiau jų praktinis pritaikymas yra ilgas procesas“, – sako pašnekovė.

Akademinėje aplinkoje vertina lygybę

G. Valinčiūtė Vokietijoje gyvena jau šešerius metus. Čia jaučiasi labai gerai, beveik kaip namuose. Pasak jos, vokiečiai ir lietuviai turi panašias vertybes, iš gyvenimo nori panašių dalykų. Labiausiai jai patinka, kad vokiečiai yra labai tiesūs žmonės, be užuolankų sako tai, ką galvoja. Daugiau sunkumų kyla dėl sudėtingos vokiškos biurokratijos ir kalbos. Mat darbe Gintvilei tenka vartoti tik anglų kalbą, o lankyti vokiečių kalbos kursų dėl laiko stokos studijuojant nebuvo galimybės.

Be Vokietijos vėžio tyrimų centro, kuris pasižymi dideliu tarptautiškumu, G. Valinčiūtė taip pat yra dirbusi Karolinskos institute Švedijoje. Ji pastebi, kad Vakarų ir Šiaurės Europos institucijose akademinio darbo kultūra yra gerokai neformalesnė nei Lietuvoje. „Tai yra viena priežasčių, kodėl nusprendžiau po magistrantūros ir doktorantūros studijų negrįžti į Lietuvą. Man svarbu, kad visi, įskaitant ir laboratorijų vadovus, daug metų dirbančius profesorius, net Nobelio premijų laureatus, laiko mus, jaunesnius mokslininkus, sau lygiais kolegomis, mūsų nuomonė ir moksliniai pastebėjimai yra vertinami lygiai tiek pat, kiek ir vadovų. Esu pastebėjusi, kad Lietuvoje nemažai laboratorijų vis dar turi labai stipriai išreikštą hierarchiją, o studentai ir vadovai nėra lygūs. Žinoma, nesakau, kad Lietuvoje tokių problemų turi visos mokslinės grupės“, – pastebėjimais dalijasi pašnekovė.

Vis dėlto ji prisipažįsta puoselėjanti seną svajonę kada nors grįžti ir prisidėti prie akademinės bendruomenės gimtojoje šalyje. „Tačiau dar turiu daug ko išmokti, todėl tai tikrai neįvyks per artimiausius penkerius, o gal ir daugiau metų. Planuoju ir toliau dirbti prie pediatrinės onkologijos tyrimų, kurie, gaila, nėra labai išvystyti Lietuvoje, bet itin džiaugčiausi, jei kada nors atsirastų galimybė dirbti savo šalyje, – vizija dalijasi mokslininkė ir atskleidžia artimesnius planus: – Kitąmet planuoju palikti dabartinę laboratoriją ir persikelti į kitą žemyną – ieškosiu laboratorijos Jungtinėse Amerikos Valstijose ar Kanadoje. Viena šio sprendimo priežasčių – norėčiau pagyventi ne Europoje. Bet svarbiausia tai, kad Šiaurės Amerikoje nemažas mokslo, ypač biomedicinos, finansavimas, o vienos geriausių pediatrinės onkologijos laboratorijų pasaulyje yra Bostone, Memfyje, San Fransiske bei Toronte.“

Pasisėmusi patirties už Atlanto, G. Valinčiūtė norėtų grįžti į Europą ir suburti savo tyrimų grupę vienoje iš Vakarų arba Šiaurės Europos, o galbūt Lietuvos mokslo institucijų.

Savanoriška mentorystė

Sėkmingai mokslo keliu žengianti Gintvilė noriai dalijasi patirtimi su Lietuvos jaunimu – dalyvauja programoje „LT Big Brother“. Tai savanoriška profesinės mentorystės programa lietuviams visame pasaulyje, kurios tikslas – į tandemus suburti ir per neformalų asmenišką bendravimą perduoti įvairiose profesinėse srityse įsitvirtinusių lietuvių profesionalų žinias ir patirtį dar kopiantiems karjeros laiptais ar keičiantiems profesines sritis Lietuvos žmonėms įvairiuose pasaulio regionuose. „Man, kaip mokslininkei, karjeros pradžioje labai svarbu perduoti sukauptas žinias apie studijas, jų pasirinkimą jaunesniems būsimiems kolegoms. Pati, būdama tokioje situacijoje, deja, neturėjau galimybės dalyvauti mentorystės programoje, todėl džiaugiuosi galėdama prisidėti dabar, tik iš kitos pusės“, – sako Gintvilė. Ji dalyvauja ne tik „LT Big Brother“, bet ir „VU Alumni“ mentorystės programoje. Taip pat grįžusi į gimtuosius Gargždus kartais apsilanko savo buvusioje mokykloje, bendrauja su mokiniais, galvojančiais apie panašią karjerą.

Inga Nanartonytė

Gintvilės Valinčiūtės asmeninio archyvo nuotr.