Pradinis / Žmonės / Lietuvos rekordininkė Viktorija Tomaševičienė: „Nuo mažens patiko išbandyti ribas“

Lietuvos rekordininkė Viktorija Tomaševičienė: „Nuo mažens patiko išbandyti ribas“

Įveiktas 232,93 kilometro atstumas ir antrąkart pagerintas Lietuvos 24 valandų bėgimo rekordas, pasiektas septintas geriausias 2018 metų moterų paros bėgimo rezultatas pasaulyje. Sunku patikėti, kad taip aukštai šalies sportininkėms kartelę iškėlusi Viktorija Tomaševičienė ultramaratoną atrado tik prieš maždaug šešerius metus. Pasyvų gyvenimo būdą į bėgimą iškeitusios Viktorijos valia, užsispyrimas, tikėjimas savimi ir smalsumas stumia šalin bet kokias judėti pirmyn trukdančias mintis: „Aš negaliu“, „Man nepavyks“, „Per sunku“… O įkvepiantis moters pavyzdys ne vieną verčia suabejoti pačių nusistatytomis ribomis ir vis daugiau lietuvių padeda pajusti bėgiojimo gamtoje žavesį.

Pomėgis bėgioti atsirado Jūsų namuose apsigyvenus keturkojui augintiniui iš gyvūnų prieglaudos. Kaip tai pakeitė Jūsų gyvenimą?

Keista tai sakyti, bet šuo turėjo labai didelės įtakos mano gyvenimui. Pradėjau bėgioti tik tam, kad išsikrautų mano aktyvus augintinis, o dabar mano gyvenimas sukasi apie bėgimą, kurį iš pomėgio lygmens perkėliau į darbą. Organizuoju bėgimus gamtos takais „Laukinis trail“ ir bėgimo bekele stovyklas užsienyje.

Bėgioti su šunimi – viena, o dalyvauti pasaulinėse varžybose – kita. Kaip augo sportinės ambicijos?

Nesu tikra, ar tai ambicijos, ar natūralus noras judėti į priekį, padaryti gerai tai, ko imuosi. Jei man kažkas patinka, aš nedarau bet kaip. Bėgimas man ėmė patikti pamažu, pradėjus juo domėtis daugiau, mano bėgimo rezultatai gerėjo.

Susidomėjau ultramaratonu, nes jis man sekėsi geriausiai. Bėgdama šimtą kilometrų pasiekiu geresnių rezultatų nei maratone, o 24 valandų bėgimo varžybose sekasi geriau nei šimto kilometrų. 24 valandų bėgime esu pasiekusi tarptautinio sporto meistro laipsnį, o šimto kilometrų bėgime geriausias mano rezultatas tesiekia sporto meistro laipsnį.

Prisimenu, mokykloje manęs netenkino vidutiniai pažymiai, žinojau, kad galiu turėti gerus. Ir ankstesniame darbe, kai vadybininkės darbas man tapo nuobodus, ėmiau domėtis daugiau ir tapau savo skyriaus vadove. Panašiai buvo ir su bėgimu. Kai supratau, kad tai man patinka ir tam tikrus atstumus galiu bėgti geriau nei vidutiniškai, pasidarė įdomu, kokios yra mano ribos, kiek darbo reikia, kad tas ribas pasiekčiau.

Kokio pobūdžio varžybose esate save išbandžiusi? Kur sekasi geriausiai?

Esu dalyvavusi daugybėje skirtingų varžybų: bėgimo su šunimis trumposiose ir greitosiose trijų bei penkių kilometrų varžybose, dešimties, dvidešimties, trisdešimties kilometrų plento ar bekelės bėgimo varžybose, šimto kilometrų plentu, šimto kilometrų kalnuose, 120 kilometrų kalnuose, paros bėgimo varžybose. Man geriausiai sekasi ilguose ultramaratonuose, tokiuose kaip 120 kilometrų bėgimo kalnuose ar paros bėgimo varžybos.

Neslepiate, kad pirmaisiais metais padarėte nemažai klaidų ir į jas organizmas sureagavo nepalankiai. Ką patartumėte norintiems išbandyti save ultramaratono varžybose, gerinti asmeninius rezultatus, plėsti savo ribas?

