Nesvarbu mus skiriantys atstumai, jie nesunkiai įveikiami turint žinių, kuriomis norisi pasidalyti su kitais. Bet kuriuo istorijos laikmečiu turėjome ką perduoti vieni kitiems ir mus tai stiprino, skatino žinių troškimą, kūrybiškumą, kurio vedami galime džiaugtis technologiniu progresu. Niekas iš niekur neatsiranda, viskas kuriama palaipsniui pirmiausia panaudojant tai, kas yra šalia mūsų. Jei prieš keletą tūkstančių metų žmogus nebūtų išdrįsęs pasmalsauti, kas yra už jūrų marių ar po vandeniu, vargu ar šiandien plaukiotume laivais ir vilkėtume naro kostiumais.
Utenos rajono gyventojams, savo apylinkėse nesvarbu, nuo kokio bokšto ar kalno besižvalgant, nepavyks pamatyti jūros krantų, bet draugystės su Lietuvos karinėmis jūrų pajėgomis istorija fiksuojama nuo 2001 m., patruliniam laivui „Sėlis“ (P32) pradėjus savo darbą. Praėjusiais metais senąjį laivą pakeitus nauju laivu „Sėlis“ (P15) bendravimas dar labiau suaktyvėjo. Karinių jūrų pajėgų atstovai, minint NATO dieną, įveikia daugiau nei 350 km atstumą tam, kad pasidalytų patirtimi ir žiniomis užtikrinant mūsų šalies bei piliečių saugumą Lietuvos teritoriniuose vandenyse.
Pirmiausia bendraujama su užpaliečių augančia karta – gimnazijos moksleiviais. Tam, kad pokalbis būtų artimesnis, į Užpalių kultūros centrą pirmieji suguža 5–8 klasių moksleiviai, vėliau juos pakeičia vyresni gimnazistai su bendruomenės nariais, o trečiasis pokalbis organizuojamas Utenos A. ir M. Miškinių bibliotekoje.
Praėjusiais metais susipažinus su karių jūrininkų darbu, šiemet gilintasi į karių narų veiklą. Visų susitikimų metu kapitonas leitenantas Vytautas Labenskis turėjo atsakyti, kad Lietuvos karinių jūrų pajėgų povandeninių veiksmų komandoje nėra nė vienos merginos, nors to nevaržo jokie įstatymai. Siekiant tapti kariu naru pagrindinis reikalavimas sveikata, kurią gali lemti ir įgimti dalykai, o visa kita pasiekiama nuosekliu darbu.
Pirmieji narai priešininkų laivuose tiesiog pragręždavo skyles arba nupjaudavo inkarus ar prisišvartavimo linus. Tik vėliau atsirado sprogmenys ir įvairi povandeninė įranga, leidžianti po vandeniu narams išbūti iki keturių valandų. Pasak naro Vytauto Labenskio, be jokios įrangos ir didelių pastangų žmogus po vandeniu gali išbūti iki 40 sekundžių, o pirmieji naro akiniai – tai į akmenį patrinta kriauklė. Galimybe ilgiau būti vandenyje domėjosi ir Leonardas da Vinčis – jis pirmasis nupiešė, kaip turėtų atrodyti priemonė, leidžianti vaikščioti po vandeniu. Praėjus maždaug 300 metų narai prie kojų tvirtindavo lentas. Jos laiko tėkmėje tapo nepamainomu naro apavu – plaukmenimis.
Civilizacijos progresas – akivaizdžiausias įrodymas, kaip svarbu nebijoti kurti, svajoti, fantazuoti žvilgčiojant į praeitį. Daug praeities išminties galime perskaityti tautosakoje. Vaizdingi pasakojimai, atspindintys aplinkos ir žmogaus buvimo joje supratimą, tam tikru laikmečiu yra dažni mūsų pagalbininkai pristatant savo krašto vietoves, teikiančias išskirtinumo. Žvalgantis po Užpalių apylinkes susizgribta, kad turima nemažai gamtos objektų, kurie būtų dar įdomesni, jei juos apipintume pasakojamosios tautosakos istorijomis.
