Šiandien, be alkoholio ir tabako, baisiai ardančių žmonių sveikatą, Jungtinių Tautų Organizacijos duomenimis, kaip pagrindinės žmonijos žudikės stoja nesveika mityba ir fizinio aktyvumo trūkumas. Tad šįkart – apie sveiką maitinimąsi.
Kartais puolama į kraštutinumus
Pirmiausia pradėsiu nuo to, jog viename leidinyje apie mane, gaila, parašyta netiesa – kad aš visada gyvenu sveikai. Tikrai ne visada, o to ir nereikia. Svarbiausia, kad didžiąją gyvenimo dalį gyventume sveikai. To pakaktų, kad visuomenėje prasidėtų akivaizdūs statistiniai pokyčiai, sveikatos banga. Tai tinka ir siauresne prasme – kalbant apie mitybą. Nereikia skrupulingai drebėti, kad tik nesuvalgius nė truputėlio nelabai sveiko maisto. Tokius net sveikos mitybos propaguotojas daktaras Herbertas Šeltonas yra pavadinęs „skrandžio vabalais“, kurie net pavalgę vis galvoja, kad gal kažką netinkamo suvalgė.
Neseniai teko bendrauti su viena dietologe, kurios pažiūros tikrai dar gana pasenusios ir neatitinkančios šiandieninių realijų. Pažiūrėjus į jos išvaizdą, nelabai norisi tokia dietologe sekti. Tačiau tokios ekspertės nuomonė apie save išskirtinė. Ji vis pabrėžianti, kad tai – mokslu pagrįstos žinios: „Mano akademinė valanda pagal mano kategoriją kainuoja 400 Lt. Tikrai sunkioji kategorija, bet kokia tokių sunkiasvorių dietologų įtaka realiam žmonių maitinimuisi? Tokie dažniausiai gali pasakyti (už 400 Lt), kad mityba bloga, bet įkvėpti žmogų pasikeisti, sveikai maitintis – sunkiai besiseka.
Pastaraisiais metais akivaizdus vis didėjantis susidomėjimas sveika mityba. Viena žmonių dalis visiškai nekreipia dėmesio, ką valgo, tačiau formuojasi ir ta kritinė masė, kuri atsakingai ieško informacijos ir keičia savo mitybos įpročius.
Šiandien akcentuojama ne tik sveika mityba, bet ir sveikas maitinimasis kaip visuma: ne tik tai, ką dedame į burną, bet ir kaip, su kuo, kur auginta, kaip gaminta, kiek apdorota ir t. t. Per pastarąjį amžių maisto produktų apdorojimas įgavo tokį pagreitį ir apdoroto maisto suvartojama tiek daug, kad tai pasauliniu mastu sukelia lėtinių ligų pandemiją. Sparčiai didėjantis nutukimas besivystančiose šalyse ateityje turės dramatiškų padarinių.
Ne tik ekspertai, bet ir praktikai
Nesu nei vegetaras, nei abstinentas, nei žaliavalgis griežtąja prasme, bet taip pat nesu ir mėsos, alkoholio (kultūringas) vartotojas. Mėsos, vištienos, kiaušinių, žuvies mano racione – vos keli procentai (daugiausia jų – žuvis, kiaušiniai). Gryno alkoholio kiekis per metus itin mažas. Beje, esu kraujo donoras, davęs daugiau nei 25 kartus. Objektyvumo dėlei reikia pasakyti, kad, duodant kraujo, vienu metu hemoglobinas buvo nukritęs iki mažesnės ribos, nei būtina, ir negalėjau duoti kraujo (donoro turi būti kiek aukštesnė hemoglobino koncentracija: moterų – 125 g/l, vyrų – 135 g/l).
Visiškai nepateisinami vegetarų (dėl religijos), kai kurių gydytojų gąsdinimai (kad būtina valgyti mėsą (ypač vaikams)), užuot pamokius, kaip maitintis visavertiškai, kad būtų patenkinti būtini sveikos mitybos poreikiai. Suprantama, vegetarinė mityba dar nebūtinai yra sveika. Labai skiriasi vegetarizmas, kaip sveikatingumo forma, ir vegetarizmas dėl religinių pažiūrų.
