Į jubiliejinę 5-ąją UNICEF misiją, organizuojamą kartu su TV3 televizija, tolimoje Afrikos valstybėje – Mozambike – išvykę dainininkas Merūnas Vitulskis ir UNICEF Geros valios ambasadorė, aktorė Virginija Kochanskytė lanko skurdžiai gyvenančius Mozambiko vaikus bei šeimas. Misijos dalyviai siunčia dienoraščius su mintimis iš trečiosios dienos, praleistos Mozambiko Tete provincijoje. Keliavusiųjų įspūdžius netrukus bus galima išvysti paramos renginyje UNICEF šou „Už kiekvieną vaiką“, kuris bus rodomas tiesiogiai per TV3.
Merūno trečiasis dienoraštis: sukrečianti vietinės šeimos istorija
7 val. ryto pabudau nuo riaumojančio kondicionieriaus. Iš karto šovė mintis – kaip susisiekti su šeima, nes su telefonu visai nepavyksta „susitarti“ dėl ryšio problemų. Pakilęs iš lovos ir nužvelgęs kambarį, per langą pamatau pilnus vaisių mangų medžius, kurie nuteikia gerai, atrodo, visai dienai. Nusprendžiu nusiprausti. Priėjęs vonios kambarį, žvelgiu į pilną kibirą vandens, pastatytą vonioje su dušu, ir skubu praustis. Suprantu, kad vonioje čiaupas neveikia, vanduo kibire skirtas tualetui, aplink kurį telkšo bala. Pamąsčiau: liko B variantas – kriauklė…
Atsukęs vandenį ir nuščiuvęs, kad jis bėga, drąsiai kišu rankas po vandeniu ir pajuntu keistą dilgčiojimą, nepasakyčiau, kad malonų. Patraukus rankas, dilgčiojimas delnuose sustoja. Kelis kartus pakartojęs judesį iš vandens į vandenį suprantu: mane krečia vandeniu tekanti elektra. Nejučiom kaip mazochistas šypteliu ir tęsiu rankų plovimo procedūrą kuo skubiau.
Žodžiu, pagaliau susiruošęs bėgu į registratūrą, kur manęs niekas nelaukia. Išeinu į lauką ir greta esančioje kavinėje prisijungiu prie interneto. Čia pat prisijungia misijos bendražygiai ir po kelių išsiųstų ilgesio tekstų namo, sužinau, kad mano globojamas berniukas pirmą kartą persišaldė. Be abejo, nerimaujant atėjo laikas judėti pas pirmą šeimą.
Pagal dienos planą turime važiuoti į Mozambiko vakarus, Zimbabvės link. Šis kraštas – vienas skurdžiausių.
Be abejo, kelionės metu matomi vaizdai išprovokavo daug aikčiojimų, žmonių pastangos įvairiausiais būdais užsidirbti stebino. Kas pardavinėjo pomidorus, kas – pačių gamintą medžio anglį, kas prekiavo rankomis smulkinta akmenų skalda. Šalia darbo vietų stebiu, kaip keli mažesni už mano 11 mėnesių sūnelį vaikai keliais šliaužioja per anglį ir retkarčiais netrukdomi kiša jį į mažytę burnytę… O ką jau kalbėti apie motinas, vienu metu žindančias ir pardavinėjančias kažkokius chemikalus nuo kenkėjų…
Žodžiu, pirmi įspūdžiai leido įvertinti kasdienes šalies realijas, skurdą, švietimo stoką, bet sveikai įvertinęs dar kartą paklausiau savęs: „Ką aš čia veikiu? Nes problemos panašios, kaip mūsų šaly…“
Pakeliui mūsų vertėjas, kuris moka 16 genčių kalbų, paaiškina: „Matot mažyčius vaikus, kurie kas savaitę stipriai suserga dėl bakterijų, parazitų, dėl nešvaraus vandens, jų mamos – vienišos našlaitės – pagal vietines tradicijas savo pirmagimius pagimdo labai jaunos ir nemoka jais rūpintis.“ Jos nemoka elementarių taisyklių: virinti vandens prieš ruošdamos vaikui maistą, laikytis mums elementarios higienos, kuri dėl tos pačios vandens stokos, skurdžių sąlygų ir skiepų trūkumo lemia tai, kad apsaugoti vaiką nuo mirties yra praktiškai neįmanoma.
