Pradinis / Žmonės / Loreta Noreikienė – apie nepamirštamas emocijas ir patyrimus paskutiniais Virgilijaus Noreikos gyvenimo metais

Loreta Noreikienė – apie nepamirštamas emocijas ir patyrimus paskutiniais Virgilijaus Noreikos gyvenimo metais

„Kiek laiko man dar liko gyventi?“ – paklausė gydytojų Lietuvos operos legenda Virgilijus Noreika 2018 metais po kompleksinio sveikatos patikrinimo Santariškėse. Gydytojai po tyrimo išėjo sutrikę, lyg negalėdami patikėti tuo, ką pamatė. „Vėžio metastazės išplito ir eina toliau, gilyn į kaulus, – atsakė vienas iš gydytojų. – Netrukus jums prasidės rimtos problemos su stuburu… Kiek jums liko gyventi, žinoma, tiksliai nepasakys niekas… Manau, gal kokie 3, o gal 4 metai…“

V. Noreika ir L. Noreikienė

Tulžies pūslės operacija

Kaip pasakoja solisto žmona Loreta Noreikienė, rimtos vyro sveikatos problemos prasidėjo praėjus kiek laiko po sunkios tulžies pūslės operacijos. Solistas po jos, atrodo, lyg ir atsigavo, tęsė koncertinę veiklą, tačiau moteris atidžiai stebėjo vyrą ir jautė didelį nerimą dėl jo sveikatos.

„Pirmoji garsiai apie rimtas Virgilijaus sveikatos problemas prabilo Vilniaus Medicinos diagnostikos ir gydymo centre kraujo tyrimą jam atlikusi gydytoja Nijolė Morkvėnienė“, – prisimena Loreta.

„Jūsų kraujo tyrimai blogi, – pasakė gydytoja. – Kraujas rodo labai stiprų uždegimą… Jūs to galbūt dar nejaučiate, tačiau tyrimai rodo rimtą ligą…“

Chemoterapijos seansai jubiliejinio koncerto išvakarėse

Prasidėjo intensyvus gydymas. V. Noreikai daug kartų buvo taikyta chemoterapija. „Labai mylėjau savo vyrą ir labai jautriai reagavau į jo meilę, – pasakoja Loreta. – Žinojau, kad jis manęs niekada nepaliks ir kad aš jo niekada nepaliksiu… O tuo labiau jam taip sunkiai sergant…“

Chemoterapijoje Loreta visada būdavo su vyru. „Virgilijui chemoterapijoje būdavo labai liūdna, todėl jis prašydavo, kad būčiau kartu, – prisimena L. Noreikienė. –  Visada po chemoterapijos jis jausdavo didžiulį silpnumą. O laikas tada buvo ypatingas – vyko pasiruošimas jo jubiliejiniam koncertui, buvo daug repeticijų su mokiniais.“ 

Po pirmų chemoterapijos seansų gydytojai nusprendė Virgilijui  padaryti nepaprastai skaudžią, bet būtiną vaistų injekciją tiesiai į stuburo nervą. „Iš skausmo jis beveik neteko sąmonės, tačiau greitai atsigavo, – prisimena Loreta. – Efektas po injekcijos buvo didžiulis, Virgilijui iškart labai pagerėjo, jis pradėjo vaikščioti…“

Nors gaudavo labai stiprius vaistus, V. Noreika daug koncertavo, dirbo su mokiniais Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir su gabiais vaikais M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Didžiulį norą gyventi solistui sukėlė naujasis jo vardo vokalistų konkursas.

„Tačiau staiga pajutau, kad jo sveikata pradėjo sparčiai blogėti, – prisimena Loreta. –  Prieš pat Naujuosius metus nuvežiau jį į Santariškes. Jam suleido labai stiprius vaistus, kad jis galėtų sutikti Naujuosius metus su mumis namuose. Ir štai naktį Virgilijui staiga sutriko inkstų veikla… Tuoj pat iškviečiau greitąją pagalbą ir pusę šešių ryto atvažiavome į Santariškes…“

Apžiūrėjęs solistą, gydytojas Santariškėse pasakė, kad jam skubiai reikia dėti vamzdelius inkstams valyti. Laiko tam buvo labai mažai, tai buvo gyvybės ir mirties klausimas, todėl Virgilijų skubiai nuvežė į operacinę.

