Panorę pažvelgti į praeitį, kiekvieno namuose surastume popierinių nuotraukų. Nuotraukose, ypač antrajame jų plane, galima perskaityti tai, apie ką fotografuojant nė negalvota. Šukuosenų, aprangos mados – tai tik pirmoji žinia. Žvelgdami, pavyzdžiui, į švenčių nuotraukas matome ne tik indaują, bet ir valgius, kambarių interjerą. Dar daugiau atradimų galima įžvelgti, jei nuotrauka daryta lauke. Tai ne tik pasikeitę gėlių darželiai ar medžiai, bet ir sodybos, bylojančios, ką paslėpėme po plastikiniais langais ar namų apdaila. Žilstelėjus dabar augančiai kartai rankose palaikyti sustabdytos paauglystės ar jaunystės akimirkas, ko gero, bus sudėtingiau, bet tai nereiškia, kad šiandiena liks neįamžinta. Fotografuojančiųjų dabar nesuskaičiuojamai daugiau nei bet kuriais ankstesniais metais. Kiek šio laikmečio nuotraukų taps istorinėmis vertybėmis, atsakys ateitis, o šiandien džiaukimės galimybe fiksuoti viską, kas tik sužadina susidomėjimą.
Nuotrauka suteikia galimybę kito žmogaus akimis pažvelgti į situaciją. Rudenio lapui pasibeldus į mūsų langus, Utenos r. Užpalių kultūros centro lankytojai domėjosi sudeikietės Editos Šileikytės nuotraukų paroda „Garsas gamtoje“ ir susipažino su fotožurnalistu Artūru Morozovu. Džiugino Editos pastabumas ir gebėjimas užfiksuoti tai, ką matome savo aplinkoje, o susitikimas su Artūru nukėlė į skaudžius įvykius Ukrainoje. Renginio svečias Ukrainoje praleido dvejus metus ir lankėsi abiejose fronto pusėse. Žvelgiant į nuotraukas, kuriose užfiksuoti įvykiai Ukrainoje, ir klausantis pasakojimo neišvengiamai įvykiai tapatinosi su mūsų šalies Sausio 13-osios istorija. Revoliucija Ukrainoje, anot A. Morozovo, nors ir atnešė skaudžių patirčių, buvo kūrybiška ir meniška. Deginamų padangų dūmuose ir tarp barikadų gyvenančių protestuotojų palaikyti naktimis ateidavo muzikantai, aktoriai, jie bendraudavo su žmonėmis. Kiekvieną dieną ant sienų atsirasdavo naujų grafičių. Kijevo aktoriai sugalvojo akciją – likus dviem valandoms iki spektaklių, žinodami, kiek liko neišpirktų bilietų, į laisvas vietas kviesdavo protestuotojus tam, kad jie nepamirštų kito gyvenimo ir pailsėtų nuo įtampos. Neliko nepastebėtas ir moters vaidmuo kare ne tik dėl šiltų lietinių, bet ir stiprinant saugumo, pasitikėjimo jausmą, o nuotraukos priminė apie skaudžius išgyvenimus, žmogaus ryšį su gimtaisiais namais ir gebėjimą prisitaikyti prie karo sąlygų.
Mums, gyvenantiems taikos laikmečiu, sunku suvokti, kad bomba gali sunaikinti namus ar iššovus snaiperiui gali netekti draugo, su kuriuo geri kavą. „Suvokimas, kad mirtis yra šalia, mažina baimės jausmą“, – teigė fotožurnalistas ir baimę įvardijo sveiko proto saugikliu. Žurnalisto profesija įpareigoja išklausyti ir įamžinti abi konflikto puses. Gebėjimas prakalbinti kovotojus ir gauti leidimą fotografuoti reikalauja nemažai atidumo ir kūrybingumo.
Kūrybingumo bei kruopštaus darbo reikia ir žmonėms, kurie puoselėja iš kartos į kartą perduodamus amatus ar rankdarbių tradicijas. Kiekvienas tarp savų pažįstamų rastume bičiulį, kurio darbai džiugina sielą.
Uteniškio Benedikto Rūko kalviški darbai atėjusius į Užpalių kultūros centrą stebino meninėmis įžvalgomis naudojant žemdirbiui įprastą inventorių: arkliui kaustyti skirtas pasagas ir grandines, anksčiau vadintas lenciūgais ir skirtas gyvuliams rišti. Triratukas su vaikystės pasakas primenančiu drakonu išsiskyrė iš kitų eksponatų skatindami apie kalvio amatą kalbėti ne tik vaikus, bet ir moteris su vyrais. Vyriškus Benedikto darbus pakeitę vilutiškės Valės Čerškuvienės rankų darbo nėriniai labiau traukė moterų dėmesį. Nertos apykaklės priminė XX a. moksleiviškus metus, kai nėriniais išpuošta uniforma teikė išskirtinumo ir leido kruopštumu bei originalumu pasipuikuoti prieš drauges ar vaikinus. Šakute nerti šaliai ir spalvingos pirštinės be pirštų galų – tai šio amžiaus darbai, kuriuos daugeliui norėjosi pačiupinėti ir pasimatuoti.
Rankdarbiai, nuotraukos gali padaryti stebuklus nukeldami mus į atitinkamą laikmetį ir suvirpindami sielos kertelėje užslopintus jausmus. Sentimentalių emocijų vedina, parodos lankytoja Vanda Aleksandravičienė prisiminė jaunystėje iš įvairių žurnalų surinktus nėrinių ir mezgimo raštų pavyzdžius, kuriuos atidavė darbščiajai Valei.
Gėrėdamasis darbais žmonių, gebančių į gyvenimą pažiūrėti meniškai, supranti, kad istorijos, kuri užfiksuota mūsų rankdarbiuose ar nuotraukose, neužginčysi ir neperkursi savaip.
Birutė Minutkienė
Nuotraukos Artūro Morozovo ir Birutės Minutkienės