Jauniems žmonėms vienas pagrindinių siekių gyvenime yra tapti finansiškai nepriklausomiems, gebėti savarankiškai save išlaikyti, pasirūpinti savo biudžetu. Užsienio šalyse atlikti tyrimai rodo, kad finansiškai savarankiški jaunuoliai taip pat vartoja mažiau alkoholio, pasižymi aiškesne darbinės karjeros vizija, apskritai atsakingesne elgsena. Vis dėlto visiškai atsisakyti finansinės tėvų paramos užsitikrinant stabilų pajamų šaltinį daugeliui jaunuolių pavyksta tik įžengus į 25–30-uosius gyvenimo metus.
Ilgalaikė finansinė jaunuolių priklausomybė nuo tėvų yra būdinga daugeliui ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse gyvenančių jaunuolių. Prieš kelerius metus SEB Lietuvoje vykdyto tyrimo duomenimis, 85 procentus 18–19 metų jaunuolių Lietuvoje finansiškai rėmė tėvai.
Lietuvos jaunuolių finansinius įgūdžius tyrinėjančio MRU docento dr. Rimanto Vosylio teigimu, ilgiau trunkančią finansinę priklausomybę ir tėvų paramą galima sieti su tuo, kad dažniausiai mokyklą pabaigęs jaunuolis neskuba pradėti dirbti, pirmiausia siekia įgyti reikalingų profesinių žinių ir renkasi studijas aukštosiose mokyklose. Atlikti tyrimai rodo, kad Lietuvoje pirmakursių, visai negaunančių finansinės tėvų paramos, yra tik apie 10 proc. Tarp 25-mečių tų, kuriuos tėvai rėmė finansiškai, buvo 15 proc., o tarp studijuojančių 25-mečių šis skaičius yra didesnis.
Tačiau R. Vosylis atkreipia dėmesį, kad ir tarp dirbančių jaunuolių iki 25 metų net trys ketvirtadaliai taip pat gauna finansinę tėvų paramą, nors ši parama jiems turi mažesnę įtaką. „Tai galima paaiškinti ir tuo, jog net ir pradėjus darbinę karjerą ir savarankiškai gyventi atlyginimas nebūna tokio dydžio, kad jaunuolis galėtų iš karto atsisakyti paramos iš tėvų“, – sako R. Vosylis.
Finansinė tėvų parama turi ir savų pliusų, ir minusų
Pasak mokslininko, finansinė nepriklausomybė yra siejama ir su dažniau pasireiškiančia finansiškai atsakinga elgsena. Pavyzdžiui, labiau nuo tėvų finansiškai nepriklausomi pirmakursiai yra linkę labiau taupyti savo lėšas nei tie, kurių didesnė dalis pajamų ateina iš tėvų.
Ar remdami savo studijuojančius vaikus tėvai nedaro „meškos paslaugos“, t. y. ar tokia parama neskatina jaunuolių prisiimti mažiau atsakomybės už savo finansinę padėtį ir nenutolina jų nuo noro kuo greičiau tapti finansiškai nepriklausomais?
Mokslininko nuomone, tėvų finansinė parama studijuojantiems jaunuoliams gali turėti gana skirtingą efektą ir priklauso netgi nuo jaunuolio amžiaus. „Per ilgai trunkanti tėvų finansinė parama iš tiesų neskatina jaunuolių kuo anksčiau savarankiškai pasirūpinti savimi finansiškai – tokie jaunuoliai kiek vėliau pradeda dirbti, mažiau gauna su šeimos rėmimu nesusijusių pajamų“, – sako R. Vosylis.
Docentas atkreipia dėmesį, kad 25–35 metų amžiaus jaunuolių finansinė priklausomybė yra susijusi su mažesniu pasitenkinimu gyvenimu, dažniau išgyvenamais nerimo, streso, prislėgtumo jausmais, saviveiksmingumo pojūčio sumažėjimu, kiek prastesniu savęs vertinimu. „Labiausiai tikėtina, kad daugelis jaunuolių šiame amžiaus tarpsnyje jau tikisi būti nepriklausomi nuo tėvų finansinės paramos, įsitvirtinę savo gyvenime. Ilgai trunkantis finansinės paramos iš tėvų poreikis verčia jaustis juos nevisaverčiais, mažiau lydimais sėkmės nepaisant to, kad finansiniai sunkumai gali būti susiję ir su objektyvia valstybės ekonomikos situacija“, – sako R. Vosylis.