Gentyse gyvenęs vertėjas liūdnu balsu pasakojo, kad 75 proc. vaikų iki 5 metukų praktiškai neišgyvena…
Tęsdamas kalbą su mašinoje esančiu vertėju, Mozambiko UNICEF ambasadoriumi ir Virginija sugrįžtu į realybę, suprasdamas, kad tai ir yra realybė, nebe „National Geographic“ dokumentinis filmas. Stebiu, kaip mūsų mašina nusuka nuo kelio ir per raudono molio, maišyto su smėliu, keliuką rieda į stepės gilumą. Privažiavus atvirą laukymę, apsuptą sausų stagarų, kurie turėtų vadintis krūmais, žiūriu į tolumoje augančius pavienius baobabus. Iššokęs iš mašinos, seku paskui vedlį link tolumoje ryškėjančio šiaudinio stogo ir, sakyčiau, ne namuko, o 8 kvadratinių metrų pašiūrės iš molio.
Mus pasitinka vaikai didelėmis akutėmis, žvelgiančiomis į būrį žmonių. Prieangyje sena moteris nuolankiai pasitinka mus – žmones, neaišku, ko linkinčius – gero ar blogo. Šypsena atsakome senolei į akių klausimą: „Kas jūs?“ Vertėjas papasakoja mūsų tikslus ir misiją parodyti Lietuvai, siluetu panašiai į Afriką, jų istoriją. Operatoriams atsargiai išsidėliojus kameras, prasideda įprastos dienos čiabuviams filmavimas.
Vietinės organizacijos, įkurtos UNICEF, šią šeimą ne šiaip sau mums nurodė. Šeimą sudaro močiutė ir penki jos anūkai. Vaikai neteko tėvo (jis mirė nuo AIDS) ir mamos (mirė per gimdymą). Tiesa, per stebuklą gimęs vaikas išgyveno, o močiutė (tai labiausiai pakirto mano paties bet kokį aukos supratimą) krūtimi išmaitino anūką ir jis nemirė iš bado… Suprasti močiutės padėtį lengviau padės anūkų amžius. Pirmo amžius tesiekia vienus metukus, antras – trejų metukų, trečias – penkerių, ketvirtas – 11, o vyriausios anūkės amžius – 15 metų.
Močiutės paklausiau, ką reiškia auginti stepėse tiek mažų vaikų… Moteris atsakė: „Labiausiai bijau vieną dieną neatsibusti ir anūkus palikti vienus…“ Manau, per UNICEF misijos koncertą šią istoriją dar pamatysit ir iš savo bokšto.
Praleidęs dieną su našlaičiais ir jų močiute tokiomis nuotaikomis, vėlai grįždamas namo, mąsčiau apie savo šeimą: močiutę, tetą, sesę, žmoną ir esamą bei būsimą sūnų.
Neapleido mintis, kad mes šiandien su misijos dalyviais tiems žmonėms esame ne kas kitas, o niekas, atėjęs į jų gyvenimą. Ir su Lietuvos žmonių pagalba, tikiuosi, tapsime viltimi, vaikų svajonės išsipildymu – gauti skiepų, sveikatos garantijų, išsilavinimą ir tikėjimą geresne ateitimi…
Virginijos Kochanskytės trečiasis dienoraštis: Mozambiko vaikų gyvenimo realybė
Šioje šalyje žmonės gyvena vidutiniškai apie keturiasdešimt metų. Vien dėl to vertėjo čia atvažiuoti, kad sužinotum, jog laimė gimti Lietuvoje dovanojo tau dar ir galimybę gyventi dvigubai ilgiau. Ir kaip tu ilgiau tokiomis aplinkybėmis pratempsi, jei viena iš didžiausių bėdų yra vandens trūkumas. Be jo baisi nešvara, o kur nešvara, ten ir ligos. Vaikai negauna būtiniausių vitaminų. O kur dar skiepų nebuvimas ir sunkus fizinis darbas nuo mažumės. Visa tai taip pakerta imuninę sistemą, kad apie ilgaamžiškumą nė nesvajok. Mirtingumas tarp vaikų labai didelis.
