2013 metų pabaiga, Oslas. Norvegijos parlamentaras Per Olaf Lundteigen žymi užrašų knygutėje savo pirmąją užsienio kelionę 2014 metais, vos kelios dienos po Naujųjų šventės. Visad darbštus parlamentaras negaili atostogų, savaitgalio ir keliauja į Lietuvą su darbo vizitu. Tačiau jis vyksta ne į Lietuvos Seimą. Jis prašo manęs padėti susitikti su paprastais žmonėmis – mieste ir kaime, darbininkais, jaunimu. Jį domina ne oficialios kalbos ir išorinis svetingumas. Daug kadencijų dirbęs Norvegijos parlamente, Socialinių reikalų komiteto narys nuoširdžiai nori suprasti, kodėl lietuviai masiškai su šeimomis bėga iš savo šalies. Norvegija tapo pagrindiniu lietuvių emigrantų tikslu ir baigia nukonkuruoti Didžiąją Britaniją. Kodėl jie neretai sutinka dirbti vergiškomis sąlygomis, gyvena po tiltais, vagonėliuse, nors oficiali informacija, kuri pasiekia norvegus iš Lietuvos, neša žinią, kad mes esame sėkmės lydima šalis, Baltijos tigras, darome geras reformas, mūsų Prezidentė rūpinasi Ukrainos reikalais… Kartu su parlamentaru keliauja patarėja, žmona ir Odd Haldgeir Larsen, didžiausios Norvegijos profesinės sąjungos „Fagforbundet“ pirmininko pavaduotojas. Šis straipsnis – tai bendravimo su svečiais kelionės po Lietuvą metu mintys, įspūdžiai ir išvados.
Vizitas prasideda Norvegijos ambasadoje Lietuvoje. Svečiams pateikiama pagrindinė informacija apie mūsų šalį, surengiami keli susitikimai su mokslininkais, profesinėmis sąjungomis ir verslininkais.
Emigracijos šaknys ir vaisiai
Mūsų šalies pareigūnai, įvairių partijų vadovai sutaria, kad Skandinavija yra tas regionas, kuris turi būti mums pavyzdžiu. Kairiesiems Skandinavijos šalys yra realiai veikiančio liberalaus socializmo pavyzdys, dešiniesiems malonu, kad laisva rinka, konkurencingumas gali būti suderinamas su stiprios valstybės idėja. O mes Lietuvoje turime europietiškus įstatymus, daugiau ar mažiau nepriklausomus teismus, mūsų žiniasklaida nepriklauso vienam savininkui ir nėra tiesiogiai pavaldi politinei valdžiai, iš sovietinės sistemos paveldėjome nemažai socialinių paslaugų, bet yra esminis Lietuvos visuomenės skirtumas nuo Vakarų, kuris neleidžia padaryti kokybinio šuolio. Ir tai ne investicijų stoka, kaip mėgsta sakyti vien rinką matantys politikai. Ir net ne korupcija. Lietuvos visuomenė vis dar yra valdoma ir nemoka valdyti savęs. Tikroji pilietinė visuomenė, įvairiems interesams atstovaujančios organizacijos – ypač atstovaujančios darbuotojams – yra negausios ir silpnos. Realių kolektyvinių derybų dėl atlyginimų nėra, algos mažiausiai uždirbančių grandyje nesikeičia dešimtmečius. Tradicijos suburti bendraminčius, kurti kooperatyvą ar rinkti parašus peticijai, organizuoti rimtą protestą tik atsiranda. Paradoksalu, bet stipriausia Lietuvos pilietinės visuomenės grandis šiandien – tai emigrantų socialinis tinklas. Jauni žmonės baigdami mokyklą turi daugiau ryšių, pažinčių, pasiūlymų Londone ar Osle nei Lietuvoje. Tai rodo ir mokslininkų tyrimai, kuriuos norvegų svečiams pristatė Socialinių tyrimų instituto atstovas Karolis Žibas: anksčiau žmonės išvykdavo išskirtinai dėl ekonominių priežasčių, o šiandien vykstama dėl kitų priežasčių. Daugiau apie Per Olaf bendravimą su mokslininkais ir profesinėmis sąjungomis Lietuvoje skaitykite žurnalistės Ramunės Motiejūnaitės-Pekkinen straipsnyje: http://www.lprofsajungos.lt/?lang=lt&mID=1&id=4631.
