Rugsėjo 15 d. minima Pasaulinė limfomos diena. Dažnam žmogui, išgirdusiam žodį ar diagnozę „vėžys“, iškart kyla asociacija su mirtimi. Tačiau šiuolaikinė medicina yra tiek pažengusi, kad taikant modernius metodus galima anksti diagnozuoti ir sėkmingai išgydyti onkologines ligas. Viena iš tokių ligų grupių – limfomos.
1832 metais Tomas Hodžkinas paskelbė pirmąjį limfomos apibūdinimą. Nuo to laiko buvo aprašyta ir suklasifikuota daug limfomos formų. Limfoma yra baltųjų kraujo ląstelių (limfocitų) vėžinė liga, kai dėl tam tikrų priežasčių pakitę limfocitai pradeda nekontroliuojamai daugintis. Tai – dažniausia kraujo onkologinė liga. Nors šiuo metu limfomos klasifikuojamos pagal Pasaulio sveikatos organizacijos sukurtą sistemą, tačiau vis dar išlikęs limfomų skirstymas į dvi grupes pagal histologinius ir morfologinius požymius: Hodžkino limfomos ir ne Hodžkino limfomos. Šios ligų grupės skiriasi savo eiga.
Hodžkino limfomos pasižymi specifinėmis ligai būdingomis ląstelėmis. Ši limfomų rūšis būdingesnė jauniems (20–30 metų) žmonėms. Tikslios šios ligos priežastys nėra žinomos, tačiau mokslininkai yra linkę manyti, kad Hodžkino limfomos riziką didina ŽIV, Epšteino-Baro virusas (dažniausiai užsikrečiama per seiles), šeimoje diagnozuota Hodžkino limfoma, taip pat imuninės sistemos nusilpimas. Liga dažniausiai pasireiškia viršutinių kūno dalių limfinių mazgų padidėjimu (neskausmingu), bendru negalavimu, karščiavimu, nuovargiu, naktiniu prakaitavimu ir svorio kritimu.
Ne Hodžkino limfomomis dažniausiai serga vyresnio amžiaus žmonės (60–65 metų). Šios limfomų rūšies riziką didina ne tik Epšteino-Baro virusas, ŽIV infekcijos, paveldimumas, bet ir pūslelinė, Helicobacter pylori infekcija, kuri sukelia skrandžio opas ir kitas virškinimo sistemos ligas. Kitaip nei Hodžkino limfomų atveju, liga labiau linkusi plisti už limfinių mazgų į kitus organus. Simptomai yra panašūs į Hodžkino limfomų: bendras negalavimas, neskausmingas limfmazgių padidėjimas, karščiavimas, svorio kritimas ir kt.
Liga diagnozuojama atlikus apžiūrą, kraujo tyrimus, krūtinės rentgeno nuotrauką ir biopsiją. Limfomos gydymas apima chemoterapiją, radioterapiją, tikslinę terapiją, biologinę terapiją ir gydymą siekiant pašalinti baltymus iš kraujo. Tikslinėje terapijoje naudojamos medžiagos, kurios veikia tik vėžines ląsteles, nepakenkdamos normalioms ląstelėms. Biologinės terapijos metu padidinamas organizmo gebėjimas kovoti su vėžiu. Onkologinėje praktikoje, jei nepasireiškia ligos simptomai, gydymas gali būti atidėtas (tai vadinama anglišku terminu „watchful waiting“ (liet. „budrus laukimas“).
Sveikatos specialistai skaičiuoja, kad per metus Lietuvoje diagnozuojama apie 300 naujų limfomos atvejų. Daugelis pacientų yra pagydomi. Tad svarbu neignoruoti savo sveikatos ir savijautos, o pajutus vienus ar kitus negalavimus eiti pasitikrinti, nes ankstyva diagnostika didina sėkmingo pasveikimo tikimybę. Apskritai žmogaus organizmas yra visuma sudėtingų sistemų, kurios viena nuo kitos yra priklausomos. Todėl vienos ligos gali turėti įtakos kitų sutrikimų atsiradimui. Tai tinka ir onkologinėms ligoms: infekcija gali lemti vėžinių ligų išsivystymą, todėl svarbu kiek įmanoma saugoti ir stiprinti savo sveikatą visais aspektais.
Parengė Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro Neinfekcinių ligų profilaktikos skyriaus vedėjo pavaduotoja Diana Mekšriūnaitė