Naktį ėjom miegoti, giedant pirmiesiems gaidžiams, kėlėmės giedant tretiesiems. Blaškėmės po viešbutį ir apie jį ieškodami interneto ryšio, kad išsiųstume nufilmuotą medžiagą, dienoraščius, nuotraukas į Lietuvą. Vietiniai tik skėsčiojo rankomis, atsiprašinėjo, bet nieko padėti negalėjo. Ką gi, mes juk Mozambike, vienoje iš skurdžiausių pasaulio šalių, o ne Londone…
Šiaip ne taip ,,pridavę“ vakar dienos darbus, pajudėjome kalnų link. Ankstaus ryto vėsoje mozambikiečiai triūsia savo laukuose. Vienur kitur ganosi ožkų pulkeliai. Tik dabar supratau, kodėl ožkos moka įlipti į medį – alkanas gyvenimas privertė, – juk tose molio dulkėsi nė žolytės, tad ir keberiojasi paskabyti lapelių į medžio viršūnę… Pakelėse jau sudėti parduoti skirti maišai su medžio anglimis, svogūnų grįžtės, žemės riešutai.
Atvažiavę į kaimą, kur šiandien bus filmuojama antroji Merūno istorija, radome jį lyg išmirusį. Tik prie vienos kitos lūšnelės – motinos su žindomais vaikais, pulkelis mažamečių vaikų. Beveik kiekviena mergaitė ant nugaros skaroje nešiojasi po kūdikėlį. Pačios neseniai dar kūdikiai buvo, o vos ūgtelėjusios jau auklytėmis darbuojasi. Slankioja perkarę, alkani šunys, viena kita vištelė kažką bando iškapstyti molyje. Visi, kas gali dirbti, dirba laukuose. Dirba, bet žemė nedosni, tad užtenka tik išgyvenimui. Apie geresnį gyvenimą – mūsų supratimu – vargu ar kas čia išdrįsta pasvajoti… Ką jie valgo? Galėtume sakyti, labai sveikai – kukurūzų košę. Bet be jokių priedų. Dar ant laužo pasikepa žemės riešutų. O jeigu darže turi užsiauginę salotų, tai jau ir visai gerai. Tokiame karštyje mūsų gydytojai primygtinai reikalauja, kad išgertume bent po du litrus vandens. O čia, kur nuo troškulio galima mirti, jo gaunama tik po gurkšnelį…
Štai ir Merūno istorijos herojų lūšnelė, o ir patys herojai – broliukas ir sesutė – tvarkingai susėdę ant suolelio mūsų lūkuriuoja. Tiesa, herojai ne visi, mat viena mergaitė į mokyklą eina iš ryto, o kita po pietų, nes kas nors juk turi būti namie.
Antrosios Merūno istorijos herojus sukrėtė visus iki ašarų. Rima, šį rugsėjį savo sūnų išleidusi į pirmą klasę, pasakė, kad jai tai stipriausias vyras pasaulyje ir kad norėtų, jog jos sūnus vadovautųsi tokiomis vertybėmis savo gyvenime, kaip šis vaikinukas. Kas gi aštuonerių metų berniukui (tiek mūsų herojui buvo, kai mirė jo mama), kuris slaugė mirties patale besigaluojančią mamą ir pats palaidojo dar ir savo tėvą, sąmoningai prisiėmė tėvo vaidmenį dviem mažametėms sesutėms (vienų ir aštuonerių metų), įkalė, jog svarbiausia yra dirbti, kad galėtų rūpintis sesutėmis, dar būti geru žmogumi ir nevogti? Tokį žodinį testamentą mirties patale susakė sūnui mama. Ir jis visus devynerius metus po mamos mirties šventai tai vykdo. Paklaustas, ar jis pats norėtų sukurti šeimą ir susilaukti vaikų, atsakė, kad nekurs šeimos tol, kol užaugins ir išleis savarankiškai gyventi sesutes. Net kvapą užgniaužė išgirdus tokį vyrišką atsakymą. Pasmalsavome, iš kur semiasi stiprybės, kai būna nepakeliamai sunku. Vaikinuko akyse sužvilgo ašaros, bet jis susivaldė ir pasakė, kad, kai būna sunku, jis pasiima mamos nuotrauką, pasikalba su mama ir po to pasidaro viskas įmanoma.
Grįžtant po susitikimo su našlaičiais, Merūnas, patyręs Mozambiko vaikų gyvenimo realybę, pasakė, kad kai jo vaikai paaugs, jis su jais būtinai čia atvažiuos: vaikai turi sužinoti, kas yra tikras gyvenimas. Ir tiki, kad tokia patirtis bus geriausia gyvenimo mokykla, kad tai vaikus užgrūdins ir sustiprins.
TV3