Menininkė Jolita Vaitkutė sako, kad labiausiai kūrybingumas skleidžiasi kasdienybėje, išdrįsus įdėmiai, be išankstinių nuostatų pažvelgti į aplinką ir save. Tereikia atidžiai klausytis. O didžiausias kūrybingumo priešas – spontaniškumo ir klaidos baimė. Tik peržengus vidinius suvaržymus gimsta geriausi darbai. Ji neneigia, kad kuriant svarbi ir aplinka, jos išreiškiamas palaikymas.
Kuriant svarbiausia mėgautis
Pasak Jolitos, vienas svarbiausių dalykų, padedančių patirti kūrybos džiaugsmą, – išsilaisvinti nuo standartų, ribų ir rėmų, pajusti, kad svarbiausias yra pats kūrybos procesas.
„Ne piešimas, šokis, vaidyba ar muzikavimas man yra kūryba. Tai tik išraiška, kurią pasirenka pats žmogus. Kūryba visų pirma yra mūsų patirčių rinkiniai, atspindys, kaip tas patirtis esam sudėlioję savo galvoje. Todėl man atrodo, kad visos geros, blogos, liūdnos, nuobodžios ar džiaugsmingos patirtys yra tai, kas mums leidžia kurti. „Gebėjimai“, „mokėjimas“ yra tikrai ne pagrindinis dalykas, tai tik išraiška, kuri neturi ribų. Todėl ir pati apie save mėgstu sakyti, kad aš tiesiog darau nesąmones. Ir iš to kažkas išeina“, – šypsosi J. Vaitkutė.
Neseniai dirbtuves Širvintų vaikų dienos centre surengusi menininkė pastebi, kad standartų nevaržomi vaikai kuria su didesniu džiaugsmu. „Dar kartą įsitikinau, kad lengviau kuria, atsipalaiduoja mažesni vaikai. Jie dar nevaržo savo fantazijos. O vyresni labiau dairosi aplinkui, stebi, ką veikia kiti, nes išgirsti save ir nebijoti daryti nesąmones, nepaisyti kažkokių tariamų estetinių kriterijų jiems jau kiek sunkiau. Esu tai pastebėjusi ir anksčiau – kurti sunku, kai galvoje pilna „balsų“, sakančių, kad nemoku, nepavyks, nepatiks, klausiančių, kaip darbas bus įvertintas“, – sako menininkė.
Intuicija, išplečianti realybę
Ar prigimtinį kūrybingumą galima išlaisvinti? Menininkė įsitikinusi, kad taip. „Tam, kad galėtum skleistis, pirmiausia turi jaustis saugus, priimtas, išgirstas ir nežlugdomas. Į vaikų dienos centrus visoje Lietuvoje ateinantys vaikai tokios prabangos savo namuose dažniausiai neturi. Ir tą palaikančią, įkvepiančią aplinką jie randa čia“, – sako menininkė.
Labiausiai iš dirbtuvių J. Vaitkutei įsiminė berniukas, sugalvojęs, jog „Gelbėkit vaikus“ paramos akcijai „You give, we give“ skirtų puodelių vien dekoruoti ir pastatyti ant stalo nepakanka. Jis panoro jiems priklijuoti kojytes ir rankytes, o šio sprendimo rezultatas atsidūrė ant akcijos plakatų, pasklidusių po „Circle K“ degalines visoje Lietuvoje.
„Gražiausia tai, kad berniukas, kuris sugalvojo puodeliui priklijuoti kojytes, nepagalvojo, jog padarys kitaip, ir juo labiau nemąstė, kad jam tai kainuos papildomų pastangų. Man taip patiko, kad jo žvilgsnis į savo kūrinį buvo kitoks – jis nesidairė į kitus, nesekė jais, pasirinko savo kelią. Man vienas iš kūrybingo žmogaus bruožų yra primestos tvarkos atmetimas. Toks žmogus nesirenka sprendimo, kuris padiktuotas, ir nejučiomis, intuityviai tiesiog išbando kažką naujo. Todėl dažnai sakau, kad kūryba yra destrukcija ir intervencija į realybę, jos perdarymas, perkūrimas. Tokie žmonės dažnai ir tampa lyderiais, nes jais noriai seka kiti“, – pasakoja menininkė.
Pati Jolita teigia tiek kurdama, tiek kasdienėje veikloje pirmiausia klausanti savęs, stebinti aplinką ir išnaudojanti situacijas, kurias padiktuoja gyvenimas. „Nesąmoningų dalykų darymas visų pirma reiškia, kad pasikliauju savo intuicija, sugeriu patirtis, nuolat priimu sprendimus, kurie vienaip ar kitaip išplečia mano realybę. Kartais tai aiškiai susiję su pojūčiu, kad pradėjau eiti į kitą pusę, nei planavau ar buvau sutarusi, kartais tai net nėra labai racionalu, bet man tiesiog intuityviai norisi judėti ta kryptimi. Aš taip ir darau“, – pasakoja menininkė.