Esu vienas iš daugybės „Jaunimo linijos“ savanorių. Nežinantiems paaiškinsiu, kad į „Jaunimo liniją“ skambina dėl įvairių problemų gyvenimo aklavietėje atsidūrę žmonės. Ir ne tik jaunimas. Skambina visokio amžiaus žmonės.
Kai kurie iš skambinančiųjų nemato kitos išeities, kaip tik nusižudyti. Savanoriai išklauso skambinantįjį, padeda nusiraminti, ir gana dažnai žmogus pats randa savo problemų sprendimo būdus. Būna džiugu girdėti žmogaus balse atgimusią viltį gyventi ir tariamą „ačiū“. Savanoriai nesuranda jiems darbo, nesugrąžina prarastos meilės, neišgydo jų ligų ar priklausomybių. Jie tik kalbasi, ir žmonės tampa truputį ramesni, laimingesni. Ir jiems kyla minčių, kaip galėtų spręsti savo problemas ir toliau gyventi.
Vis dėlto man pasidarė keista. Jau 26 metus veikia „Jaunimo linija“ ir savanoriai padeda daugybei žmonių, bet savižudybių Lietuvoje nemažėja. Nejaugi mūsų darbas beprasmis? Ir kilo mintis, kad ieškantys pagalbos per mažai laiko gauna emocinę paramą. Jiems reikia kasdienio palaikymo ir supratimo. Žmogus, valandą pakalbėjęs su savanoriu, grįžta į tą pačią šeimą, mokyklą, darbovietę. Kur jo neišklauso ir nesupranta. Kur galbūt kažkas pasišaipys iš jo naujų gyvenimo planų. Ir ne dėl to, kad norėtų artimojo mirties ar kad visi būtų abejingi, gyvens jis ar ne. Paprasčiausiai nemoka išklausyti, suprasti, užjausti ir tinkamai tai išreikšti. Todėl būtų gerai, kad mūsų visuomenėje kuo daugiau žmonių mokėtų išgirsti bei suprasti artimųjų problemas ir padėti rasti jų sprendimo būdus.
Išmokti bendrauti naudinga ne tik dėl to, kad galėtum padėti. Pirmiausia gerai mokėti bendrauti naudinga sau pačiam. Bendravimas – laimės pagrindas. Pasakos pabaiga „po vestuvių gyveno ilgai ir laimingai“ taip ir lieka pasaka, jei mylimieji nemoka bendrauti. Laiminga ta diena, kai iš ryto apkabina artimieji ir jauti iš jų sklindančią meilę. Kai, dirbdamas darbus, šypsaisi bendradarbiams ir jie džiaugiasi kartu su tavimi. Kai vakare, susitikęs su kaimynais, draugiškai aptari, kokius darbus kartu nudirbsite, kad bendras būvis būtų gražesnis. Iš tokių laimingų dienų susideda laimingas gyvenimas.
Laimingas žmogus būna kūrybingas ir kupinas energijos veikti. Kiek daug idėjų kyla, kai jautiesi laimingas. Ir viską norisi įgyvendinti. Ir atvirkščiai. Labai išsigandusio ar supykusio žmogaus galvoje dažniausiai būna tik viena mintis – bėgti arba pulti. Stresas veikia kaip dopingas. Sukelia didelį energijos antplūdį ir žmogus bėga, kovoja. Tai naudinga, kai, esant ekstremalioms sąlygoms, reikia gelbėti save nuo didelių sužalojimų arba savo gyvybę. Bet jeigu, norint pasiekti geresnių darbo, mokymosi ar elgesio rezultatų, kasdien sukeliamas stresas, tai veda prie veiklos demotyvacijos, išsekimo ir depresijos. Tokiais atvejais dažniausiai kūrybinė energija naudojama ieškant būdų, kaip išsisukti nuo veiklos ir likti nenubaustam. Geras šio atvejo pavyzdys būtų Lietuvos valdžia. Sunku būtų rasti valdžios atstovą, kuris nebūtų kaltintas ar žemintas dėl savo veiklos ar neveikimo. Atsakomąją reakciją atspindi emigracijos mastai. Ir tai suprantama. Labai sunku suvaldyti neigiamas emocijas ir išvengti streso, kai esi viešai kaltinamas.
