Alantė Kavaitė
Gimė Vilniuje
19 metų gyvena Paryžiuje; prieš tai 3 metus gyveno Avinjone (Prancūzija)
Scenarijaus autorė, kino režisierė
Dvidešimt dveji metai – tiek laiko lietuvių režisierė Alantė Kavaitė gyvena Prancūzijoje. Tačiau tvirtina net ir po tiek metų jaučianti tvirtą ryšį su savo gimtine. Būtent todėl į Lietuvą ji sugrįžo režisuoti filmo „Sangailė“, kurio scenarijų kūrė pati. Šis filmas, kuriame vaidina puiki lietuvių aktorių komanda, neliko nepastebėtas garsių pasaulio kino festivalių organizatorių: jis kartu su dar 11 filmų buvo atrinktas iš maždaug 2000 pretendentų iš viso pasaulio dalyvauti Sandanso (JAV) kino festivalio konkursinėje vaidybinių filmų programoje, o neseniai paaiškėjo, kad taip pat varžysis ir Tarptautinio Berlyno kino festivalio konkursinėje programoje. Alantė Kavaitė be galo džiaugiasi, kad mūsų talentingų aktorių ir kitų grupės kūrėjų darbą šiuose festivaliuose, į kuriuos suvažiuoja pasaulio kino elitas, pamatys daugybė žmonių.
Iš Lietuvos išvykote būdama labai jauna. Kokios priežastys tai lėmė?
Sienos buvo ką tik atsidariusios, norėjosi pažinti pasaulį. Kadangi tuo metu rinkausi tarp aktorystės ir dailės studijų, mane patraukė galimybė sujungti kelias meno sritis, o prancūziško mokymosi pirmuose kursuose tradicijos aprėpė įvairiapusiškesnes meno studijas, negu tuometėje Vilniaus dailės akademijoje.
Ką per visus tuos 22 metus Prancūzijoje teko veikti?
Mokiausi Avinjono menų mokykloje, įgijau multimedijos menų specialybę, vėliau šios srities žinių dar sėmiausi Paryžiuje. Baigusi mokslus dirbau montažo režisiere prie vaizdo klipų ir dokumentinių filmų. Vėliau pati pradėjau rašyti kino scenarijus, ir 2007 metais kino sales Prancūzijoje ir Anglijoje pasiekė mano pirmas režisuotas vaidybinis filmas „Laiko garsai“ („Ecoute le Temps“ / „Fissures“).
Kiek žinau, šis filmas prancūzų kalba susilaukė didelio Holivudo įmonių susidomėjimo. Ar buvo sukurtas jo perdirbinys anglų kalba?
Tiesa, filmu susidomėjo amerikiečių ir anglų prodiuseriai, bet kol kas šis sumanymas nebuvo įgyvendintas.
Papasakokite, kaip atrodo Jūsų darbas, tiems, kurie sunkiai įsivaizduoja režisierių kasdienybę.
Režisierių gyvenimo būdas labai įvairus. Būna periodų, kada esi visiškai vienas su savo mintimis, o kitomis dienomis vadovauji didelei kūrybinei komandai, kurią turi įkvėpti savo idėjomis taip, kaip pats jomis tiki. Man patinka, kad režisierių dienos nepanašios viena į kitą.
1992 m. vaidinote Raimundo Banionio filme „Džiazas“. Ar nuo tada niekur nebevaidinote?
Daugiau niekur nebevaidinau, nuo tada nėriau į meno mokslus, pasaulio pažinimą ir savo kelio paiešką.
Tik po 21 metų grįžote į Lietuvą ilgesniam laikui ir duodama interviu sakėte, kad čia jaučiatės fantastiškai. Kas būtent Jus džiugino?
Trumpam grįždavau kiekvienais metais aplankyti savo šeimos, tačiau būtent filmavimo metu turėjau galimybę praleisti Vilniuje keletą mėnesių ir gyventi savo vaikystės name. Filmo kūrimas Lietuvoje man suteikė neapsakomai daug teigiamų emocijų ir energijos.
Kaip manote, kaip per tuos du dešimtmečius Lietuva pasikeitė?
Užaugo nauja atvirų, laisvų žmonių karta, kuria labai tikiu. Labai džiaugiuosi, kad turėjau galimybę su ja padirbėti.
Esate sakiusi, kad 40 metų – fantastiškas amžius. Kodėl?