Pirmaisiais bėgimo metais tikrai padariau daug elementarių klaidų, kurių buvo galima lengvai išvengti pasitarus su kuo nors protingu ir daugiau suprantančiu apie bėgimą. Man sekėsi bėgioti ultramaratonus. Mano kūnas gerai atlaikydavo stresą, kurį sukelia ilga distancija. Iš entuziazmo, džiaugsmo per palyginti trumpą laiką – devynis mėnesius – nubėgau keturis ar penkis ultramaratonus. To organizmui buvo per daug – visus kitus metus gydžiausi traumas ir ilsėjausi nuo persitreniravimo.

Aš labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje atsiranda vis daugiau žmonių, norinčių išbandyti ultramaratoną, bet labai patariu prie to eiti palaipsniui, o ne pulti stačia galva, kaip kažkada padariau aš. Iš pradžių reikia paruošti, sustiprinti kūną bėgiojant, atliekant tam tikrus pratimus. Ultramaratonus vertėtų ilginti palaipsniui. Pradžioje nubėgti panašų į maratoną atstumą, paskui – penkiasdešimt–septyniasdešimt kilometrų. Taip pamažu galima prieiti prie šimto kilometrų ir daugiau. Būtų labai rizikinga nubėgus trisdešimt kilometrų iš karto griebti šimtą kilometrų ar panašų atstumą.

Taip pat patarčiau susirasti bėgimo trenerį ir su juo konsultuotis. Pradėjusi bėgioti, viską dariau savarankiškai, taip, kaip man atrodė gerai. Dabar, nors ir pati jau turiu patirties, žinių, kai kuriais bėgimo klausimais tariuosi su Vilniaus bėgimo klubo treneriu Karoliu Urbelioniu, nueinu į šio klubo greičio treniruotes.

Vos po ketverių metų, 2016-aisiais, pasiekėte 24 valandų bėgimo Lietuvos rekordą. 2018-ųjų pabaigoje jį pagerinote net 37 kilometrais! Tąkart ne tik laimėjote varžybas Ispanijoje, bet ir pasiekėte septintą tų metų rezultatą pasaulyje. Nustebinote pati save?

Ar nustebinau pati save? Ir taip, ir ne (šypsosi). Bėgiojau jau toli gražu ne pirmus metus, buvau išbandžiusi paros bėgimo varžybas anksčiau ir žinojau, ko iš jų tikėtis. Tikėjau, kad paros bėgime galiu pasiekti tarptautinį sporto meistro normatyvą (moterims tai yra 210 kilometrų), kitaip tariant, tarptautinio lygio rezultatą.

Tokios trukmės varžybose labai daug lemia ne tik fizinis pasirengimas, bet ir įvairios aplinkybės, gebėjimas jas suvaldyti. Pavyzdžiui, gali būti karšta, sustreikuoti skrandis, ir tai neišvengiamai turės įtakos rezultatui.

Ispanijoje viskas sekėsi gerai ir varžybų antrojoje pusėje jau ėmiau suprasti, kad tai mano diena ir viskas gali būti gerai. Besiruošiant šiam bėgimui turbūt niekas, išskyrus mane, netikėjo, kad galiu pasiekti tarptautinio lygio rezultatą. Varžybose buvau aptarinėjama kaip vidutinė bėgikė, o dalis „sofos ekspertų“ Lietuvoje, dar man bebėgant, internete komentavo, kad daugiau nei dviejų šimtų kilometrų „netrauksiu“. Išaušus rytui ir likus bėgti kelioms valandoms visi „žinovų“ komentarai tiek varžybose, tiek Lietuvoje baigėsi.

Praėjusiais metais 24 valandų bėgimo pasaulio čempionu tapęs Lietuvos atstovas Aleksandras Sorokinas teigė per tą laiką ilsėjęsis vos tris minutes. Kiek leidžiate sau pailsėti tokio pobūdžio varžybose?

