„Mano giminėje muzikos paslaptys iš kartos į kartą buvo perduodamos kaip didžiausi šeimos lobiai, kaip didžiausia meilės gyvenimui išraiška“, – sako „Lietuvos balso“ dalyvė Živilė Gedvilaitė, muzikos mokymuisi skyrusi net šešiolika metų. Ne tik balsu, bet ir asmenybės savybėmis žavinti dainininkė pasakoja, kaip atsidūrė muzikiniame televizijos projekte, kokias baimes patyrė ir ką visą gyvenimą laikys savo širdyje.
Kaip ir kada susidomėjote muzika?
Mano nuomone, muzika buvo užkoduota mano genuose! Mano giminėje muzikos paslaptys iš kartos į kartą buvo perduodamos kaip didžiausi šeimos lobiai, kaip didžiausia meilės gyvenimui išraiška. Aš žinau ir jaučiu, jog tai yra Dievo dovana ir ją reikia ne laikyti tik sau, o dalyti tiems, kuriems ji reikalinga.
Dar būdama maža mėgau dainuoti, šokti, maivytis ir staipytis priešais veidrodį. Mėgstamiausia daina buvo „Rondo“ grupės „Egle, mano sese“ (šypsosi), atliekama Gintauto Tautkaus. Dar prisimenu, jog būdama antrokė jau akompanavau klasei grodama pianinu per bendrą pasirodymą. O didžiausias pasiekimas – 1992 metais tapau „Dainų dainelės“ laureate.
Ar esate savamokslė, ar profesionalė?
Muzikos mokymuisi skyriau net šešiolika metų: lankiau muzikos mokyklą, mokiausi konservatorijoje, baigiau atitinkamas bakalauro ir magistro studijas. Galiu drąsiai sakyti, jog muzika yra vienas iš sunkiausiai išmokstamų dalykų. Muzikos menas, ar tai dainavimas, ar grojimas, ar šokis, ar vaidyba, – tai lyg beribė visata, kurios neįmanoma iki galo ištirti, suprasti ir tuo labiau išmokti, nes visada yra kur tobulėti!
Ir pasakyti, kad aš profesionalė ar savamokslė, tikrai negaliu. Turbūt kur nors per viduriuką (šypsosi).
Koks muzikos stilius Jums artimiausias?
Mano mėgstamų stilių yra nemažai. Gal dėl to, kad esu muzikos mokytoja. Galėčiau vardyti nuo viduramžių laikotarpiu skambėjusių choralinių giesmių iki šių dienų atliekamos įvairiausios muzikos.
Kaip sugalvojote dalyvauti „Lietuvos balso“ projekte? Kas Jus paskatino?
Sulaukiau skambučio ir kvietimo dalyvauti projekte. Koks tas projektas, sužinojau tik gavusi anketą. Tada pagalvojau: O ne, „Lietuvos balsas“, aš negaliu… Negaliu dainuoti ir tuo labiau kovoti…“ Maniau, kad tai ne man… bet anketą vis tiek užpildžiau. Pirmoji atranka praėjo klaikiai. Taip bijojau, kad net dabar prisimenu tą baimės skonį. Antrąją atranką primena aukštakulniai bateliai, kurie dabar kaip eksponatas guli spintoje. Pasirodo, jų kulniukas buvo gerokai per aukštas! Dainuoju ir jaučiu, kad neturiu atramos, „Kas bus?.. Ar nusispardyti tuos batus?..“ – virė mintys. Prakriokiau visą dainą… Trumpai tariant, galvojau ne apie kūrinį, o apie batelius. Esu dėkinga Donatui Montvydui, kad mane pasirinko. O pagrindinė įkvėpėja viso projekto metu buvo mano sesuo Vitalija. Ji mane labai drąsino ir skatino tikėti savimi.
Kaip manote, ar įgyvendinote visus savo, gerbėjų ir mokytojos Rūtos lūkesčius?
Padariau viską, ką galėjau. Tiek Rūta Ščiogolevaitė, tiek gerbėjai manimi didžiuojasi ir džiaugiasi. Net iki šiol sunku patikėti, kad patikau Rūtai ir buvau jos favoritė. Tai ji yra mano favoritė! Ieškosiu nusipirkti jos naujosios kompaktinės plokštelės ir paprašysiu autografo.
Dalyvavimas projekte turi pradžią ir pabaigą. Jame nueitas kelias man atrodo nuostabus.
Ar teko sulaukti kritikos?
Neslėpsiu, „Lietuvos balse“ turbūt labiausiai bijojau kritikos. Vis galvodavau, kad tik nesumenkintų, neįžeistų, juk esu ne tik projekto dalyvė, bet ir mokytoja. Tos mintys vis sukosi ir sukosi galvoje. Tačiau nuolat girdėdama mokytojų liaupses, padrąsinimus ėmiau vis labiau tikėti savimi. Džiaugiuosi, kad ir paskutinėje laidoje aš jiems buvau puiki. Ir publika, ir mokytojai mane išlydėjo atsistoję… Ir ko daugiau benorėti? Nepakartojamas jausmas, kuris iki gyvenimo pabaigos liks mano širdyje. Esu labai dėkinga ,,Lietuvos balso“ mokytojai ir publikai už tokį palaikymą!
Ar anksčiau esate dalyvavusi panašiuose muzikiniuose projektuose?
2012 m. su grupe ,,Kitava“ ir Šaulių „Saulės“ choru dalyvavau „Chorų karuose“. Liko puikių prisiminimų.
Ar ketinate tęsti muzikinę veiklą?
Živilė dainavo iki projekto ir dainuos po jo. Norintieji išgirsti mano dainų visada gali mane pasikviesti.
Esate ne tik atlikėja, muzikos mokytoja, bet ir…
Esu nuostabios mergytės Aleksandros mama. Nuolat leidžiame laiką kartu. Mes lyg dvi neišskiriamos širdelės pusės. Aš negaliu be jos, o ji – be manęs. Mus jungia beribė meilė, kurios linkėčiau kiekvienai šeimai.
Kaip atrodo Jūsų laisvalaikis?
Laisvo laiko turiu labai nedaug, turbūt kaip ir kiekvienas veiklus žmogus. Mėgstu skaityti knygas, jos mane praturtina, kartais net išlaisvina nuo vidinio skausmo, sunkumų, abejonių. Be galo mėgstu būti gamtoje, nes buvimas joje man prilygsta tikrajam laisvo gyvenimo pojūčiui.
Kaip apibūdintumėte save, kaip asmenybę?
Esu traukianti kitus asmenybė. Nežinau kodėl. Dauguma sako, kad esu labai gera, nuoširdi, šviesios karmos žmogus. Gal tai tiesa.
Trys dalykai, dėl kurių esate laiminga.
Esu laiminga, nes turiu nuostabią dukrytę, šeimą, drauges, turiu tiek daug žmonių, kurie mane myli ir įvertina. Esu laiminga, nes galiu suteikti laimės kitiems.
Kaip įsivaizduojate save po dešimt ar dvidešimt metų?
Įsivaizduoju save padedančią žmonijai.
Ko palinkėtumėte skaitytojams?
Skaitytojams linkiu surasti Meilę savyje, nes tik vidinė Meilė padės sustiprinti save ir artimuosius. Tai lyg klestėjimo pamatas.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Greta Kondrataitė
Nuotraukos iš LNK ir asmeninio pašnekovės archyvo