Prijungus vamzdelius inkstams valyti, Virgilijui su Loreta Santariškėse skyrė atskirą mažą palatą su dviem lovomis, kad jie galėtų dieną naktį būti kartu. „Mano buvimas šalia tada buvo būtinas ne tik jo slaugai, – prisimena Loreta. – Virgilijui tada prasidėjo didelė depresija. „Nenoriu gyventi su tais vamzdeliais…“ – sakydavo jis man. – Guodžiau ir raminau jį tada, kaip galėdama… Labai mylėjau savo vyrą ir supratau, kad privalau jį iš visų jėgų palaikyti…“

V. Noreika ir L. Noreikienė

Dviejų menininkų pagalba vienas kitam

„Tada jaučiausi stipri ir galėjau savo vyrui padėti, – pasakoja Loreta. – Vaikystėje lankiau sportinę gimnastiką, pasiekiau neblogų rezultatų, tapau čempionė. Vėliau buvau atrinkta į baletą, ten buvo griežta disciplina, fiziškai sunkios treniruotės, skausmas, traumos.“

Loretai ypač sunku buvo Sankt Peterburge, kur ji buvo pasirinkta atlikti solistės vaidmenį balete „Žizel“. „Būdavo, Sankt Peterburge taip skaudėdavo kojų pirštus, kad negalėdavau net ant puantų atsistoti, – prisimena Loreta. – Sakydavau tai savo dėstytojui, tačiau atsakymas būdavo įprastinis: „Aš nieko nežinau, prašom repetuoti! Jūs čia atvažiavote tinginiauti ar repetuoti?“ Turėjau kęsti ir repetuoti toliau… Tik kai dėstytojas pagaliau pamatė, kad pas mane viskas kruvinai nutrinta, oda ant odos ir ant odos, išsigando ir liepė mane sutvarstyti… Truputį leido atsigauti, o tada – vėl į repeticijas.“

Pasak Loretos, tai buvo Sankt Peterburgo baleto mokyklos esmė – siekti rezultato bet kokia kaina, nepaisant skausmo. Jeigu gavai traumą, vis tiek dirbk – stovėk prie atramos ir treniruokis.

Grįžimas į namus

Virgilijaus inkstus Santariškėse pavalė ir jo sveikata kiek pagerėjo. „Bandėme grįžti iš ligoninės namo, tačiau grįžęs paeiti visiškai negalėjo… Nė žingsnio… – prisimena Loreta. – Turėjome sugrįžti į ligoninę…“

Tačiau po kiek laiko Santariškėse gydytojai patys pasiūlė Virgilijui grįžti į namus. „Atsimenu, atvežė jį tada su greitąja į namus, – prisimena Loreta. – Užnešė trys vyrai į svetainę, pasodino į fotelį ir išėjo… O jis visiškai nepaeina…“

Loreta su sūnumi ir marčia pradėjo galvoti, ką toliau daryti ir kaip jį prižiūrėti.

Anos iš hospiso pagalba

„Man siūlė Virgilijui paieškoti kokios slaugos ligoninės ar slaugos namų, tačiau žinojau, kad ir jis to nenorėtų, o ir man tada būtų dar blogiau… – pasakoja Loreta. – Tada ir prisiminiau, kad Santariškėse man slaugytoja užrašė tokios Anos telefoną ir pasakė: „Jeigu niekur nesurasi pagalbos – paskambink Anai. Ji dirba su tokiais ligoniais kaip Virgilijus, patars ir tau, ką ir kaip daryti…“

Loreta ryžosi paskambinti Anai, dirbančiai Vilniaus Pal. Kun. Mykolo Sopočkos hospiso namų tarnyboje. Tą pirmąjį skambutį ir bendravimą su šia moterimi iki šiol atsimena su didžiule šiluma. „Man trūksta žodžių nusakyti, kokią didžiulę pagalbą Ana tada man suteikė, – prisimena Loreta. – Kiekvienas jos atėjimas buvo tikras šviesulys ir viltis. Aš tada buvau labai sutrikusi, o Ana viską man maloniai aiškino ir visokeriopai padėjo. Ji ateidavo pas mus kasdien iš ryto devintą valandą, leisdavo Virgilijui veną stiprinančius vaistus, patarė ir padėjo viskuo, kuo tik galėjo. “

Pasak Loretos, Ana yra ne tik nuostabiai šilta ir protinga moteris, bet ir aukščiausio lygio savo srities profesionalė, kuri visada tiksliai žino, ką kiekvienu atveju reikia daryti ir kaip padėti. Ji sako, kad visa hospiso pagalba Noreikų šeimai buvo suteikta nemokamai.