Kur kas mažiau pastangų reikia išmokti, kaip pateikti užduotis darbe, mokykloje ar šeimoje, kad jos būtų vykdomos noriai, džiaugiantis. Ir kaip pasakyti pastabas apie netinkamai atliktus darbus, kad kitą sykį užduotys būtų atliktos gerai. Į laimingai besijaučiančio žmogaus energingą fizinę ir protinę veiklą organizmas reaguoja kaip į treniruotę ir pasiruošia priimti didesnius krūvius. Laimingas žmogus būna dėkingas jį nudžiuginusiems žmonėms, todėl stengiasi atsilyginti kūryba ar veiksmais, keliančiais atsakomąjį jausmą.
Laimingi žmonės mažiau serga. Įrodyta, kad aštuoniasdešimt procentų ligų sukelia stresas. O kiek dar nelaimingų atsitikimų darbe ir avarijų keliuose įvyksta dėl to, kad žmogus galvoja ne apie tai, ką veikia tuo metu, o apie patirtus kaltinimus ir pažeminimą šeimoje ar darbe. Laimingi žmonės labai mažai vartoja alkoholio, nes jiems to nereikia. Ir laimingi niekada nesižudo. Iš savanoriavimo „Jaunimo linijoje“ patirties galiu pasakyti, kad daugiausia streso skambinantiesiems sukelia netinkamas bendravimas ir tik mažą dalį – iš tikro esančios problemos. Iškilus problemų, paprastai pradedama ieškoti, kas dėl to kaltas. Atrodo, kad logiška taip elgtis – rasti kaltą ir nubausti. Tikimasi, kad kaltininkas pakeis savo elgesį ir problemos bus išspręstos. Lengviausia būna apkaltinti šalia esančius šeimos narius, bendradarbius ar pavaldinius, nes jų nepakankamos pastangos ar veiksmų klaidos geriausiai matomos. Kaltinimai, gėdinimas, pažeminimas sukelia priešiškumą juos išreiškiančiam asmeniui ir norą elgtis priešingai, negu reikalaujama. Į kaltinimus atsakoma kaltinimais. Niekas nebenori ieškoti problemų sprendimo būdų. Visą atsakomybę stengiamasi palikti kitiems. Situacija tik blogėja.
Kur kas geriau sekasi tiems, kurie moka suvaldyti savo emocijas ir apie nepatinkančią situaciją pasakyti neįžeisdami kitų, kurie moka paskatinti bendradarbiauti ir kartu ieškoti sprendimų. Kartu veikdami dėl bendro tikslo žmonės jaučiasi laimingi ir jiems kyla daug idėjų, kaip tą tikslą pasiekti. Belieka išsirinkti geriausią variantą.
41 procentas įmonių planuoja investuoti į darbuotojų kūrybingumo didinimą. Labai svarbu, kad darbuotojai norėtų savo idėjomis prisidėti prie įmonės veiklos rezultatų gerinimo. Kad ir kiek gerų idėjų turėtų vadovas, jos bus tik nedidelė dalis, palyginti su visų darbuotojų kūrybiniu potencialu. Jų noras kilusias idėjas įgyvendinti įmonėje priklauso nuo to, kaip vadovai bendrauja su darbuotojais, ir santykių tarp darbuotojų. Savo nuotaiką visada nešiojamės su savimi. Iš namų į darbą, iš darbo į vakarėlį ar pas kaimynus. Ir visur galima nunešti gerą nuotaiką, darančią žmones laimingus. Tik reikia mokėti ja dalytis ir ją saugoti.
Vidas Anilionis