Ievos Narkutės ilgai pristatinėti nereikia. Daugumai ji žinoma kaip lietuviškame filme „Tadas Blinda. Pradžia“ skambėjusios dainos „Raudoni vakarai“ autorė ir atlikėja, o dainuojamosios poezijos gerbėjai šios dainininkės talentą pastebėjo ir įvertino kur kas anksčiau: nuoširdumu ir skambumu užburiančiomis jos dainomis jie dalijosi daugiau nei prieš septynerius metus. Džiugu, kad 2013 metais pagaliau sulaukėme pirmojo Ievos albumo, į kurį ji sudėjo bene geriausius taip ilgai brandintos savo kūrybos vaisius. Pokalbis su Ieva neišvengiamai buvo susijęs su turbūt didžiausia jos aistra – muzika, koncertine veikla ir tais magiškais momentais, kurių tikriausiai laukia kiekvienas atlikėjas. Prakalbus apie mūsų šalį, itin įstrigo Ievos mintis, kad kiekvienas galime ją pagražinti. Ir nebūtinai tai turi būti žygdarbiai: Lietuvą gražinti galime tiesiog darydami tai, ką geriausiai mokame ir mėgstame.
Turbūt jau daug kartų atsakinėjote į šį klausimą, bet priminkite mūsų skaitytojams, kada pradėjote mokytis dainuoti, groti?
Mokytis dainuoti, groti pradėjau anksti – anksčiau nei lankyti mokyklą. Nuo šešerių metų lankiau pianino pamokas. Nors iš tikrųjų eiti muzikos keliu pradėjau dar anksčiau, nes šeimai muzika niekada nebuvo svetima. Tad galima sakyti, kad vienaip ar kitaip mokytis muzikos pradėjau, kai gimiau.
Kaip Jūsų tėvai susiję su muzika?
Abu tėvai yra mokytojai. Mama yra muzikos teoretikė, muzikologė, o tėtis – chorvedys ir dainavimo mokytojas. Juos muzika lydėjo visą gyvenimą, tad ir aš, gimusi tokioje šeimoje, negalėjau nuo to toli nuklysti.
Su kokia muzika užaugote? Ar ilgainiui keitėsi Jūsų muzikinis skonis?
Žinoma, muzikinis skonis keitėsi ir keičiasi kiekvieną dieną. Dar visai neseniai vienas žmogus nusistebėjo, kokios skirtingos muzikos aš klausausi. Augau ir su „Hiperbole“, ir su Coto Cotugno, kuris buvo mano mamos labai mėgstamas atlikėjas, muzika. O paskui patraukė repo, netgi gotikinė muzika… Visko net neišvardysiu.
Galbūt ne visiems skaitytojams dar teko girdėti, kaip gimė Jūsų daina „Raudoni vakarai“. Papasakokite jos atsiradimo istoriją.
Man buvo 18 metų, mokiausi dvyliktoje klasėje. Pamačiau skelbimą, kad organizuojamas konkursas, moksleiviai kviečiami kurti dainas, filmus, piešti arba rašyti rašinėlius partizanine tematika. Pagalvojau – kodėl gi nepabandžius. Tačiau ir pati nežinau, kodėl man kilo ši mintis, nes prieš tai nedalyvaudavau tokiuose konkursuose.
Su šia daina susijusi ir lažybų istorija. Artėjo šv. Kalėdos. Nusprendžiau savo septyniems ar aštuoniems draugams Kalėdoms numegzti ir padovanoti pirštinių. Tėtis pasakė, kad nespėsiu. Tad ir susilažinome: jeigu iki Kalėdų numegsiu pirštines, tada jis kurs patriotinę dainą, o jeigu ne, tada ją kursiu aš. Kaip jau turbūt aišku, aš visko numegzti nespėjau, nors trūko labai mažai. Tad pralaimėtos lažybos buvo dar vienas paskatinimas sėsti ir parašyti tą dainą. Iki tol aš nerašiau tokių kūrinių.
Ar ilgai kūrėte šią dainą?
