Monika Liubinaitė (Monika Liu) Lietuvos muzikos scenoje tikrai nėra naujokė. Ir tai patvirtina kiekvieną savaitę puikiai pasirodydama „Auksinio balso“ laidoje. Balsinga, kūrybinga, charizmatiška mergina tiek komisijos, tiek televizijos žiūrovų kaskart nepalieka abejingų ir susilaukia puikių įvertinimų. Stebint jos pasirodymus netgi gali susidaryti įspūdis, jog ji tokia talentinga, kad net ir nebereikia daug stengtis. Tačiau iš tikrųjų Monikai, šiuo metu gyvenančiai Londone, reikia ypač pasistengti visur suspėti. Tačiau dainininkė teigia, kad turėti daug veiklos jai patinka. Be to, ji džiaugiasi, kad dalyvaudama „Auksiniame balse“ ne tik stebina pati save, bet ir dažniau grįžta į mylimą Lietuvą.
Koks buvo Jūsų kelias muzikinės scenos link?
Muzika mano gyvenime atsirado anksčiau už mane pačią. Mano mama – profesionali muzikantė, nuostabaus balso ir artistiškumo moteris. Tad, dar būdama mamos pilve, dažnai ją girdėdavau grojančią ir dainuojančią.
Būdama ketverių metų pradėjau lankyti baleto pamokas. Tai man taip pat suteikė be galo daug. Mokiausi ir netgi dirbau Klaipėdos muzikiniame teatre. Pamenu, pirmąją algą po spektaklio dar gavau talonais. Kai buvau penkerių metų, mano rankose atsidūrė smuikas, o dienotvarkėje – smuiko pamokos muzikos mokykloje. Ir tai truko 10 metų. O dainavimas mano gyvenime atsirado savaime… Nepamenu, kada tiksliai ėmiau dainuoti, bet, atrodo, man tai patiko visada. Baigusi smuiko klasę, su muzika toliau gyvenau jau dainuodama.
Papasakokite apie savojo muzikinio stiliaus paieškas. Ar apskritai Jūsų atliekamą muziką galima įsprausti tarp kokio nors stiliaus rėmų?
Baigusi mokyklą, neabejojau, kad noriu studijuoti muziką. Galėjau rinktis iš dviejų variantų: džiazo muzikos arba klasikinio vokalo studijas. Pasirinkau džiazo muzikos studijas. Vėliau, išvažiavusi studijuoti į Jungtines Amerikos Valstijas, tęsiau džiazo ir populiariosios muzikos studijas, tačiau visada domėdavausi įvairiausiais muzikos stiliais. Nuo paauglystės mane supo daug populiariosios muzikos, o atsiradus galimybei naudotis internetu dar labiau pasinėriau į muzikos stilių platybes. Ir nors mano atliekama muzika yra įvairių stilių mišinys, vis dėlto aš ją drįsčiau vadinti popmuzika.
Kaip Jums sekėsi Berklio koledže (JAV) tiek mokytis, tiek sutarti su dėstytojais, kolegomis?
Mokytis Berklio koledže sekėsi puikiai, netgi buvau apdovanota už mokymosi rezultatus. Santykiai su dėstytojais taip pat buvo labai geri. Tai žmonės, turintys labai daug vertingos patirties, su jais buvo paprasta ir įdomu bendrauti. Nebuvo justi atstumo tarp jų ir studentų.
Kaip vertinate patirtį, kurią įgijote Berklio koledže? Kaip manote, ar daug praranda talentingi žmonės, kurie neturi galimybių ten tobulintis?
Patirties įgijau įvairios. Sunku atskirti mokymosi patirtį nuo apskritai gyvenimo pirmą kartą kitoje šalyje patirties. Tai labai susiję. Nebuvo lengva, teko palaužyti galvą ir tam tikrus per daug metų susiformavusius vidinius dalykus: įpročius, požiūrį ir panašiai. Tai buvo neįkainojama patirtis.
Aš tikrai neleisčiau sau sakyti, kad žmogus, kuris nestudijavo Berklyje, daug prarado. Ši patirtis yra tokia individuali, kad galėčiau kalbėti tik už save. Man atrodo, kad aš ten būdama atradau daug dalykų vien dėl sutiktų žmonių. Apskritai manau, kad mokantis yra svarbiausia, kokie žmonės tave supa ir kaip jie tave įkvepia, kuo vieni su kitais galite dalytis. Jau vien tai, kad ten esi kartu su daugybe žmonių iš įvairių kultūrų ir pasaulio kampelių, su jais bendrauji, suteikia nuostabios patirties.
Kas buvo sunkiausia?
Sunkiausias buvo naujas gyvenimo etapas svečioje šalyje: viskas nauja, viskas kitaip, nei esi įpratęs, – tai sukurdavo daug netikėtų situacijų.
Jau porą metų gyvenate Londone. Kokie keliai Jus nuvedė ten?
Iš Amerikos išvažiavau, nes norėjau vėl kažką pakeisti, padaryti pertrauką, buvau pasiilgusi Europos. Būtent į Londoną atvykau, nes čia gyvena mano draugas ir šis miestas yra muzikos sostinė (šypsosi – red. past.).
