Nuo Lietuvos iki Turkijos, konkrečiai, jos sostinės Ankaros, yra nei daug, nei mažai – 3200 kilometrų. Nepaisant to, čia ne pačiame populiariausiame muziejuje netikėtai aptikome ir Lietuvos pėdsakų. Pašto istoriją pasakojantis nemokamas, bet ir ne per gausiausiai lankomas muziejus Turkijoje lietuvių komandai padarė malonią staigmeną.
Netikėtumo momentas
Ankara yra Turkijos sostinė, bet kelionėse į Turkiją dažniausiai lieka paraštėse, mat daugelis turistų yra pamėgę vietas prie jūros ar baseinų. Ankara yra tolokai nuo kurortų, tačiau turi savo lankytinas vietas, miesto veidą. Turkijos sostinė yra miestas, judrus ištisą parą. Akį traukia nepaprasto grožio pilies prieigos, senamiesčio gatvelės, turgūs ir modernūs prekybos centrai. Čia įsikūręs ir nemokamas, tačiau ne per labiausiai turistų lankomas pašto ženklų muziejus, kuriame eksponuojami nuo 1863 metų į apyvartą išleisti pašto ženklai. Jame lankytojams pašto istoriją pasakoja komunikacijos prietaisai ir įrankiai, osmanų ir respublikonų laikais naudoti antspaudai. Užsienio šalių pašto ženklai – atskiroje salėje. Muziejus taip pat yra patogi vieta užsienio atstovybėms, jų organizacijoms, pavyzdžiui, parodoms ir atidarymams, ir tai gali būti įdomi vieta Turkijoje besilankančioms užsienio delegacijoms. O štai Plungės atviro jaunimo centro komanda šiame muziejuje aptiko Lietuvos pėdsakų. Akį patraukė Lietuvos pašto vadovės Astos Sungailienės parašas. Smagu rasti savo šalies pėdsakų ten, kur visai to nesitiki.
O ką veikė jaunimas Turkijos sostinėje?
Rugpjūčio 9–17 dienomis VšĮ Plungės atviro jaunimo centro komanda dalyvavo tarptautiniame projekte „Traditions: we live diferently but we are the same“, finansuotame pagal „Erasmus+“ programą. Pagrindinis projekto tikslas – suprasti, kad kultūra – tradicijos, menas, muzika, dainos, šokiai – vienija pasaulio žmones. Nors visi gyvename skirtingai, tačiau turime ir tautas jungiančių, vienijančių dalykų. Projekto dalyviai turėjo galimybę ne tik pažinti kitas kultūras, bet ir pristatyti savo šalį, savo tradicinius patiekalus, muziką, kultūros atstovus. Tarptautiniame seminare dalyvavo atstovai iš Turkijos, Makedonijos, Vengrijos, Latvijos ir Lietuvos. Net 8 plungiškiai – PAJC direktorė Dana Lukauskienė, jaunimo darbuotoja Inga Asauskaitė ir PAJC jaunuoliai Vanesa Urbšytė, Justas Judaitis, Austėja Lukauskytė, Orinta Liubertaitė, Matas Stonkus, Mantvilė Mačernytė – turėjo galimybę patirti, kas yra Rytų kultūra, kaip gyvena žmonės tolimojoje Turkijoje, visą parą nemiegančioje jos sostinėje Ankaroje.
Antikabiras
Viena iš pasididžiavimą keliančių Turkijos istorinių vietų – Antikabiras, arba Atatiurko mauzoliejus, po kuriuo palaidotas pirmasis Turkijos prezidentas Mustafa Kemalis Atatiurkas. Ši lankytina vieta – tai istorijos ir architektūros šedevras, mat pakeliui į mauzoliejų tenka praeiti pro nuostabų parką, kuriame vaizduojamos didingos skirtingų profesijų žmonių skulptūrinės figūros, vyrai ir moterys yra vienodo aukščio. Tai primena, kad politikas vienodai rūpinosi savo žmonėmis, suteikė Turkijos moterims balso teisę. Parke yra net 24 liūtai, kurie pasakoja apie Turkijos regionus, o plytelių grindinys padarytas su tarpais, kad žmonės žiūrėtų po kojomis ir nulenkę galvą atiduotų pagarbą čia palaidotam asmeniui. Pagrindinė aikštė grįsta iš visuose Turkijos regionuose randamo akmens, čia plevėsuoja Turkijos vėliava, budi karinė sargyba, kuri kas valandą keičia pamainą, ir lankytojams tenka stebėti unikalų reginį – žygiuojančius kariškius. Mauzoliejuje eksponuojama šios iškilios asmenybės atminimo daiktų kolekcija, vaizduojamos nepriklausomybės kovos. Projekto dalyviai galėjo laiką leisti prie Eimyro ežero, kurio apylinkėse atsiverianti laukinė gamta taip pat tinka žygiams pėsčiomis ir dviračiais. Viena iš aukščiausių miesto konstrukcijų – Atakule bokštas, pastatytas ant kalvos, jį galima matyti giedrą dieną iš bet kurios Ankaros vietos. Po šiuo bokštu įsikūręs didžiulis prekybos centras. Na ir Hamamonu apylinkės, kurios žavi neseniai restauruotais osmanų stiliaus Ankaros namais, lauko prekiautojais ir kavinukėmis. Ankaroje susisiekti galima metro, judrų eismą signalizuoja pilnos automobilių kalvotas gatvelės. Dar vienas viešojo transporto ypatumas – 3,2 km nusidriekęs lyninis kelias, kuris yra viešojo transporto dalis. Lyninis kelias jungia Sentepe ir Yenimahalle miestus ant kalvos su Ankaros metro sistema. 2014 m. sumontuota lyninio keltuvo sistema buvo išplėsta 2015 m. Ja keliantis atsiveria Turkijos sostinė iš viršaus. Šis sprendimas yra puiki alternatyva kovojant su dideliu eismo intensyvumu tankiai apgyvendintuose Turkijos rajonuose, tačiau ilgainiui šis lyninis kelias pradėtas naudoti ir turistiniais tikslais.
Kultūrinis šokas
Natūralu, kad lietuvių komandą ištiko kultūrinis šokas, mat karštis, neįprastas maistas, ritminga Rytų kraštų muzika ir visą parą nemiegantis miestas vienaip ar kitaip paveikė visus. Gausios tradicinės turkiškos vaišės laukė „Aspavos“ restorane, kurio pavadinime užkoduota ypatinga frazė, palinkėjimas kiekvienam čia užsukusiam: „Duok Dieve apetito, sveikatos, pinigų. Amen!“ Plungės atviro jaunimo centro komanda turkams pasakojo apie Lietuvos kultūrą, papročius, pristatė tradicinius patiekalus: juodą duoną, šokoladą, sūrio produktus, kalbėjo apie muziką, šokius, senuosius lietuvių liaudies žaidimus. Justas Judaitis pristatė Lietuvos istoriją nuo Žalgirio mūšio, okupacijos periodų iki modernių laikų. Lietuvą reprezentavo ir Austėjos Lukauskytės ir Mato Stonkaus išmaniai paruošta „Kahoot“ apklausa apie mūsų šalį. Gera buvo pažinti kitokius žmones, tolimus kraštus, bet kiekvienos kelionės pats nuostabiausias momentas yra tai, kad galima sugrįžti namo, kur keliautojų jau laukia šeimos su įprastu lietuvių gomuriui naminiu maistu. Šaltibarščiai, šaltiena ir silkė pataluose staiga įgyja visiškai kitą kvapą, skonį, reikšmę. Jie reiškia namus.
Keliautojų archyvo nuotr