Pradinis / Lietuviai svetur / Lietuvių namai Rogalande: savanorių ir rėmėjų dėka įdomią istoriją turintis senas namas atgimsta naujam gyvenimui

Lietuvių namai Rogalande: savanorių ir rėmėjų dėka įdomią istoriją turintis senas namas atgimsta naujam gyvenimui

Prieš 3 metus Saulius Trepekūnas, Rogalando lietuvių bendrijos pirmininkas, sužinojo, kad Hommersåke sprendžiama, ką daryti su senu nenaudojamu namu, kuris tapo asocialių žmonių lankymosi vieta. Pasitaręs su lietuviais ir susisiekęs su vietine Hommersåko bendruomene, nutarė namus naudoti Lietuvių bendrijos reikmėms. Nelengvų derybų metu sudarė sutartį su Sandneso savivaldybe, surengė pirmą talką ir kibo į darbus.

Su savivaldybe buvo sudaryta panaudos sutartis 25 metams ir sutarta per 3 metus suremontuoti namą. Savivaldybė įsipareigojo leisti remontams nemokamai naudoti elektrą, apmokėti komunalinius mokesčius ir pervedė 300 000 kronų. Žinoma, tiek pinigų neužtenka net medžiagoms tokios būklės namui suremontuoti, bet kadangi darbas nekainuos, nes lietuviai savanoriškai dirbs, buvo pažiūrėta optimistiškai.

Sukurta feisbuko grupė, joje buvo teikiama informacija, kviečiama dalyvauti talkose, padėti remonto darbuose, tiekti medžiagas, dovanoti baldų, kitų daiktų. Daug medžiagų remontui buvo gauta pagal skelbimus, paimta atlikus griovimo darbus. 

Pradėjus remontuoti, nemažai lietuvių prisidėjo talkose, dirbo specializuotus darbus. Kai kuriuos darbus atliko vietinių lietuvių verslininkų įmonės: Sauliaus Dovidonio statybos paslaugų įmonė „SD Bygg AS“, Linos Mikšytės buhalterijos paslaugų įmonė „Rødgiver L. Miksyte“, Tomo Vesterto statybos paslaugų įmonė „T. Vest Byggservice AS“, elektros instaliacijos paslaugas teikianti Ryčio Šaškevičiaus įmonė „Inser AS“. Įmonės remontavo, vedžiojo elektrą, davė medžiagų, jas pristatė, tvarkė buhalteriją. Kas galėjo, organizavo panaudotų medžiagų pristatymą, aukojo pinigus, skatino geru žodžiu. Kai kurie ėjo pas savo darbdavius norvegus prašyti technikos, medžiagų. „Stangeland Maskin“, „Tunge Maskin“, „Velde“ geranoriškai sutiko nemokamai jų duoti, šie resursai buvo panaudoti namo renovacijai.

„Spare“ bankas paskelbė konkursą prisidėti prie nevyriausybinių organizacijų projektų finansavimo. Rogalando lietuvių bendrija išplatino prašymą tarp Norvegijos lietuvių ir jų padedami surinko daugiausia balsų. Tačiau pagal „Spare“ banko taisykles burtų būdu buvo išrinktas kitas laimėtojas – trejetuke buvęs dalyvis. Vis dėlto dalis konkursui skirtų pinigų teko ir Lietuvių namams.

Viktorija Rudytė Davies sukūrė paramos puslapį rinkti lėšoms. Parašė tekstą norvegų kalba, įdėjo nuotraukų, sukūrė nuotraukų filmuką apie vykstantį darbų procesą ir pamažu lėšos ėmė pildyti Lietuvių namams skirtą sąskaitą. Labai rėmė Stavangerio garbės konsulas Toras Almas (Tor Alm) su žmona Ingrida Alm. Jie ne tik daugiausia paaukojo šiame paramos puslapyje, bet ir pačioje remonto pradžioje skatino ir skyrė 25 000 kronų.

