Ar esate girdėję apie oranžinį prancūziškąjį „folką“? Būtent taip savo muziką įvardija žymi prancūzų kūrėja Evelyne Gallet, jau spalio pabaigoje koncertuosianti jubiliejiniame dainuojamosios poezijos festivalyje „Tai – aš“. Kviečiame jau dabar iš arčiau susipažinti su itin charizmatiška ir šilta dainininke, kurios spalvingoje biografijoje – ne tik gausybė apdovanojimų, bet ir… sukurta alaus rūšis!
Lietuvoje viešėsite pirmą kartą. Ką esate girdėjusi apie mūsų šalį? Kokių lūkesčių turite?
Nekantriai laukiu vizito, nes ypač daug girdėjau kalbant apie žmonių gerumą. Tiesą sakant, pirmą kartą išgirdau apie Vilnių nelabai maloniomis aplinkybėmis – dėl Marie Trintignant tragiškos mirties. Visgi net neabejoju, kad jūsų sostinė man dovanos daug malonių įspūdžių.
Kokia dainuojamosios poezijos reikšmė jūsų gyvenime? Kuo ji jums ypatinga?
Dainuojamoji poezija visada buvo mano gyvenimo dalis. Daina yra žodžių muzika, emocijų virsmas garsu. Tai – pojūčių, vidinių būsenų virsmas, istorijos, atsirandančios svajonės. Dainuojamoji poezija mane taip pat verčia keliauti iš erdvės į erdvę, iš jausmo į jausmą, iš žmogaus į žmogų. Tai – lyg kelionė po savo vidų, pasiūlyta kitam, kad surastų atgarsį tam tikromis aplinkybėmis.
Kaip apibūdintumėte savo muzikos stilių? Kokia jūsų kūrybos filosofija? Kokios temos dažniausiai liečiamos jūsų dainose?
Sudėtingi klausimai! Norėčiau pasakyti, kad aš atlieku oranžinį prancūzišką „folką“: oranžinė visada buvo mano spalva, o aš dainuoju prancūziškai ir negaliu padoriai prisipažinti, kad groju roką (šypsosi). Visada turėjau sunkumų tais atvejais, kai bandoma menininkus susisteminti. Mano dainos yra įvairios, bet jose kalbama apie žmogų, moterį, laisvę. Apie meilę, apie nostalgiją. Taip pat apie santykius, šiek tiek apie pačią mane. Mėgstu iš tolo kalbėti apie dalykus, dažniausiai – per humoro prizmę. Man patinka dainos, kurios pažadina gyvenimą, jausmą, troškimą, kažką, kas mane verčia virpėti. Paprastos, bet paveikios dainos. O mano dainos… Aš noriu, kad jos bendrautų su tais, kurie jų klauso, kuriuos jos paliečia, kuriems padeda, glosto ar maištauja. Man patinka, kai jos randa atgarsį.
Kokių kitų aistrų, pomėgių turite?
Jau 2 ar 3 metu siuvu. Mėgstu medžiagas, audinius, galimybę kurti kitus dalykus, ne tik dainas. Taip pat mėgstu alų: turėjau progą išleisti specialų šios rūšies gėrimą, jį pavadinau „Elwyn Gallway“. Turiu draugą, alaus varytoją, todėl savo malonumui sukūrėme ypatingą receptą.
Kokia yra didžiausia svajonė, susijusi su muzikine karjera?
Didžiausia svajonė? Toliau keliauti, susipažinti su įvairiausių pažiūrų žmonėmis, toliau gyventi savo muzika, toliau mokytis, tyrinėti.
Ką galite pažadėti Lietuvos žmonėms, kurie spalio 20 dieną ateis į sostinės Šv. Kotrynos bažnyčioje vyksiantį jūsų ir kitų atlikėjų jungtinį koncertą „Iš visos širdies, iš plačiojo pasaulio“?
Olala! Ką gi galiu pažadėti? Kad aš trauksiu savo dainas iš visos širdies, bandydama savo emocijomis pralaužti kalbos barjerą (šypsosi).
Tarptautinis dainuojamosios poezijos festivalis „Tai – aš“, rengiamas nuo 2003 m., sukūrė savo legendą: jaukūs vakarai, prasmingi atlikėjų dainų tekstai, išradingos muzikinės kompozicijos ir nuoširdžios klausytojų simpatijos kasmet sutraukia didelį pulką šio festivalio gerbėjų. Festivalį iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba, LR kultūros ministerija.
Organizatorių nuotr.