Mirusiųjų minėjimo laikotarpiu, lapkričio 5 dieną, Alvito kapinėse giminaičiai ypatingai pagerbėme Lietuvos savanorį Jurgį Mačiulaitį. Jo kapą pažymėjome ąžuoline lenta su išdrožtu vytimi ir užrašu: „Lietuvos savanoris 1919–1921“. Kaip ir dera, apjuosėme trispalve juostele.
Sugiedojome Lietuvos himną, Maironio „Marija, Marija“. Prisiminėme džiaugsmo kupiną ir kartu sunkų pirmosios Nepriklausomybės istorinį laikmetį. Savanorio dukra Julija Budzeikienė papasakojo apie savo tėčio dramatiškus ir svarbiausius gyvenimo įvykius ir charakterio bruožus. Savo tėčio pasakytais žodžiais nukėlė 100 metų atgal į ore tvyrančią savanorių kovų dvasią. Užduoties metu Jurgis buvo labai ištroškęs. Viena moteris jam davė atsigerti ledinio vandens. Jis persišaldė. Nuo to laiko visą gyvenimą jį lydėjo liga. Šios ligos pakirstas 1968 metais jis išėjo amžinybėn.
Jurgis gimė 1895 metais. Kaip vyresnis brolis pirmas išėjo savanoriauti, o nepraėjus nė mėnesiui ir antrasis brolis Matas Mačiulaitis įsiliejo į savanorių gretas. Jurgis tarnavo ulonuose raiteliu. Su žmona Marija Mačiulaitiene susilaukė 11 vaikų. Vienas iš sūnų, Leonas Mačiulaitis, skaičiuojantis 93-iuosius metus, jau nepajėgė atvykti ir pagerbti savo tėčio. Jis perdavė labai įdomius ir prasmingus prezidento A. Smetonos žodžius. Prezidentas, 1930 m. vasario 16 dieną, įteikdamas Jurgiui, Matui ir kitiems kovos bičiuliams medalius, sakė kalbą: „Jei pamatysit besilaukiančią moterį, atsiklaupt prieš ją reikia. Gal ji nešioja būsimą karį – mūsų valstybės gynėją.“ Buvo labai įdomu išgirsti šiuos žodžius, nes jie ne perskaityti knygose, o išnešioti atmintyje ir perduoti žodine tradicija iš tėvo lūpų.
Pagerbę Jurgį Mačiulaitį, nuėjome pagerbti ir kitų savanorių į čia pat esančius ir labai gražiai sutvarkytus Lietuvos savanorių kapus, kuriuose jiems pastatytas paminklas. Paminklas nebuvo nugriautas sovietmečiu, stovi nuo tarpukario laikų. Julija pasakojo, kad seniūnija labai gražiai pagerbia Lietuvos savanorius. Lapkričio 23-iąją, Lietuvos kariuomenės dieną, moksleiviai, šauliai prie kiekvieno Lietuvos savanorio kapo laiko po žvakutę. Skaito čia esančių ir kitur išsibarsčiusių iš šių apylinkių kilusių Lietuvos savanorių vardus ir pavardes. Paskui žvakutes padeda ant kapo. Kariai, pagerbdami savo besiilsinčius pirmtakus, šauna salves.
Lentą išdrožė Jurgio brolio Mato, taip pat savanorio, anūkas Vytautas Mačiulaitis. Vytautas dalijosi patirtimi: lentą lengviau užsakyti, tačiau padaryti, nors ir sunkiau, bet įdomiau. Tai savęs įliejimas į tą Lietuvos kariuomenės kūrimosi istorinį laikotarpį. Kartu išgyventi tie kovos laikai ir laikmetis, kai tik ką paskelbta Nepriklausomybė buvo pakibusi ant plauko. Ir tik savanorių dėka mūsų Tėvynė išliko nepriklausoma. Reikia įamžinti kiekvieno kovotojo už laisvę, tiek savanorio, tiek partizano, žūties ar palaidojimo vietą. Jų dėka mes stovime čia laisvi…
Zenonas Mačiulaitis
Nuotraukos Vytauto Mačiulaičio ir Paulinos Kaminskaitės