Iš tiesų dainų rašymas trunka gana ilgai. Galiu parašyti kelias eilutes, tada atidėti kelioms savaitėms ir vėl prie jų prisėsti. Nėra taip, kad dainą sukuriu vienu prisėdimu. Ir šios dainos atveju buvo labai panašiai: kelios eilutės gimė iš karto, praėjus kažkiek laiko pamažu susidėliojo ir kiti dainos žodžiai.
Pirmiau gimsta dainos žodžiai ar melodija?
Labai dažnai būna, kad ir žodžiai, ir melodija gimsta vienu metu: prisėdu prie pianino, ir žodžiai tarsi atsineša melodiją. Manau, tai yra geriausias, natūraliausias dainos gimimo būdas, nes kai parašai tekstą ir paskui bandai suteikti jam melodiją, yra sunkiau išgauti natūralumo jausmą, nebent reikia keisti tekstą arba kaip nors derinti. Nes daina nėra tiesiog eilėraštis su melodija. Tai yra dar viena kokybė, ne šiaip tekstas, kuris pagal skiemenis ir savo rimavimo būdą įdedamas į vieną ar kitą melodinę frazę. Todėl kai pradedu ką nors rašyti, aš labai aiškiai žinau, ar tai bus daina, ar eilėraštis. Kartais rašau ir eilėraščius, tačiau jų niekam nerodau, žinau, kad daina jie nepavirs. O kai rašau dainą, tai ir muzika labai arti.
Kodėl tik 2013-aisiais metais pasirodė Jūsų pirmasis albumas?
Kai kurie žmonės, kaip sakoma, yra visų galų meistrai, kurie gali savarankiškai dirbti ir pasidaryti viską, ko jiems reikia. Aš pažįstu keletą tokių žmonių, kurie yra labai užsispyrę ir vieni patys visko siekia, – jie tikri kariai. Bet aš nesu iš tokių. Tad mano pirmasis albumas pasirodė tada, kai susidarė palankios aplinkybės ir atsirado žmonių, galinčių man padėti dirbti prie albumo. Aš pati tik rašau dainas. Tai yra viskas, ką aš moku, ką galiu daryti. Žinau, kaip parašyti ir sudainuoti dainą, bet kaip ją įrašyti, padaryti jai aranžuotę, visiškai nesuprantu. Tiesą sakant, aš niekada net ir nenorėjau to mokytis. Tik 2013 metais atsiradę žmonės padėjo albumui išvysti dienos šviesą. Laukiau komandos, laukiau tinkamo laiko, prisikaupė labai daug dainų, iš kurių buvo galima rinktis.
Ar galima sakyti, kad didžiulis populiarumas nėra tas tikslas, dėl kurio pradėjote dainuoti?
Albumo aš norėjau ilgai. Jeigu didesnė publika eina kartu su mano dainomis, labai malonu ir smagu. Bet net jeigu ir neitų, aš vis tiek dainuočiau. Nelabai žinau, kaip kitaip galėčiau gyventi, kad ir kaip banaliai tai skamba. Aš bandžiau nedainuoti, bet man nepavyko. Jeigu yra tam palanki aplinka, yra palaikančių žmonių, tai neabejotinai skatina nesustoti ir veda tolyn.
Esate sakiusi, kad kuriate tik lietuviškai, nes kita kalba sunku perteikti žodžių žaismą, subtilesnes frazes. Bet galbūt kažkada esate bandžiusi rašyti ne vien lietuviškus dainų tekstus?
