Žurnalas Lietuvė Mylintiems Lietuvą!
Prisitaikydamas prie gyvenimo tėkmės kultūros vartotojas ir tiekėjas tapo judus. Nors ir priekaištaujame sau, kad mažai judame, bet, kalbai pasisukus apie meno vartojimą, mintys nuklysta į įvairias erdves. Gyvename laikmetyje, kai kultūros darbuotojas užuot lūkuriavęs ateinančio žiūrovo turi pats eiti link jo. Dar efektyviau, kai pasivaikščiojimuose esi ne vienas. Šiandienės kultūros raiškoje vis dažniau apsieinama be žiūrovų salės ir atlikėjų scenos. Tiesiogiai bendraujant kuriama ne tik aplinkos emocija, bet ir meninis produktas.
Lapkričio mėnesį Utenos kultūros centro Užpalių skyrius ėmėsi įgyvendinti sau ir bendraminčiams duotus pažadus. 2007 m. prakalbus apie Užpalių kino pradininko, kraštotyrininko Algimanto Juknio (1933–1998 m.) palikimo atgaivinimą užsimezgė produktyvus bendravimas su Utenos kraštotyros muziejumi. Bendros veiklos pasufleravo idėją sukurti dokumentinį filmą apie Kaniūkų kaimo medžio drožėją Praną Rimiškį (1897–1973 m.).
Gavus paramą iš Utenos r. savivaldybės, naudojant medžiagą iš Algimanto Juknio kino juostų, kuriose užfiksuotas besidarbuojantis drožėjas, atvėrus muziejaus fondų saugyklos duris, už kurių saugoma dauguma kino herojaus darbų, pašnekinus buvusį muziejaus direktorių Balį Juozevičių ir kaniūkiškę Vandą Kubiliūnienę, sukurtas dokumentinis filmas „Dievo paukštis“ (aut. Vytautas Juknys ir Birutė Minutkienė). Kuriant filmą nuošalyje neliko ir bendruomenė „Užpalėnų krivūlė“, o Laima Nazarovienė su Aušra Daunoravičiene užleido savo darbo vietą tam, kad Stasiui Paškoniui dalijantis prisiminimais apie senelį būtų užfiksuotas batsiuvio amatas, ne kartą gelbėjęs nuo bado primityviojo meno kūrėją.
Pirmiausia užpaliečių sukurtas dokumentinis filmas pristatytas profesionaliai 60-ojo respublikinio mėgėjiškų filmų festivalio vertinimo komisijai (kino režisierius Andrius Šiuša, kino operatorius Algimantas Mikutėnas, kino režisierius Vytautas Damaševičius) ir žiūrovams Vilniuje. Sulaukus aukščiausio įvertinimo dokumentinių filmų kategorijoje drąsiau grįžti namo. Utenos kraštotyros muziejuje rodant filmą „Dievo paukštis“ abejingų nebuvo. Muziejaus vyr. fondų saugotojai Bronei Juknevičienei pristačius Prano Rimiškio darbus, ne tik giminaičiai, bet ir kiti susirinkusieji dalijosi nuotaikingais prisiminimais apie primirštą Utenos rajono meno kūrėją.
Menas vietoje nestovi, kūrėjai keičia vieni kitus. Į užmarštį dar nepretenduoja Užpaliuose kūrybinių dirbtuvių metu svečiuojantis palangiškiui Vytautui Kusui sukurti tapybos darbai. Kol namo grįžęs menininkas plušo konkuruodamas su asmeniniu rekordu ir rengėsi mažiausios – 8×7 mm dydžio – lietuviškos knygos „Būsenos“ išleidimui (ankstesnioji – 9×8 mm), Anykščių r. šeimos ir vaiko gerovės centre Auleliuose įvyko susitikimas su kūrybinių dirbtuvių tapybos darbų parodos autoriais. Parodos pristatyme dalyvavo ne pirmą renginį kartu organizuojantys šeimininkai ir Užpalių kultūros skyriaus „Artistuko“ kolektyvas. Tapybos darbų autorės Alvyra Žilienė, Alė Šulcienė, Angelė Dikmonienė ir Jurgita Elmentienė subūrė komandas, o šios besidalydamos kūrybinio polėkio žaismingumu kūrė savo piešinius. Užduotis atsakinga – darbai keliaus į buvusias Užpalių dvaro arklides. Čia gruodžio 8 d. bus minima Arklio diena. Praėjusiais metais pirmą kartą suorganizuotas renginys atvėrė duris buvusių arklidžių lankytojams. Viktorijos Jovarienės kruopščiai restauruojamame pastate dėmesio kultūrai nestokojama.
Utenos kolegijos trečiojo amžiaus universiteto lankytojai pažintinės išvykos „Slaunus Užpalių kraštas“ metu, apžiūrėdami naujam gyvenimui prikeliamų arklidžių erdves, dalijosi prisiminimais apie kasdienius ir svečiui skirtus abrūsus, apie naminį pieną, krosnyje keptus sausainius ir kitus vaikystės sentimentus, kuriuos išstūmė šiandienė buitis. Svečiams lankantis kultūros skyriuje bendros dainos ir rateliai su ansamblio „Svaja“ (vad. Nijolė Navikienė) atlikėjais bei pasakotojos Vidos Baronienės tarmiška šnekta priminė lietuvių tautosakos stiprybę perduodant mūsų protėvių išmintį iš praeities į dabartį.
Galėtume didžiuotis turintys tiek dainų ir pasakojimų, kuriuose atsispindi lietuvio gyvenimas varge ir džiaugsme, jei ne Maironio užrašytas nerimas: „Tiktai negalima atsigailėti, kad tų dainų lig mūsų dienų nė pusės neatliko, nes mažką visos dainos apie senovės gadynes, kares ir tikėjimą – užsimiršo“.
Puoselėdama tikslą kuo ilgiau išsaugoti tarmišką žodį, senolių išmintį ir patirtį, liaudies dainą, kuriai ankštoka skambėti tik scenoje, Užpalių kultūros skyriaus kūrybinės saviraiškos grupė šiais metais daugiau nei dešimt kartų pristatė savo programą erdvėse, kur nėra scenos. Paskutiniai pasirodymai įvyko Vabalninke (Biržų r.) ir Vaikutėnuose (Utenos r.). Visais kartais skambėjo bendra daina lydima nostalgiškų prisiminimų. Ištirpus ribai tarp atlikėjų ir žiūrovų ne kartą išsprūdo mintis, kad ar tik nebus Jonas Mačiulis-Maironis arba Antanas Baranauskas savo pastebėjimų užrašę vakar, o gal ir šiandien?
Birutė Minutkienė
Nuotraukų autoriai: Angelė Dikomienė, Vytautas Juknys, Jūratė Bliūvienė