Jeigu nebūna jokių „force majeure“ situacijų, tai neleidžiu sau ilsėtis, nebent poilsiu laikytume nuėjimą į tualetą (šypsosi). Paros bėgime norint pasiekti gerą rezultatą poilsiui laiko nėra, apie miegą net kalbos nėra. Aš net valgydama nestoju. Jei valgau košę ar makaronus, tai darau eidama.

Prisidedate prie ultramaratono, bekelės bėgimo populiarinimo šalyje. Be kitų bėgimo renginių, praėjusiais metais organizavote ir Lietuvos bekelės bėgimo čempionatą. Nubėgti du šimtus kilometrų ar suorganizuoti tokio pobūdžio renginį lengviau?

Sunku palyginti. Tai labai skirtingi dalykai ir abu savaip sunkūs, reikalaujantys daug energijos. Po abiejų reikia nemažai laiko skirti poilsiui, atsigavimui.

Praeitais metais suorganizavau pirmąjį Lietuvos bekelės bėgimo čempionatą. Jis vyko „Laukinis trail turo 2019“ finalinio etapo metu. Trasa buvo 33 kilometrų ilgio su 1000 metrų vertikaliu pakilimu. 1000 metrų vertikalus pakilimas yra tas pats kas trys Vilniaus televizijos bokštai, sudėti vienas ant kito. Trasa vedė Neries regioninio parko takais, kalvomis, buvo nemažai atkarpų su stačiais kalnais visai be kelio. Užtrukau keturias dienas (po šešias–aštuonias valandas kasdien), kol tinkamai paruošiau trasą, ją sužymėjau. Tai tikrai nemažas fizinis krūvis, o kur dar kiti varžybų organizaciniai reikalai.

Tiek bėgti ultramaratoną, tiek organizuoti bėgimus „Laukinis trail“ yra sunku, tam reikia nemažai fizinių bei psichologinių pastangų. Aš juokaudama sakau, kad organizuodama bėgimus, žymėdama trasas po keletą dienų iš eilės ruošiuosi savo ultramaratonams.

Ar didelė tokį bėgimą propaguojančių žmonių bendruomenė Lietuvoje?

Lietuvoje bekelės bėgimai po truputį populiarėja. Žmonės atranda bėgimo gamtoje privalumus, tokius kaip gražūs gamtos vaizdai, grynas oras, šalies pažinimas bėgte. Ketvirtus metus organizuodama bėgimus „Laukinis trail“, ir sutinku pažįstamų veidų, ir matau, kaip auga dalyvių skaičius, kasmet vis daugiau žmonių išbando bėgimą gamtoje.

Esate sakiusi: „Aš nesu greita, bet galiu kentėti ilgai.“ Kas dar turi įtakos rezultatui?

Rezultatui įtakos turi viskas (šypsosi). Ir fizinis pasirengimas, ir psichologinė būsena, ir oras, ir skrandžio veikla, ir konkurencija ar jos nebuvimas, ir varžybų plano laikymasis, gebėjimas išlaikyti dėmesį, kai pasidaro labai sunku, ir gebėjimas greitai koreguoti varžybų planą, jei pasikeičia aplinkybės. Ultramaratonų dalyviai kartais turi savo palaikymo komandą. Tai yra žmonės (ar žmogus), kurie labai gerai žino visą planuojamą varžybų eigą ir padeda bėgikui laiku paduodami maistą, gėrimus, stebi judėjimą, daro išvadas ir prireikus koreguoja varžybų planą.

Kokiame varžybų etape bėgimas tampa kančia? Ar nešmėkštelėja mintis: „Daugiau nebenoriu to kartoti“?

Tokie dalykai kaip „daugiau niekad“ baigėsi su pirmaisiais ultramaratonais (šypsosi). Dabar aš jau žinau, jog ultramaratone neišvengiamai ateis laikas, kai bus ypač sunku, kažką labai skaudės, būsiu pavargusi, susinervinusi, viskas bus labai atsibodę ir tenorėsiu, kad tai greičiau baigtųsi. Įvairiose varžybose tas etapas gali prasidėti skirtingu metu – kartais sunku suprasti, kodėl vieną ar kitą dieną kūnas atsisako dirbti anksčiau nei įprastai. Priklauso nuo to, kada pasidaro labai sunku ir kiek būna likę iki pabaigos: keliolika ar pusšimtis kilometrų, kelios valandos ar pusė paros.