Vis dėlto emocinei savijautai tėvų finansinė parama, ypač ankstyvesniame amžiuje, gali turėti ir teigiamą efektą – ji leidžia jaunam žmogui jaustis ramiau, mažiau nerimauti dėl savo finansinės padėties, sukti galvą, ar pavyks pragyventi ir patenkinti savo būtiniausius poreikius, neverčia karštligiškai ieškoti papildomo darbo, derinti darbą su studijomis ir t. t. „Visa tai didina šio amžiaus jaunuolių pasitenkinimą gyvenimu, mažina nestabilumo, neužtikrintumo savo ateitimi pojūtį. Taigi finansinė parama ar galimybė ją gauti, netikėtai prisireikus, yra tarsi apsauginis tinklas, saugantis jaunuolį nuo finansinių stresorių, sudarantis galimybes jaunam žmogui daugiau siekti ir eksperimentuoti profesinėje srityje, atrasti sau tinkamus ir priimtinus būdus užsidirbti pinigų ir susirasti stabilų pragyvenimo šaltinį“, – sako R. Vosylis.
Požiūrį į finansus lemia ir auklėjimas
Žvelgdamas į naujausius jaunuolių finansinių gebėjimų tyrimus mokslininkas pastebi, kad šeimos vaidmuo iš tiesų yra vienas svarbiausių ir lemia, kaip jaunam žmogui pavyks sėkmingai tvarkytis su savo finansais, skatins jį tapti finansiškai nepriklausomą. 2017 metų Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos OECD duomenys rodo, kad lietuvių kartu su rusų, lenkų, albanų, kroatų ir čekų finansinis raštingumas yra vienas žemiausių. Kita vertus, metais anksčiau pateikti OECD duomenys atskleidžia, kad pagal atsakingą finansinį elgesį, kuris apima biudžeto sudarymą, ilgalaikių finansinių tikslų nustatymą ir kitus finansinio raštingumo kriterijus, lietuvių rezultatai yra šiek tiek aukštesni už Europos Sąjungos valstybių vidurkį.
„Iš tiesų tėvai savo atžalų finansinius gebėjimus formuoja nuo pat vaikystės, – sako R. Vosylis. – Dalį finansinių įgūdžių tėvai perduoda tiesiogiai mokydami ir aiškindami vaikams, kaip tvarkytis su pinigais, kaip planuoti ir stebėti savo išlaidas, taupyti. Ne mažiau svarbus ir netiesioginis mokymasis – tai, ko vaikai išmoksta stebėdami, kaip tėvai patys elgiasi su pinigais: ar geba planuoti išlaidas, suvaldyti skolas, ar sugeba užsitikrinti nuolatinį pajamų šaltinį ir panašiai.“ Dėl to, pasak mokslininko, tėvams matant, kad jų atžalai sunkiai sekasi tvarkytis su finansais, reikėtų, visų pirma, pažvelgti ir į savo pačių įpročius ir elgseną.
R. Vosylio teigimu, dar svarbiau, kokie santykiai ir bendravimas vyrauja šeimoje. „Pavyzdžiui, jei šeimoje vaikai išmoksta kurti pasitikėjimu ir abipusiu įsipareigojimu grįstus santykius, paremtus aiškiais etiniais principais, vėliau šiuos gebėjimus jie gali sėkmingai panaudoti spręsdami savo finansinius klausimus. Tokio bendravimo principų neperėmusiam jaunuoliui bus sunkiau megzti darbo ar verslo santykius, prisiimti ilgalaikius finansinius įsipareigojimus, siekti finansinio stabilumo“, – sako tyrėjas.