Komunizmo šmėkla stumia laukinio kapitalizmo link
Jauna parlamentaro patarėja, keliaujanti kartu, Cathrine Amundsen: „Skirtumai tarp žmonių jūsų šalyje tiesiog rėžia akį.“ Per dvidešimt metų vieni pasiekė fantastiškų aukštumų, uždirbo milijonus, o kiti vis dar negali ištrūkti iš skurdo gniaužtų, nors turi išsilavinimą, norą dirbti ir bet kurioje kitoje šalyje puikiai prisitaiko. Tam tikra prasme valstybė kaustoma apatijos: lietuvis gali, bet nenori dirbti savo šalyje, smulkusis verslininkas nori, bet negali mokėti daugiau savo darbuotojui, o valstybė nežino, kaip jiems padėti. Susidaro įspūdis, kad laukiama naujos kartos, kad dabartinė karta jau pasmerkta ir verslo, ir valdžios. Tačiau būtent toks požiūris sukuria dar didesnių problemų. Valstybė negali toleruoti vis didėjančio atotrūkio. Tai tikrai ne skandinaviška. Skandinavijos politinio modelio esmė – turtingojo atotrūkis nuo mažiausiai uždirbančio mažinamas politinėmis priemonėmis. Tai vertybė, kuri leido skandinavams pasiekti tokių aukštumų. Pasak Cathrine Amundsen, atrodo, komunizmo šmėkla vis dar lemia mūsų politinius sprendimus ir neleidžia stabdyti laukinės rinkos savivaliavimo. Pažinę sovietinės sistemos neigiamas pasekmes, mes vis dar inertiškai „kovojame“ su ja, nors iš tikrųjų kuriame kitą baisų kraštutinumą – amerikietiško tipo laukinį kapitalizmą. Geriausia to iliustracija – vadinamieji „danų“ kiaulynai (vieną iš jų aplankėme kartu su Per Olaf Lundteigen). Juk kitaip nei tragedija šios „investicijos“ nepavadinsi.
Kelionė į Ignaliną – Skandinavijos link
Pirmasis Per Olaf Lundteigen ir jo komandos kelionės tikslas – Ignalina. Tarp visų Lietuvos savivaldybių čia daugiausia Skandinavijos ir mažiausiai JAV. Šiemet Lietuvos Prezidento rinkimuose dalyvausiantis krašto šeimininkas meras Bronis Ropė pristato svečiui Ignalinos savivaldos sprendimus, kurie dažnai smarkiai kertasi su Vilniaus ir Briuselio norais. Pasitikėjimas meru ir jo komanda, reiškiamas per rinkimus, milžiniškas. Maksimali sprendimų ir socialinių paslaugų decentralizacija – tai išskirtinis Ignalinos rajono bruožas, kuris domina svečius iš Norvegijos. Jei trūksta pinigų, bendruomenės sprendžia, kaip taupyti, net jei iš Vilniaus atkeliauja paliepimas uždaryti kaimo mokyklą ar nutraukti kokios nors paslaugos finansavimą. Savivaldos funkcijas Ignalina atlieka nepriekaištingai: čia sukurtas masinės namų renovacijos modelis, kuris gina gyventojų, o ne bankų interesus. Renovacija vykdoma kolektyviai, pagrindinė atsakomybė tenka ne buto savininkams, kaip to norėjo konservatoriai ir liberalai, o savivaldybei. Būtent tai primena Skandinaviją. Čia, be to, mažiausios komunalinių paslaugų kainos, nes netikima sostinės mero ir dalies Vilniaus ir Briuselio valdininkijos mitais apie privatizacijos „naudą“. Ir tai skandinaviška: jei bendruomenė susitvarko pati su savo turtais ir įmonėmis, kam jas privatizuoti ir atiduoti pelną pašaliniams? Aukštai sėdinčių valdininkų ir silpnų politikų dėka esame smarkiai besicentralizuojanti šalis, uždarome mokyklas ir kultūros centrus rajonuose, išparduodame visuomeninį turtą, mokame išmokas ūkininkams už tai, kad tie nedirbtų žemės, aklai vykdome vis labiau tarptautinėms korporacijoms tarnaujančio Briuselio nurodymus. Ignalinos merui laikas imtis valstybės lygio problemų.
