Net 20 proc. visų vyresnių nei 65 m. amžiaus žmonių kenčia dėl senatvinio silpnumo sindromo sukeliamų sveikatos iššūkių: sumažėjusio savarankiškumo, raumenų silpnumo, didesnės komplikacijų ir mirties rizikos.
Tačiau, užtikrinus ilgalaikį paciento fizinį aktyvumą, tinkamą mitybą, peržiūrėjus vartojamus medikamentus, įmanoma gerokai sumažinti senatvinio silpnumo sindromo pasireiškimo lygį.
Tai rodo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) ligoninės Kauno klinikų filialo Kulautuvos reabilitacijos ligoninėje susibūrusios mokslininkų grupės tyrimai.
Kulautuvos reabilitacijos ligoninė tapo pirmąja įstaiga Lietuvoje, kuri pradėjo struktūruotą senatvinio silpnumo sindromo vertinimą ir teikia veiksmingą pagalbą nuo šio sindromo kenčiantiems pacientams.
Į šią ligoninę kardiologinės reabilitacijos šiuo metu siunčiami vyresnio amžiaus pacientai po sudėtingiausių gydomųjų perkateterinių intervencijų ar atvirų širdies operacijų, ne tik sergantys pagrindine širdies ir kraujagyslių sistemos liga, bet ir kenčiantys nuo gretutinių patologijų bei amžiaus nulemtų būklių. Tarp tokių pacientų senatvinio silpnumo sindromas itin dažnas.
Specialūs fiziniai pratimai sustiprina vyresnio amžiaus pacientų judamąjį ir atramos aparatą, saugo nuo raumenų masės netekimo dėl amžiaus, lėtinių ligų ar vartojamų vaistų, mažina griuvimo riziką, didina pacientų savarankiškumą kasdienėje aplinkoje. Pacientams skiriama baltymais papildyta dieta.
Ligoninės Reabilitacijos skyriaus vadovė, gydytoja kardiologė dokt. Eglė Tamulevičiūtė-Prascienė pastebi, kad šių pacientų aktyvumo skatinimas, raumenyno stiprinimas, fizinio pajėgumo didinimas lemia pridėtinę kardiologinės reabilitacijos naudą šalia jau taikomų modernių ir inovatyvių gydymo metodų.
„Kardiologinės reabilitacijos pagrindą sudaro paciento mokymas ir fizinis treniravimas. Galime pagrįstai teigti, kad pacientų dalyvavimas kardiologinėje reabilitacijoje, fizinis treniravimas, fizinio aktyvumo skatinimas gerina širdies ir kraujagyslių ligomis sergančių pacientų prognozę, gyvenimo kokybę, išgyvenamumą“, – kalbėjo gydytoja kardiologė.
Kulautuvos reabilitacijos ligoninės fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytoja, dokt. Aurelija Beigienė pabrėžė, kad, sergant senatviniu silpnumo sindromu, daugiausia dėmesio reikėtų skirti fiziniams pratimams jėgai, pusiausvyrai ir koordinacijai lavinti.
„Ieškome tokių būdų, veiklų ar pratimų, kuriuos pacientai lengvai galėtų tęsti namuose, kad grįžę į namus išliktų fiziškai aktyvūs. Todėl klinikiniuose tyrimuose vykdoma ir telefoninės paramos programa, padedanti sekti paciento būklę, skatinti fizinį aktyvumą baigus II reabilitacijos etapą“, – pasakojo gydytoja A. Beigienė.
Kulautuvos reabilitacijos ligoninėje susibūrusi Reabilitacijos klinikos mokslininkų grupė klinikinius senatvinio silpnumo sindromo (SSS) gydymo ir prevencijos mokslinius tyrimus išplėtojo pirmieji Lietuvoje.
Šios mokslininkų grupės vadovas, LSMU Reabilitacijos klinikos vadovas prof. Raimondas Kubilius pasakojo, kad per pastaruosius penkerius metus gerokai pasistūmėta: mokslininkai yra parengę fizinio treniravimo rekomendacijų vyresnio amžiaus pacientams po širdies vožtuvo operacijos ar gydomosios perkateterinės intervencijos, ruošiamos specialios fizinio treniravimo programos. Publikuoti 6 straipsniai recenzuojamuose žurnaluose su citavimo indeksu, sėkmingai bendradarbiaujama su kitomis mokslo įstaigomis.
Nors senatvinio silpnumo sindromas yra progresuojanti, tačiau ir keičiama būklė. Laiku pritaikius reikiamas intervencijas, įmanoma sumažinti sindromo pasireiškimo lygį ir pagerinti vyresnio amžiaus pacientų gyvenimo kokybę.