Vietos lietuviai ne tik namą prikelia naujam gyvenimui, bet ir palikdami lietuviškus ženklus pabrėžia, kam ir kokiems tikslams jis tarnaus. Mindaugas Vingis palangėse išdrožė lelijėles ir verpstės ratelius, Artūras Alijošius pagamino lietuvių namams ženklą su Gediminaičių stulpais, Zenonas Mačiulaitis ir Ugnius Jagminas terasoje padarė skaldytų akmenų Gediminaičių stulpus.

Lietuviai ne tik stengiasi patogiai pritaikyti namą savo reikmėms, bet ir išlaiko istorinę jo vertę. Būtų daug lengviau sienas uždengti naujomis plokštėmis, bet kad liktų daugiau istorijos, ten, kur įmanoma, nuo senų sienų sijų lupo senus tapetus, plovė, šveitė, tepė, kad namas „pasakotų“ apie praeitį. Ant sienos rastą priklijuotą geriausiai išsilaikiusį 1914 metų laikraštį įrėmino, kad liktų ateities kartoms.

Namas turi įdomią istoriją, jam daugiau nei 100 metų, jame vyko daug skirtingų veiklų. Pradžioje jis priklausė ne vienam privačiam asmeniui. Vėliau jį įsigijo Sogne savivaldybė, dar vėliau tai buvo akušerinis punktas, Antrojo pasaulinio karo metu jis buvo pažymėtas dideliu kryžiumi, kad lėktuvai nebombarduotų. Kai namas nustojo savo paskirties ir tapo nereikalingas, vietinė norvegų bendruomenė dėl jo istoriškumo nepritarė ketinimui pastatą pritaikyti komercinei veiklai, norėjo, kad jame vyktų visuomeninė veikla. Tačiau dėl reikiamos didelės lėšų sumos ilgai nerado norinčių juo naudotis.

Šiais metais Sandneso komunos laikraščio žurnalistė „Sandnesposten.no“ susirado Saulių Trepekūną ir parašė straipsnį apie Lietuvių namus antrašte „Iherdig dugnadsinnsats har gjenreist historisk perle på Riska“ (liet. „Atkakliu darbu atstatomas istorinis Riska perlas“).

Taip pat pasiekė geros žinios iš Lietuvos Respublikos ambasadoriaus Norvegijoje Jono Paslausko susitikimo Osle su Sandneso komunos meru Stanley Wirak, kuris pasakojo apie lietuvių atstatomą istorinį namą.

Rogalando lietuvių bendrija iki šiol neturėjo savo patalpų, nes nuoma yra brangi. Įvairiems renginiams tenka nuomotis patalpas. Renginių vyksta nemažai, o tai kainuoja, todėl ir nusprendė imtis renovuoti namą ir turėti nuolatines patalpas. Šį namą lietuviai naudos įvairiai veiklai. Jame bus virtuvė, o antrame aukšte bus galima ir laikinai apsistoti. Tai pasitarnaus atvykstantiems svečiams, kurie koncertuoja, veda užsiėmimus, skaito paskaitas ir kt., – nereikės mokėti viešbučiams.

Šiuo metu suremontuotas fasadas, sutvarkyta lauko aplinka, atnaujintas beveik visas pirmasis aukštas, savo eilės dar laukia antrasis aukštas, bet veikla jau vyksta. Yra įvykęs ne vienas susirinkimas, susitikimas, seminaras. Kad tai galėtų įvykti, daugiausia pastangų ir daug darbo įdėjo Saulius Trepekūnas. Visi prisidėti panorę Rogalando lietuviai (vieni prisidėjo daugiau, kiti mažiau, visus būtų sunku išvardyti) dirbo savanoriškai. Kai vieni dirbdavo prie namo, neretai kiti atveždavo namuose pagamintus pietus.

Interviu su Magne Tunheim

Ar tiesa, kad gyvenote šiame name?