Bendradarbiavimas tarp partijų sprendžiant Lietuvos emigracijos problemą
Per Olaf Lundteigen Ignalinoje taip pat susitiko su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos vadovu Ramūnu Karbauskiu. Svečio atstovaujama Norvegijos Centro (kitaip dar vadinama Žaliųjų) partija jau kelis metus bendradarbiauja su LVŽS. Tai – ideologiškai giminingos partijos, aktyviai siekiančios panašių tikslų savo šalyse. Ramūnas Karbauskis pasakojo svečiui apie svarbiausią sąjungos keliamą tikslą – iškelti švietimo ir kultūros politiką iš podukros pozicijos į pirmojo valstybės prioriteto lygį. Pasak R. Karbauskio, jei norime, kad dabartiniai vaikai suaugę norėtų dirbti, imtis verslo, tausoti gamtą ir kurti šeimas Lietuvoje, turime keisti jų mąstymą, turime formuoti pozityvų požiūrį į save ir savo aplinką, vadinasi, reikia labai daug investuoti į švietimą. Net jei šiek tiek pataupytume ir nestatytume tiek daug naujų greitkelių – žmonės, atsakingi už ateities kartos ugdymą, turi gyventi oriai. Per Olaf Lundteigen pabrėžė, kad Norvegijos Centro partija laikosi panašios nuomonės ir visoje Norvegijoje stengiasi gaivinti kultūrinį bendruomenių gyvenimą, neleidžia kitoms politinėms jėgoms sutelkti dėmesio tik į sostinės reikalus. Tačiau Per Olaf Lundteigen pabrėžė, kad bet kokio provincijos kultūrinio gyvenimo pagrindas – ekonominis žmogaus savarankiškumas. Kaip ir Lietuvoje, žmonės Skandinavijoje bėga iš provincijos į miestus dažniausiai todėl, kad negali išgyventi iš darbo pajamų. Todėl Centro partijos tikslas – sudaryti kuo palankesnes sąlygas žemdirbiams gauti pajamas gaminant sveiką ir natūralų maistą. Būtent gamintojo ūkininko, gyvenančio su savo šeima kaime, modelis – tai vienintelis būdas stabdyti Norvegijos kaimo gyventojų mažėjimą. Parlamentaras savo pažiūras gina ir savo pavyzdžiu – pats turi nemažą gyvulių bandą ir kartu su žmona ir sūnumis ūkininkauja.
Referendumas dėl žemės – unikali galimybė ištaisyti klaidas
Paskutinis parlamentaro kelionės sustojimo taškas – atokus Zarasų rajono Samanių kaimas. Mus priima Gintario Petrėno šeima. Darbštūs ūkininkai rodo galvijų bandą, ūkį, pagamina lietuvišką vakarienę ir pasakoja apie gyvenimą. Per Olaf domina viskas: kaip pasikeitė Lietuvos ūkininkų gyvenimas įstojus į ES, kaip veikia išmokos, kokios šeimos pajamos, kokie santykiai su produkcijos perdirbėjais, ar turi sunkumų pirkdami žemę ir t. t.
Apsilankyti Gintario šeimoje pasiūliau ne atsitiktinai. Būtent šis kuklus Zarasų rajono gyventojas, penkių vaikų tėvas, buvo vienas iš garsaus Zarasų rajono bado streiko organizatorių, kai Švietimo ministerija kartu su rajono valdžia bandė uždaryti kelias kaimo mokyklas. Prireikė kone dešimtmečio ir milžiniškų tokių Lietuvos provincijos žmonių, kaip Gintaris, pastangų, kad masinis kaimo mokyklų uždarymas kiek sustotų, o Vyriausybė skirtų kaimo kultūros židiniams bent minimaliai dėmesio. Gintaris taip pat savo pavyzdžiu rodo, kaip naudoti apleistą žemę: jo nauja mėsinių karvių ir bulių banda ganosi laisvėje, net žiemą, maitinasi natūralia žole, nors tarp ūkininkų vyrauja industrinės Europos diktuojama mada didinti uždaras fermas, maitinti karves dirbtiniais pašarais su GMO.
Paklaustas apie Europos Sąjungos įtaką jo šeimos gerovei, Gintaris atsako, kad situacija prieš stojimą ir po jo yra panaši. Smulkiam ūkininkui išgyventi sunku, bet Europos Sąjungos nereikia nei demonizuoti, nei idealizuoti. Daugybė klaidų buvo padaryta stojant į ES. Buvo mokami pinigai už tai, kad ūkininkai nedirbtų, o dabar sunku rasti žmonių, norinčių ir galinčių gaminti produkciją. Labai daug apleistos žemės, bet ūkininkui nusipirkti žemės beveik neįmanoma, o kai tik bus leista pirkti užsieniečiams, situacija dar pablogės. Gintario šeima laukė kone dešimtmetį, kad galėtų šiek tiek padidinti savo dirbamos žemės plotą. Todėl Gintaris aktyviai remia referendumą dėl žemės pardavimo draudimo. Laisva konkurencija, bendra Europos rinka – gražiai skambantys žodžiai, kurie Lietuvos kaimui dažniausiai reiškia stambėjimą, emigraciją ir nedidelio šeimos ūkio išnykimą. Gintaris bando eiti prieš srovę.
Paklaustas apie lietuvių norą peržiūrėti susitarimą su ES dėl žemės pardavimo, Per Olaf Lundteigen komentuoja: „Lietuviai turi pasirinkti, ar leisti valdyti savo šalies žemę užsienio įmonėms, ar imtis visų įmanomų priemonių, kad brangiausias turtas – derlinga žemė – priklausytų Lietuvos piliečiams.“ Užsieniečiui dėl žemės pardavimo viskas aišku, o mums?
Parengė Tomas Tomilinas