Aš bandžiau rašyti angliškai paauglystėje. Manau, kad tada daug labiau pasitikėjau savo jėgomis ir ne taip kritiškai žiūrėjau į tai, ką darau. Bet gavau daug konstruktyvios kritikos iš poeziją rašančių žmonių, kad tie angliški tekstai per daug banalūs ir kad tai negali būti dainuojamoji poezija. Ir tada aš pradėjau stiebtis aukštyn skaitydama kitų autorių tekstus. Tam tikru laikotarpiu pati nedrįsau nieko rašyti, tik dainuodavau Martinaičio, Marcinkevičiaus, Erlicko ir kt. poetų kūrinius. Tuo metu ir baigėsi mano bandymai rašyti anglų kalba. Supratau, jog neužtenka mokėti kalbą, kad galėtum puikiai ja kurti. Manau, aš pakankamai gerai moku anglų kalbą, bet nejaučiu, kad galiu išgauti jausmą, žodžių žaismą, o kurdama lietuviškai galiu. Juk šios kūrybos esmė ir yra žodžio žaismas. Temų, kuriomis galima rašyti, yra labai mažai. Reikia pasakyti tą patį, tik kitais žodžiais, kitomis formuluotėmis. Todėl turi turėti labai platų žodyną, įžvalgumą, turi rasti būdą, kaip kitaip prieiti prie temos, kuri apdainuota tūkstančius kartų. Tik tada būna poveikis, kaip ir apskritai visame mene. Turi kažkuo nustebinti, pasakyti naujai senus dalykus. Ir aš nemanau, kad galėčiau tai pasakyti angliškai.
Ar yra daina, kurią visada be išimties atliekate savo koncertuose? Galbūt kuri nors kelia itin brangius prisiminimus?
Man labiausiai patinka mano naujausios dainos. Kai kurios senokai parašytos dainos jau būna nublankusios, reikia labiau pasistengti, kad dainuojant jos sukeltų emocijas. Žinoma, ne visada taip būna. Nutinka, kad ir seniai parašyta daina suskamba naujai ir sujaudina net ir mane pačią taip, kad, atrodo, tik vakar ją išgyvenau.
Visos dainos man yra savos, brangios be išimties. Nes tai yra mano kūryba – į ją sudėti man svarbūs išgyvenimai. Vis dėlto yra viena daina, kurią bene visada dainuoju koncertuose. Ją parašė mano tėtis. Ji man ypatinga. Tos dainos nėra įrašuose, albume, bet per koncertus aš ją atlieku. Šis kūrinys turi itin didelį emocinį krūvį. Ją išmokau turbūt būdama šešerių metukų. Tėtis grodavo gitara, o mes su broliu ją dainuodavome. Tai yra tarsi duoklė tėčiui, šeimai už tai, ką atsinešiau iš mažų dienų. Kiekvieną kartą, kai tą dainą atlieku per koncertus, pagalvoju, koks stebuklas, kad dabar aš esu ant scenos, kad manęs klausosi keli šimtai žmonių, kad dainuoju tėčio kūrinį.
Turbūt tėvai dažnai ateina į Jūsų koncertus?
Kai Šiauliuose koncertuoju, visada ateina. Nebuvo praleidę nė vieno koncerto.
Kuriame mieste ar miestelyje Jūs jaučiatės itin šiltai priimama klausytojų?
Man labai patinka važiuoti į naujas vietas, atrasti jas, žiūrėti, kaip žmonės mane priima ten, kur iki tol nesu buvusi. Iš tiesų Vilniuje man visada labai patinka koncertuoti. Ten turbūt yra daugiausia mano publikos.
Esate sakiusi, kad scenoje labiau sau patinkate. Kokią Jus dažniausiai mato šeima, draugai?
Ne tokią mielą, ne tokią gerą ir ne tokią šaunią (šypsosi). Kai būni ant scenos, parodai savo geriausias savybes, išdidini jas. Jeigu aš tokia būčiau gyvenime, kokia būnu ant scenos, būtų labai smagu. Tai yra labai intensyvu ir… tikra. Gyvenimas už scenos yra pilkesnis, banalesnis, nuobodesnis.
Kada Jus dažniausiai aplanko įkvėpimas? Ar tam, kad imtų lietis dainų eilutės, reikia ypatingų potyrių? Pavyzdžiui, vienus mintys užlieja liūdesio, ilgesio, vienatvės akimirkomis.
Reikia daug kavos (juokiasi). Kai rašau dainas, aš tiek daug jos išgeriu… Žinoma, kuo daugiau dramų asmeniniame gyvenime, tuo daugiau dainų… emociškai stiprių dainų.
Gimėte Kaune, vėliau gyvenote ir mokėtės Šiauliuose, o dabar gyvenate Vilniuje. Kuris miestas mieliausias širdžiai?