Kaip organizmas reaguoja į tokius krūvius? Per kiek laiko visiškai atsigaunate?

Organizmas pavargsta, bet pavargsta ir galva. Būtent, galva. Protas stumia pirmyn, kai kūnas pradeda siųsti ženklus, kad jau pavargo ir nebenori daugiau kentėti. Atsigauti reikia tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Po 24 valandų bėgimų man dažniausiai prireikia poros mėnesių poilsio.

Kas Jus motyvuoja?

Nežinomybė ir aiškių ribų nebuvimas. Nuo mažens man patiko išbandyti ribas – tėvų ir mokytojų kantrybės, universiteto tvarkos, nusistovėjusių normų. Bėgime matau, kaip ypač ilgose distancijose žmonės pasiekia neįtikėtinus rezultatus, ir tai labai įdomu.

Kaip atrodo pasiruošimas varžyboms?

Ruošdamasi varžyboms skiriu itin daug laiko bėgimui, bendram kūno stiprinimui. Ilgų atstumų neišeis nubėgti be „kilometrų bazės“, kūnas turi būti pasiruošęs ilgai trunkančiam fiziniam krūviui. Tačiau labai svarbu ir nepersitreniruoti besiruošiant. Klaidinga kartais vis dar pasigirstanti nuomonė, kad ruošiantis ultramaratonui reikia nubėgti kuo daugiau kilometrų. Ne kuo daugiau, o tiek, kiek reikia, kad kūnas sustiprėtų, bet nepervargtų.

Kiek kilometrų įveikiate per metus?

Per metus nubėgu apie 3800–4300 kilometrų.

Į kokias keistas, juokingas ar nemalonias situacijas tekę pakliūti bėgant?

Esu griuvusi kalnų ultramaratone ir išsimušusi dantį, esu nušalusi blakstienas tiek, kad jos nutrupėjo, esu pabėgusi iš medicinos punkto atgal į trasą, nes nenorėjau gaišti varžybų laiko, kol man bintuos nubrozdintą koją. Esu apsivėmusi per varžybas keturis kartus (ir vis tiek atbėgau pirmajame visų finišavusių trečdalyje). Per ilgas varžybas visko nutinka, svarbu nepradėti panikuoti ir atsiminti, ko į jas atvykau, t. y. bėgti.

Lietuvaičius kviečiate atostogauti ir kitas šalis pažinti neįprastai – bėgte. Kam žmogus turi nusiteikti? Kokias trasas renkatės?

Trail bėgimo kelionės, kurias organizuoju su drauge, dirbančia kelionių agentūroje, yra skirtos visiems, besidomintiems bekelės bėgimu ir norintiems pažinti kitas šalis bėgimo ritmu. Žmonės turi nusiteikti gražiems vaizdams, įspūdingoms kalnų panoramoms, gerai nuotaikai ir smagiam laikui. Stengiuosi, kad trasos kasdien būtų skirtingos, atskleistų vietovės ypatybes, bet visad atsižvelgiu į grupės pajėgumą.

Kiek kilometrų nubėgate tokiose kelionėse?

Šių kelionių dalyviai visada būna skirtingo pasirengimo, t. y. nubėgantys skirtingą skaičių kilometrų. Per savaitę paprastai nubėgame nuo 50 iki 170 kilometrų. Aš išsiaiškinu grupės dalyvių pajėgumą dar prieš išvykstant ir stipriesiems paruošiu papildomų trasų.

Kokių pranašumų turi toks šalių tyrinėjimo būdas?

Bėgant galima pamatyti daugiau nei einant pėsčiomis ar važiuojant automobiliu. Žinoma, automobiliu galima nuvažiuoti toliau, bet yra vietovių, takų ir maršrutų, kurie pasiekiami tik pėsčiomis arba bėgte. Bėgdami mes suderiname šalies pažinimą ir sportą. Per savaitę pamatome tikrai daug.

Inga Nanartonytė

Nuotraukos iš Viktorijos Tomaševičienės asmeninio archyvo

PALIKTI KOMENTARĄ

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top