Ana patarė šeimai, kokias slaugos priemones ir kur reikia gauti, ką galima internetu užsakyti. Su hospiso darbuotojais ji atvežė ir sumontavo Noreikų namuose specialią įrangą, kad Virgilijus galėtų pasikelti, kad su ratukais galėtų nuvažiuoti iki vonios.

„Įsivaizduokite, savaitę prieš Virgilijaus mirtį atėjo žmonės iš „Dainų dainelės“ konkurso prašyti, kad jis, kaip pagrindinis konkurso komisijos narys, pasveikintų mažuosius dainininkus, dalyvaujančius konkurse, – prisimena Loreta. – Ir jam nebuvo kaip atsisakyti, turėjome namuose priimti televizijos komandą…“

„Kaip paprastai, mus tada išgelbėjo Ana, – susijaudinusi prisimena L. Noreikienė. – Ji atsivežė specialaus sauso šampūno, juo įtrynė jo plaukus, nepaprastai tvarkingai ir gražiai sušukavo. Į namus tada atvyko televizija ir Virgilijus stovėdamas sveikino mažuosius „Dainų dainelės“ konkurso dalyvius…“

Vilniaus Pal. Kun. Mykolo Sopočkos namų hospiso slaugytoja Ana Kovalevska

Dviejų menininkų bendro gyvenimo džiaugsmai ir sunkumai

„Paskutinis mūsų gyvenimo su Virgilijumi laikotarpis buvo nelengvas, tačiau jis buvo vyras, kurį aš tikrai mylėjau… – prisimena Loreta. – Jis vienintelis man pasakė: „Loreta, būk mano žmona…“ Man taip nebuvo pasakęs nė vienas vyras… Už jo aš buvau kaip už uolos… Manote, man buvo sunku jį prižiūrėti, kelti? Ne! Nejutau aš to sunkumo… Dariau viską, kas man priklauso… Žinojau, kad jeigu reikės, aš dėl jo padarysiu viską…“

Loreta  sako, kad visą gyvenimą žavėjosi savo vyru. Netgi tada, kai jis sunkiai sirgo. „Virgilijus labai gerai mane jautė ir suprato, – kalba Loreta. – Atsimenu, kaip jis man po vestuvių pasakė: „Loreta, aš negaliu tau uždrausti šokti…“ Žinau, kad kitas vyras gal taip nebūtų pasakęs, o Virgilijus mane puikiai jautė ir suprato, priėmė tokią, kokia aš esu…“

Pasak Loretos, tikrai nėra lengva, kai vienoje šeimoje yra du savo pašaukimui atsidavę menininkai. „Įsivaizduokite, pavyzdžiui, šiandien vakare Virgilijui reikia dainuoti „Traviatoje“, o man rytoj spektaklis „Eglė žalčių karalienė“, – prisimena Loreta. –  Abu turime pasirodymams tinkamai pasiruošti, o šeimoje – mažylis sūnus, kuriuo reikia pasirūpinti… Laimė, mano mama buvo labai gera, daug mums padėdavo… Taip pat Virgilijus kartais paprašydavo kokių nors mūsų giminaičių, kad jie visai dienai ateitų mažojo Virgučio prižiūrėti…“

Sveikatos problemos

Pasak Loretos, aktyvus kūrybinis gyvenimas kartais sukeldavo ne tik stresą, bet ir rimtų sveikatos problemų. „Kartą skrendant iš gastrolių, lėktuve man įvyko giliųjų venų trombozė, – prisimena  ji. – Atsimenu, tada tiesiai iš oro uosto Virgilijus nuvežė mane pas profesorių A. Dirsę. Jis suleido man labai daug vaistų į pilvą.

Loretai tas laikotarpis buvo labai atsakingas, po trijų savaičių ji turėjo atlikti pagrindinius vaidmenis dviejuose spektakliuose Sankt Peterburgo Marijos teatre, mieste jau kabėjo afišos su šių spektaklių reklamomis.