Labai pripratau prie Vilniaus. Galbūt todėl, kad šis miestas yra mano, kaip suaugusio žmogaus, kelio pradžios taškas. Čia pradėjau gyventi savarankiškai. Šiauliai liks šiek tiek idiliška vaikystės, paauglystės vieta. Bet brandesnio laiko vieta yra Vilnius. Ir jis per tuos aštuonerius jame praleistus metus pasidaręs man itin savas. Labai gera šiame mieste, vis norisi grįžti, kai būnu kur išvažiavusi.
Ką šiuo metu, be kūrybos, dar veikiate?
Studijavau psichologiją, bet dabar užsiimu tik muzika: rašau dainas, koncertuoju, gastroliuoju, darau įrašus, daliju interviu. Taip ir žaidžiu muzikanto gyvenimą.
Vėl vykstate koncertuoti į Ameriką. Ar pasiilgote šios šalies?
Su Vytautu Landsbergiu lapkričio mėnesį pristatėme filmą apie partizanus, kur aš kartu su Martynu Levickiu įrašiau garso takelį. Dabar pristatinėsime tą filmą ir dar šiek tiek koncertuosime. Labai laukiu. Iš tiesų noriu į Niujorką (šypsosi). Pasikrauti gerosios energijos.
Ar dažnai išvykstate iš Lietuvos?
Ganėtinai dažnai. Muzikanto veikla yra tam labai palanki. Dažnai gaunu progų koncertuoti kur nors užsienyje, pamatyti kitų šalių, kitų žmonių.
Galbūt kuris nors koncertas užsienyje itin įsiminė?
Smagu būna, kai kitos tautybės žmonės po mano koncerto prieina ir sako, kad suprato viską, ką aš norėjau tomis dainomis pasakyti (nors dainavau lietuviškai). Tai magiški momentai. Kai supranti, kad muzika, daina kalba ne vien žodžiais, bet ir tuo, kas yra tarp žodžių, pauzėmis, nuotaika. Per tą nuotaiką galima susikalbėti net ir nemokant tos pačios kalbos. Taip yra nutikę Italijoje, Škotijoje, Švedijoje. Esu koncertavusi ir vien kitakalbiams. Nors žmonės ir nesupranta kalbos, jiems vis tiek įdomu.
Kaip Jūs jaučiatės Lietuvoje? Vieni joje mato daug neteisybės, kiti negaili jai gražių žodžių. O kaip į šalį žvelgiate Jūs?
Kaip negali objektyviai žiūrėti į savo tėvą ir motiną, negali objektyviai vertinti ir savo šalies. Esi neišvengiamai su ja susijęs. Manau, tai yra meilės klausimas: kiek besąlygiškai gali priimti tai, kas yra aplink tave. Nes minčių nukreipimas tik į blogus dalykus labai slopina kūrybinį potencialą. Man patinka čia gyventi, patinka kalba, patinka žmonės, nes tai yra vienintelė Tėvynė, kurią aš turiu. Nesvarbu, kad mėgstu keliauti, ir nesvarbu, kaip gera būti ir kitose šalyse. Lietuva yra vienintelis mano kraštas, ir aš privalau įžvelgti jos grožį, privalau ją suprasti, ja didžiuotis, žinoti jos istoriją, nes taip nutiko, kad aš čia gimiau. Aš visiškai tą patį sakyčiau, jei būčiau gimusi kitoje šalyje. Tiesiog turi tai priimti. Negali to išsižadėti. Jeigu bandai išsižadėti, tik apgaudinėji save. Geriau ištiesti rankas, apkabinti tai ir žiūrėti, ar gali tai šiek tiek pagražinti, pagerinti, ar negali. Manau, kad kiekvienas gali tai padaryti savais būdais: susirasti mėgstamą veiklą ir tyliai ramiai ja užsiiminėti. Tai yra didžiausia dovana šaliai, tautai – kad kiekvienas darytų, ką moka, kuo džiaugiasi, kas jam teikia malonumą.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Inga Nanartonytė
Nuotraukos Eglės Liaudanskytės, Lino Vasiliausko, Rimanto Narkaus ir „Tamstos“ archyvo