Dogmatizmas blogai. Tiek tų „ekspertų“ diletantų, kurie skalambija, kad vegetarams būtinai pritrūks kažkokių medžiagų, tiek naujų teorijų apie maisto derinimą, kai kurių grūdinių kultūrų nevartojimą (nes ten daug glitimo ir pan.). Reikalinga bendrojo požiūrio ir individualaus pritaikymo kombinacija. Vieniems tinka viena, kitiems – kita. Negalima suabsoliutinti jokių tyrimų, tarp jų ir pagrįstų mokslininko prof. Colino Campbello.
Neabejotina, kad šių dienų žmogus gyvulinių baltymų (mėsos, paukštienos, kiaušinių) suvartoja per daug, pienas neretai yra bevertis ar net žalingas (galvijų auginimo sąlygos, pašarai, antibiotikai; virinant žūva ne tik užkratai, bet ir maistinė vertė). O ta maisto dalis, kuri žmonių vartojama kaip augalinė (ir dar per daug), taip apdorojama, kad neretai pasidaro tarsi visiškai bevertė šiukšlė.
Saikas ir gebėjimas pasirinkti
Manau, kiekviena mitybos sistema turi tą sveikumo grūdą: pavyzdžiui, „lėto maisto“, kad maistą valgyti vietinį, puoselėti senąją, sveikąją vietos kulinariją ir pan. (prie to daug prisideda „Žolinčių akademija“). Verta dėmesio ir intuityvaus valgymo sistema – reikia prieš valgant nurimti ir įsiklausyti, ko dabar tikrai nori. Valgyti daugiau pagal sezoną. Iš žaliavalgių taip pat galima daug ko pasimokyti (receptas pabaigoje).
Produktų derinimo, nemaišymo teorijos taip pat neverta suabsoliutinti. Ne vienas esame pajutę, kaip būna primaišius labai daug produktų, ir, svarbiausia, jų padauginę. Kai ko tikrai neverta maišyti. Kita vertus, jei skrandis neprikišamas per daug ir sunkaus maisto, jis sugeba atsirinkti, kas ten sumaišyta, ir maistą virškinti.
Vis dėlto pagrindinė problema yra perteklinis maitinimasis, nutukimas. Buvau nustebęs, kai apsilankęs kitame prekybos centre, nei dažniausiai lankausi, neradau tos duonos, kurią nuolat perku (ją renkuosi, nes sudėtyje nėra cukraus). Ieškojau pirkti kitos rūšies. Pasirodo, visose kitose pridėta cukraus. Beje, dabar cukraus rasi ne tik arbatoje, bet ir žuvyje – kur tik nori…
Baigiant belieka paneigti teiginius, kad seniau žmonės daug valgydavo ir sveiki buvo. Valgydavo tikrai gerokai mažiau kalorijų turintį maistą ir daugiau fiziškai dirbdavo. O dar turėkime omeny advento ir gavėnios griežtus pasninkus (ne tik be mėsos, bet ir be pieno produktų). Baltų miltų pyragas (ne tortas) būdavo šventėms, o šiandien saldūs ir riebūs pyragėliai – kelis kartus per dieną. Taigi iš tradicijų perimkime tai, kas gera, ir išmeskime tai, kas taisytina.
*
Žalias Juozo kokteilis
Į trintuvą: 3 bananai (arba mirkytos datulės, razinos); sauja spanguolių (arba šaltalankių, pusė citrinos ir pan.); sauja krapų, petražolių, saliero stiebų, saulėgrąžų arba kviečių daigų, špinatų, kiaulpienių ir pan. (pasirinktinai pagal sezoną); truputis imbiero; stiklinė vandens. Esmė – išlaikyti žalėsių, saldėsių ir rūgštumo santykį. Mėgaukimės į sveikatą.
Parengė Juozas Dapšauskas
Juozo Dapšausko asmeninio archyvo nuotrauka