Todėl, kad tokio amžiaus jau esi išsilaisvinęs iš savo vidinių spąstų.
Filme „Sangailė“ gilinotės į paauglystės temą. Kokios paauglių problemos šiame filme gvildenamos? Kas paskatino imtis šios temos?
Prieš keletą metų vadovavau kino dirbtuvėms, skirtoms paaugliams, ir jie mane labai įkvėpė savo spontaniškumu ir laisve. Septyniolika metų – tai yra tas amžius, kai jau nori pats rinktis, spręsti, bet kartu esi kupinas baimių ir dvejonių. Mano parašyto scenarijaus pagrindinė mintis: kartais užtenka vieno žmogaus tinkamo žvilgsnio ar ištiestos rankos, kad galėtum nugalėti savo sunkumus. Nors filme paliečiamos ir tamsesnės temos, pvz., savidestrukcija, aš nuo pat pradžių norėjau, kad filmas būtų šviesus ir lengvas, nes ilgainiui skausmingi paauglystės potyriai užsimiršta, o dideli džiaugsmai įsirėžia giliai į atmintį. Norėjau paliesti ir meilės temą. Ir, žinoma, filme daug muzikos, nes tai labai susiję su šiuo gyvenimo periodu.
Kodėl šįkart nusprendėte filmą kurti Lietuvoje?
Nes pati praleidau paauglystę Lietuvoje ir emociškai ta tema man buvo lengviausia pasakoti būtent savo gimtinėje.
„Sangailė“ pateko į prestižinį Sandanso (JAV) kino festivalį ir varžysis konkursinėje vaidybinių filmų programoje. Jis kartu su dar 11 filmų buvo atrinktas iš maždaug 2000 pretendentų iš viso pasaulio. Ką Jums tai reiškia?
„Sangailė“ – tai pirmas lietuviškas filmas, patekęs į vaidybinių filmų pasaulinę konkursinę programą Sandanso kino festivalyje. Labai džiaugiuosi tokiu įvertinimu ir tuo, kad mūsų talentingų aktorių ir kitų grupės kūrėjų darbą pamatys daug žmonių.
Džiugu, kad viena filmo pagrindinių aktorių Aistė Diržiūtė pirmą kartą atrinkta dalyvauti konkurse „European Shooting Stars 2015“ ir bus pristatyta pasaulio kino industrijai Tarptautiniame Berlyno kino festivalyje vasario mėnesį. Filmo kelionė po garsius pasaulio festivalius atveria galimybę būti pastebėtiems talentingiems lietuvių aktoriams.
Kaip apskritai vertinate lietuvių kino darbus? Ar jie kuo nors išsiskiria užsienio kontekste?
Mane labai sužavėjo Kristijono Vildžiūno filmas „Aš esi tu“. Jis turi kažką labai reto – tokios poezijos, kurią galima rasti tik Lietuvoje.
Kokie filmai Jums yra tarsi pavyzdiniai?
Mane įkvepia Gus Van Sant filmai, jaučiuosi jam labai artima kaip menininkė. Iš jaunų prancūzų režisierių mane domina Jean-Charles Hue, labai patiko jo filmas „La BM du Seigneur“. Jau daug metų domiuosi japonų kinu (ypač 1960–1970 m.).
Šiuo metu auginate vaikelį. Kaip sekasi derinti darbą su motinos pareigomis?
Mano mama buvo menininkė ir visada dirbo. Man visada atrodė, kad motinystė gali būti natūraliai suderinama su darbu, ir dvejonių dėl to niekada nekilo. Aš nemanau, kad motinystė gali ką nors stabdyti, tai – didelis pranašumas ir papildomas energijos ir džiaugsmo šaltinis.
Ar stengsitės, kad Jūsų sūnus gerai išmoktų lietuvių kalbą, pažintų lietuvių kultūrą? Žavu, kad Jums pačiai pavyko per daugiau nei 20 metų neprimiršti lietuvių kalbos…
Stengiuosi sūnų dažniau atvežti į Lietuvą, kad galėtų daugiau laiko praleisti lietuviškoje aplinkoje ir pažintų lietuvių kultūrą. Gimtosios kalbos aš niekada nepamiršiu, nes nors mano mamos nebėra jau dvidešimt dvejus metus, jaučiu labai tvirtą ryšį su savo šeima ir gimtine.
Dėkoju už pokalbį.
„Lietuvės“ redakcija
Nuotraukos iš Alantės Kavaitės asmeninio archyvo