Per mažiau nei savaitę Europos žemyne radosi nauja (ne kita, bet nuo šiol visiškai kitokia) valstybė. Prieš savaitę Baltarusijos žmonės buvo linkę savąjį autokratinį vadą gana atlaidžiai šaukti „batka“, o dabar jau jo paveikslas tiks nebent neklusniems vaikams gąsdinti. Juk, šiaip ar taip, tas asmuo buvo visuomenės toleruojamas. Vis dėlto 26 metus galiojo visuomenės sutarimas, kad tą „batką“ tenka bent jau kantriai kęsti.
O nuo šiol bus kitaip. Dori baltarusiai nenorės nė prisiminti, kad šitiek metų į to asmens išsidirbinėjimus žiūrėjo atlaidžiai ar nuolaidžiai.
Beje, „A“ lemia „B“. Tasai „vakar“ ir iš tikrųjų buvo vakar, o ne pernai. Persilaužimas įvyko staiga, per keliasdešimt valandų. Save gerbiančiam žmogui baugu atpažinti save vakarykštį – patiklų, apgaudinėjamą. Verčiau jis oriai pasitiks smūgius ir patyčias. Tik jau niekada nebesileis kvailinamas. Šeštadienį „batka“ dar galėjo atrodyti „nusibodęs senis“. Dabar – pabaisa, suorganizavęs tautai „bespredielą“. Kaip kitaip, jei ne „zonos“ žargonu galima įvardyti pasibaisėtinus jėgos struktūrų veiksmus prieš niekuo nekaltus, taikius žmones?
Manau, didelė jo klaida buvo tikėjimas, kad galima užgniaužti modernias ryšių priemones ir kad jėgos struktūros veiks „tamsiame maiše“. Buvo blokuojami socialiniai tinklai, trikdomas interneto ryšys. Tačiau protestų banga nenumaldomai sklido iš Minsko po visą valstybės teritoriją. Dar vienas pasitikėjimo savimi bruožas – jog pavyks izoliuoti opoziciją. O pats „opozicijos“ terminas pasirodė neveiksnus. Opozicija – dabar jau visi, visa tauta. Teko paskelbti tautai karą… Nebepakanka izoliuoti keliolika ar keliasdešimt aktyviausių opozicijos veikėjų: tenka grūsti į kalėjimus ir laikinas sulaikymo vietas tūkstančiais.
Taigi Baltarusija pasikeitė. Privalome ir mes keisti toną. Pastarųjų dienų įvykius Baltarusijoje Lietuvos žmonės turi su kuo palyginti. Manajai kartai „išpuolė“ Kalantos įvykiai 1972-aisiais Kaune. „Anas“ režimas veikė lygiai tais pačiais metodais. Prasidėjo nuo to, kad žmonės nešė gėles, o milicija mėtė jas į šiukšliadėžes. Praėjusį sekmadienį prasidėjo nuo to, kad baltarusiai tenorėjo pasitikslinti, kaip jie balsavo, pamatyti konkrečius slapto balsavimo (jiems buvo sakoma, kad balsavimas slaptas ir balsai skaičiuojami sąžiningai) skaičius. Ir vienu, ir kitu atveju pradžia buvo visiškai spontaniška. Ir vienu, ir kitu atveju ji peraugo į kruvinas represijas.
Sausio 13-osios naktį mus traiškė tankais, bet tai buvo aiškiai SVETIMI tankai.
Taip, visais minėtais atvejais toji brutali jėga – vis ta pati. Ir vis dėlto tie istoriniai pavyzdžiai tik iš dalies tetinka šių dienų situacijai apibūdinti. Baltarusijos žmonių ryžtas neturi analogų. MES veikėm prieš brutalią, bet svetimą jėgą. O koks turėtų būti siaubas ir įsiūtis, kai prieš tave veikia tie, apie kuriuos dar vakar galvojai, kad jie tave gina ir saugo? Mes to nesam patyrę.
Į mane kreipiasi kaip į Europos Parlamento narį: „Darykit ką nors!“ Galiu garantuoti: absoliuti Europos Parlamento narių dauguma – Baltarusijos žmonių pusėje. Kam gi buvo neaišku, kad tai – ne rinkimai, o tik farsas?
Kokius veiksmus pasiūlyti? „Nacionalinio susitaikymo“ institucija – gera idėja, kurios vakarykštis „batka“ galėtų stvertis kaip gelbėjimosi rato, – kol dar Baltarusijoje yra manančių, kad su juo reikia tartis. Ar jis tebesitiki, kad po dienos kitos jo nevadins „nuėjusiuoju“…
Nuo ko susilaikyčiau – nuo „pamokymų“ baltarusių tautai, esą dar reikia „pabrandinti“ savąją visuomenę. Pritarti „balsų perskaičiavimui“? O ką ten buvo skaičiuoti? O dėl kitko patarinėti tikrai nelengva. Kaip padėti tam gaivališkam ir galingam tautos pasipriešinimui įgyti struktūrą? Tai privalo pajėgti pati Baltarusijos visuomenė. Be abejo, reikia visais būdais remti pilietines baltarusių organizacijas. Jos yra toji ilgalaikė atspara, kuri ir suteiks procesams tęstinumo.
Šiandien, rugpjūčio 14 dieną, vyksta nuotolinis Europos Sąjungos ministrų tarybos posėdis. Ji turėtų paskelbti rinkimus nelegitimiais ir pasiūlyti diktatoriui Lukašenkai sudaryti sąlygas naujiems rinkimams, kurie vyktų stebint tarptautiniams stebėtojams. Tai padėtų pralaužti informacinę blokadą, visuotinį rezultatų falsifikavimą. Vakarykštis „batka“ turėtų suprasti, kad tai – priimtiniausia jam išeitis.
Europos Komisija, kitos institucijos neabejotinai persvarstys, kaip tikslingiausia elgtis dabartinėje situacijoje. Reikia siūlyti tikslius sprendimus ir laiku. Pavyzdžiui, sprendimas dėl bevizio režimo buvo laiku ir tinkamas. Reikalavimai nutraukti smurtą, paleisti sulaikytus protestuotojus turi būti pradinė derybų sąlyga, o ne „moneta mainais į sankcijų atšaukimą“ kaip anksčiau. Būtina padėti pralaužti informacinę blokadą ir griežtinti sankcijas.
Ir Lietuvai, ir visai Europai reikės daug išmanumo ir kantrybės, tikslių veiksmų dramatiškai kintančioje geopolitinėje mūsų regiono situacijoje.
Liudas Mažylis