Taip, aš esu gimęs šiame name, tai yra mano vaikystės namai.

Kelintais metais gyvenote šiame name ir kiek Jums buvo metų?

Mano tėvai atsikraustė čia po Antrojo pasaulinio karo, 1946 metais. Tėvas buvo Hommersåko mokyklos (ji buvo kitoje gatvės pusėje) mokytojas. Čia gyvenau nuo pat gimimo 1956 m. iki 1978 m., kai mano šeima išsikraustė, tada man buvo 22-eji. Taigi, šiame name aš užaugau.

Papasakokite namo istoriją.

Šio namo istorija yra ypatinga. Aš domiuosi istorija, ypač savo krašto. Esu parašęs nemažai straipsnių apie tai, kaip susikūrė Hommersåkas, apie šį namą. Hommersåkas priklausė Sogne savivaldybei, kuri priklausė Stavangeriui. 1939 m. Sogne savivaldybė nusipirko šį namą ir naudojo savo reikmėms: čia vykdavo susitikimai, veikė sveikatos centras, biblioteka ir kt. Pirmame aukšte gyveno šeimos. Čia atsikraustė ir mano šeima. Antrame aukšte buvo savivaldybės patalpos, viena iš jų buvo skirta susitikimams. Jie rūpinosi bažnyčia, mokyklomis, keliais, socialinis skyrius – nepasiturinčiomis šeimomis ir pan.

Mama pasakojo, kad kai būdama jauna atsikraustė į šitą namą, matydavo, kaip į įkalnę lipa pasipuošę valdininkai, jai susidarė įspūdis, kad tai aukštuomenė. Tuo laiku mūsų šeima į namą įeidavo per virtuvę. Savivaldybės tarnautojai turėjo atskirą šiaurinį įėjimą, lipdavo laiptais. Kai vykdavo posėdžiai, mama girdėdavo balsus, kaip bruzda kėdės. Įdomi istorija. Savivaldybės darbuotojai namu naudojosi iki 1950 metų, kai buvo panaikinta Sogne savivaldybė.

Karo metu, kadangi tai buvo valstybinis pastatas, vokiečiai jį naudojo savo reikmėms – kaip sveikatos centrą ir Nazaretą, didelį kryžių užkėlė ir pritvirtino ant stogo, kad jei britai pultų, nebombarduotų. Karo metu sudarė sutartį, kad namas bus naudojamas kaip karo ligoninė. Šios namo istorijos nelabai žinojau, kai augau, man iškildavo klausimų. Pvz., kodėl sienoje yra didelės dvidurės durys? Tik neseniai, prieš kokius 10–15 metų, sužinojau, kad jas įrengė savivaldybė: jei iškildavo būtinybė, atidarę duris naudodavo du kambarius kaip vieną patalpą. Išlaikyti namą dėl ypatingos istorijos buvo tikrai svarbu.

Ką norvegai mano apie lietuvių bendrijos sumanymą atnaujinti šį namą?

Girdžiu labai daug teigiamų atsiliepimų. Daugelis manė, kad reikėtų nugriauti namą, nes jis pasenęs, atgyvenęs, čia lankydavosi asocialūs žmonės. Jei niekas nebūtų susidomėjęs ir savanoriškai remontavęs, greičiausiai būtų reikėję jį nugriauti. Bet, laimei, Saulius susisiekė ir pasakė, kad juo norėtų naudotis lietuvių bendruomenė. Iš vietos gyventojų girdėjau, kad lietuviai labai užsidegę, toks gražus namas. Jie giria lietuvių bendruomenę, kad yra gerų specialistų įvairiose srityse. Į šiuos pokyčius teigiamai žiūrima tiek Norvegijoje, tiek šioje vietovėje.

Vertė Asta Stašauskaitė

Parengė Zenonas Mačiulaitis

Nuotraukos iš Rogalando lietuvių bendrijos archyvo

PALIKTI KOMENTARĄ

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top