Kūrybingi Lietuvos žmonės, kurie nors kartą buvo Užpaliuose arba su miesteliu susipažino interneto platybėse ar kitaip bendraudami su draugais, kviečiami kurti sakmes, padavimus, legendas apie tai, kas teikia išskirtinumo Rytų Lietuvoje, Utenos rajone esančiai Užpalių seniūnijai. Pirmiausia kirba klausimas, kodėl Užpalos upelis, nuo kurio galbūt kilo miestelio vardas, vadinamas tokiu, o ne kitu vardu? Pagavus kūrybinį vėją gal atsirastų pasakojimas, kodėl pagrindinę miestelio gatvę kertantys ir į Šventosios upę įtekantys upeliai turi Dunojaus ir Ringio vardus? Paėjus 4 kilometrus į pietus nuo Užpalių, galima įbristi į Neviržos upelį, kuris yra Kaimynų kaime. Įdomiai skamba tiek kaimo, tiek upelio pavadinimas, tad gal pavyktų juos apipinti pasakojamąja tautosaka. Laikmečio dvasios dvelksmo norėtųsi ir apie Ūdrokšlio upelį, tekantį per Kaniūkų kaimą. Vyresnieji kaimo gyventojai pasakoja apie pakrantėje rastus neva kario griaučius ir kitus radinius, menančius IV amžių.
Kūrėjams, pasiryžusiems praturtinti Užpalių krašto tautosakos lobyną, amžiaus cenzo nėra. Kūrybinius darbus, kuriems pagrindinis reikalavimas – tautosakiniai motyvai, iki gegužės pirmosios prašome siųsti el. paštu uzpaliukc@gmail.com arba adresu Vytauto 28, Užpaliai, Utenos r., ar tiesiog atnešti šiuo adresu į Utenos kultūros centro Užpalių skyrių. Geriausi darbai ne tik bus įvertinti dovanomis, bet ir bus pasakojami pažintinių ekskursijų po Užpalius metu. Spėjant, kad laiko tėkmėje kūrinio autoriaus pavardė gali užsimiršti ir tapti folkloru, kartu su apdovanojimu bus įteiktas autorystę patvirtinantis raštas.
Vandens telkinių, kaimų pavadinimai gali turėti sąsajų ir su kitose vietovėse esančiais giminingais objektais, bet štai Obelų krūmus ir Šeimyniškių atodangą su konglomerato uola visame pasaulyje turi tik Užpaliai, o neturime jokios tautosakinės istorijos. Todėl ir prašome visų kūrybingų žmonių pagalbos – išsakyti savo mintis, jausmus, kad perpasakodami šiandienos istorijas būtume įdomūs ateities kartoms.
Obelų krūmai yra šalia Vyžuonų miško, važiuojant iš Utenos, tik įvažiavus į Užpalių seniūniją ir pasukus į dešinę, link Galinių kaimo. Kad Obelų krūmuose daug sykių grybauta, džiaugiasi dažnas užpalietis prisimindamas, jog ir geografas Kazys Pakštas šioje vietoje lankydavosi automobiliu atveždamas grybauti moteris, kurios ta proga ryšėdavo baltas skareles. Grybų yra ir dabar, bet, kad ten būtų buvę obelų, niekas nemena.
Šeimyniškių atodanga su konglomerato uola yra jauniausia ir viena iš lankomiausių Užpalių seniūnijos vietų. Buvusiame Šeimyniškių žvyro karjere atkasti masyvūs susicementavę molio, gargždo, smėlio ir žvyro luitai 2002 metais paskelbti saugomu geologiniu gamtos paveldo objektu. Šį objektą pašnekinus jis prabiltų ne apie vieną ledynmetį. Vaizduotei ir mintims sienų nėra.
Pasidalykite mintimis apie būtus ir nebūtus dalykus upelio vingyje, žemės akmenėlyje, medžio lajoje, o mes pasistengsime suteikti joms ilgą gyvenimą.
Birutė Minutkienė
Nuotraukų autoriai: Saulius Šližys, Jurgita Gudelienė, Ramunė Žemaitienė, Regina Abukauskienė, Aurelija Juškaitė