Šių metų Visų šventųjų diena mums buvo išskirtinė. Virbalio kapinėse ypatingai pagerbėme mano senelį, savanorį Matą Mačiulaitį. 1985 metais, nedaug likus iki nepriklausomybės atkūrimo, jis išėjo amžinybėn. Jam nebuvo iššauta salvių, karstas nebuvo apdengtas vėliava, bet po daug metų sugiedojome himną prie jo kapo.
Pritvirtinome lentą prie kryžiaus „nelegalo“ (tarybiniais metais nedavė leidimo kapinėse statyti kryžių, bet savanorio sūnus Kęstutis Mačiulaitis vis tiek jį pastatė) su pažymėtais metais, kuriais tarnauta Lietuvos savanorių gretose ginant tėvynę. Kaip ir dera, kryžių apjuosėme trispalve juostele.
Lentą išdrožė savanorio anūkas Vytautas Mačiulaitis. Jam teko drožti daug drožinių – šis amatas Vytautui teikia džiaugsmą. Bet, drožiant šią lentą, apėmė nepakartojamas jausmas. Jos dvasinė vertė yra kitokia – daug didesnė. Tai tarsi palikimas tautai. Ąžuolas – kietas medis. Kai, drožiant raidę po raidės, rankos įskausdavo, stiprybės suteikdavo senelio ryžtas kovojant dėl Lietuvos laisvės. Raižydamas Vytį, drožėjas mintimis nusikeldavo į nepriklausomybės kovas, apie kurias buvo pasakojęs senelis, klajojo Lietuvos laisvės kovų istorijose, tarsi pats būtų buvęs tų įvykių dalyvis. Meilę tėvynei senelis įrodė kovodamas ginklu, jo dvasia gyvena mūsų širdyse ir įpareigoja jo idealo siekti darbais. Neįmanoma žinoti visos tiek žmogaus, tiek tautos istorijos, todėl Vytautas lentos briaunose paliko įrašą, kaip dalį paslapties, kurią išsineša žmogus palikdamas šį pasaulį.
Kiekvienas dalyvis simboliškai prisidėjo prie lentos tvirtinimo, kad atmintyje išliktų ir asmeninė patirtis. O savanorio provaikaitis, taip pat Matas Mačiulaitis, pagarbą savo proseneliui rodo tapęs šauliu.
Sugiedojus giesmę „Marija, Marija“, prisimintos svarbiausios savanorio Mato Mačiulaičio kovos ir gyvenimo įvykiai. Mėgstamiausias pasakojimas apie mūšius ties Giedraičiais: „Kai mes stūmėme L. Želigovskio kariuomenę Vilniaus link, įsikišo Tautų Sąjunga ir nustatė demarkacinę liniją. Entuziazmo pilnus kareivius sustabdė karininkų įsakymas. Mes buvome taip pasipiktinę, kad nenorėjome paklusti įsakymui, protestavome: „Tai išdavystė, mes nepaklusim, mes eisim pirmyn…“
Kai tarybiniais laikais buvo bandoma sumenkinti savanorių vaidmenį valstybėje, teigiant, kad buržuaziniai nacionalistai ėjo kovoti tik dėl žemės, ir kai sūnus parėjęs iš mokyklos paklausė savo tėvo, ar taip iš tikrųjų buvo, senelio veide šmėkštelėjo širdgėla. Jis tarė: „Vaikeli, mūsų galvose sukosi mintys ne apie žemę, o apie tai, kad 9 gramai galvoje neatsidurtų.“ Taip sakydamas pirštu palietė kaktą.
Dar tarpukariu, grįžęs iš Marijampolės, kur buvo išvažiavęs reikalų tvarkyti, išsakė susikaupusį nepasitenkinimą: „Tie tarnautojai vaikšto kaip povai, vaizduodami didelius ponus. Kai mes kraują liejome dėl tėvynės, tai po krūmu tupėjo.“
Statant kluoną, važiavo pirkti lentų. Pastebėjęs, kad šiek tiek per daug prikrovė, nei sumokėjo, tarė: „Jūs keliomis lentomis per daug prikrovėte.“
Kai mirė žmona, jam, likusiam su dviem mažamečiais vaikais ir besiverčiančiam ūkiškai, vienam buvo nelengva. Žmonės sakydavo: „Greičiau ieškokis žmonos.“ O jis atsakydavo: „Reikia ne tik žmonos man, bet ir motinos vaikams.“
Prisimenu, Brežnevo laikais kartais senelis, pagautas kokių nors prisiminimų, staiga nugrimzdavo į save ir užtraukdavo sodriu, žemu balsu: „Lietuva, Tėvyne mūsų.“ Jo akys žvelgdavo toli, tarsi peržengdamos laiko slenkstį ir pasiekdamos praeitį. Galbūt jis tada prisimindavo kovos lauką, laiką, kai kaimo vaikinų gyvenimas persikėlė į apkasus…
Ne tik ketveri tarnystės tėvynei metai, bet ir visas Mato Mačiulaičio gyvenimas išbandymais nusėtas. Likimas jo nelepino. Užaugo našlaitis. Piemenaudamas ėjo nuo vienų ūkininkų pas kitus. Niekas jo neleido į mokyklą. Skaityti išmoko iš karininkų paliaubų metu. Žmona dažnai sirgdavo. Tai, ką užgyvendavo, gydytojams atiduodavo. Žmona mirė. Sudegė namai. Kai truputį atsitiesė, užklupo pirmoji sovietų okupacija, nuvertėjo litai. Tada – II pasaulinis karas ir evakuacija į Vokietiją. Ten granata sunkiai sužalojo koją. Steigiant kolektyvinius ūkius, nacionalizuota žemė, pastatai. Mirė sūnus. Tačiau Matas niekada nepasidavė gyvenimo smūgiams. Gal jo charakteris ir lėmė tai, kad jis pasirinko savanorio kelią. Į gyvenimą žvelgė optimisto akimis – tokios akys išliko ir nuotraukose, toks jis išliko ir mūsų atmintyje.
Mieli kraštiečiai, norime paraginti: jei jūsų giminėje yra žmonių, kurie kovojo už laisvę, savo darbais nusipelnė Lietuvai, įamžinkite juos. Mūsų istorija bus spalvingesnė, o jūsų vaikai ir vaikaičiai turės kuo didžiuotis.
Zenonas Mačiulaitis
Zenono Mačiulaičio asmeninio archyvo nuotr.