„Sankt Peterburgo teatras pakvietė mane iš Lietuvos šokti šiuose spektakliuose kaip solistę, beveik visa trupė jau buvo surinkta, – prisimena Loreta. – Ir aš tiesiog negalėjau atsisakyti…“

Ligonių  patepimo sakramentas

„Vieną dieną Virgilijus vėl parkrito ir jam prasidėjo baisūs skausmai, – prisimena Loreta. – Negalėjau viena jo pakelti, paskambinau Anai. Atvažiavusi ji suleido vaistų ir man tepasakė: „Loreta, kvieskite kunigą…“

Klebonas atvažiavo greitai. Tai buvo ilgametis Noreikų šeimos draugas ir dvasinis vadovas kun. Pranciškus Čivilis, Babriškių Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios, Akmens Nukryžiuotojo Jėzaus parapijos bažnyčios, Senosios Varėnos Šv. Arkangelo Mykolo parapijos bažnyčios klebonas. Jis suteikė Ligonių patepimo sakramentą.

Virgilijus buvo iš tikinčios šeimos, ypač tikinti buvo jo mama, todėl tikėjimas jam buvo labai svarbus. „Atsimenu, buvo jau pirma valanda nakties. – prisimena Loreta. –  Po Ligonių patepimo sakramento susėdome trise – Virgilijus, aš ir kunigas. Susikibome rankomis. Ir tada, pažvelgusi Virgilijui į akis, pamačiau, kad jis supranta, jog atsisveikina su gyvenimu. Jo buvo labai gražios melsvos akys, kurios visada švytėdavo. Tada pirmą kartą pamačiau savo vyro akyse supratimą, kad jis netrukus išeis…“

Paskutinę Virgilijaus Noreikos naktį Loreta leido jam vaistus nuo skausmo kas keturias valandas. Paskui kiek prigulė nusnūsti, nes tiesiog krito iš nuovargio. „Atsibudau tada pusę septynių ryto… – prisimena moteris. – Prisilietusi pajutau, kad Virgilijaus ranka šalta, o akys žiūri į dangų. Tokių gražių akių ir lūpų aš dar nebuvau mačiusi… Tai buvo mano mylimo vyro veidas… Virgilijus iškeliavo, paliko mane vieną didžiuliame skausme…“ 

Nors po Virgilijaus mirties praėjo jau keleri metai, Loretai atrodo, kad jis vis dar yra šalia. „Nežinau, kodėl, bet kai sodindavau gėles ant jo kapo – man visada saulė šviesdavo, – susijaudinusi kalba moteris. – Uždegu žvakę ir man pasidaro labai gera, jaučiu, kad lyg tai jis yra šalia. Mūsų namuose Šilo gatvėje dažnai žiūriu į A. Kmieliausko tapytą Virgilijaus portretą… Ten viskas liko taip, kaip ir tada, kai su manimi ten gyveno. Jūs nepatikėsite, tačiau aš visą laiką tikėjau, kad jis pasveiks, – kalba Loreta. –  Jis buvo toks stiprus! Tačiau likimas sutvarkė kitaip… Atsimenu, Virgilijus mane dėl to perspėjo kur kas anksčiau: „Loreta, tau bus labai sunku… Vaikai išeis, tu liksi viena… Būk stipri! Viską, ką galėjau, aš tau palieku, kad tu jaustumeisi oriai…“ Aš stengiuosi būti visą laiką užimta, tada ne taip sunku… – pasakoja Loreta. – Dirbu Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, dėstau bakalauro ir magistrantūros studentams šokio plastiką ir šokį. Taip pat dėstau M. K. Čiurlionio menų mokykloje klasikinį šokį, klasikinio šokio palikimą ir istorinį šokį 5, 6, 11 ir 12 klasėms.“

Loreta iš visos širdies trokšta, kad visi gyvenimo pabaigą priėję žmonės jaustųsi oriai. „Labai noriu, kad visi paliesti sunkios ligos žmonės, kurie negali būti savo namuose, būtų tinkamai prižiūrimi ir globojami… Kad jie visi galėtų laikyti aukštai iškėlę galvą, – kalba Loreta. – Noriu, kad kiekvienas jų galėtų pasakyti: „Taip, aš esu ligonis, tačiau esu prižiūrėtas ir globojamas su atsidavimu ir meile… Nejaučiu nevilties, baimės  ir skausmo, o šalia manęs yra žmonės, kuriems aš esu svarbus…“

Vilniaus Pal. Kun. Mykolo Sopočkos hospisas nemokamai teikia profesionalią medicininę priežiūrą ir slaugą onkologinėmis bei kitomis ligomis nepagydomai sergantiems vaikams ir suaugusiesiems stacionare ir pacientų namuose.

Daugiau informacijos –  http://bit.ly/VilniausHospisas.

PALIKTI KOMENTARĄ

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Rekomenduojami video:

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top