Kokie Jums atsiskleidė ryškiausi skirtumai tarp anglų, amerikiečių ir lietuvių?
Jau vien skirtumai tarp Amerikos ir Europos yra dideli. Tačiau aš nesu linkusi lyginti anglų, amerikiečių ir lietuvių. Faktas, kad jie labai skirtingi ir kad visur yra įvairiausių žmonių. Viską vertinti galiu tik remdamasi asmenine patirtimi, ir skirtumas tarp šių šalių man atrodo didžiulis jau vien dėl to, kad Amerikoje gyvenau kaip studentė, o Anglijoje jau gyvenu tikrąjį gyvenimą ir laikau tikruosius gyvenimo egzaminus.
Ar gyvenant svetur netrūksta nuoširdumo, sielai artimų žmonių?
Kalbant apie sielai artimus žmones, tai labai lengva pasijausti vienišam praleidus tam tikrą laiką kitoje šalyje. Buvo nemažai akimirkų, kai man labai trūko šeimos ir artimiausių draugų. Ir kai bandydavau dalytis tuo, kas vyksta mano gyvenime būnant svetur, jausdavau, kad tai daryti labai sunku. Tačiau man gyvenimas yra dosnus ir linkęs padovanoti draugų, žmonių pakeleivių, artimų sielų. Keletą sutikau Amerikoje, keletą Anglijoje, o dar keletas visada laukia Lietuvoje (šypsosi – red. past.).
Esate sakiusi, kad muziką kuriate ne dėl kitų, o dėl savęs. Galbūt galite tai pakomentuoti?
Muziką kuriu dėl to, kad turbūt negaliu be jos… Ir tai dar labiau supratau per tuos gyvenimo etapus, kai man buvo sunkiau tuo užsiimti. Negalėdama kurti jaučiausi labai nelaiminga. Man labai svarbu kūryba, pats procesas, ir jei dėl tam tikrų aplinkybių tam negaliu skirti pakankamai laiko, man pasidaro labai liūdna, jaučiuosi, tarsi kažkas viduje vyktų ne taip, tada viskas atrodo blogai. Matyt, tai yra tokia vidinė energija, kuri, jeigu jos neišleidi į išorę, pradeda deginti tave patį. Ir tas deginimas tikrai nelabai malonus…
Jus būtų galima pavadinti įvairiapuse menininke, nes ne tik kuriate muziką, dainuojate, bet ir tapote, gaminate papuošalus.
Nedrįsčiau vadinti savęs įvairiapuse menininke (šypsosi – red. past.). Piešimas, rašymas, papuošalų kūrimas man yra labiau meniniai pomėgiai. Šie man reikalingi dėl atsipalaidavimo, ramybės ir savotiškos meditacijos. Tačiau užsiimu tuo ne kaip profesionalė. Nors tikiuosi nesustoti to daryti, tobulėti dailės srityje, ir gal ateityje piešimas taps mano stipresne veikla.
Ar muzika Jūsų gyvenime turi lygiaverčių konkurentų? Kokioje dar srityje (ne meno) Jums būtų malonu dirbti?
Muzika mano gyvenime nekonkuruoja su niekuo, nes ji, man atrodo, yra visur. Aš su ja užaugau ir neįsivaizduoju, kad galėtų būti kitaip. Žinoma, be muzikos, yra labai daug kitų dalykų pasaulyje ir mūsų gyvenime, bet ji yra toks ypatingas dalykas, kad jai neįmanoma su niekuo konkuruoti (šypsosi – red. past.).
Kaip atrodo Jūsų laisvalaikis be dainavimo ir jau minėtos kūrybos?
Savo laisvą nuo kūrybos laiką skiriu artimiems žmonėms – draugams ir šeimai. Bendravimas man labai reikalingas… Jis man teikia malonumą ir daro mane laimingesnę.
Ko tikėjotės eidama į „Auksinio balso“ projektą ir ar nė kiek nedvejojote dėl šio žingsnio? Juk šiuo metu gyvenate ne Lietuvoje…
Dalyvauti „Auksiniame balse“ mane kvietė nuo pat projekto pradžios, tačiau sutikau tik šį sezoną. Taip lėmė aplinkybės. Ir manau, jog išlaukiau tam tinkamo laiko. Man gera dažniau grįžti į Lietuvą.
Ar ko nors tikėjausi? Nesistengiau apie tai galvoti. Nelabai gali prognozuoti, kaip bus, ar tikėtis ko nors, kol yra tik pradžia. Aš tik norėjau ir tikėjausi išlikti projekte iki operos vakaro. Buvo labai smalsu pabandyti atlikti šio žanro kūrinį, džiaugiuosi, kad šį norą pavyko įgyvendinti.
Kokie muzikos stiliai, žanrai Jums buvo visiškai nauji (neišbandyti) ir kuriam pasirodymui ruoštis buvo sunkiausia?
Daug stilių ir žanrų iki šio projekto buvo dar neišbandytų: rokas, opera, miuziklas, repas. Tačiau aš labai mėgavausi operos ir miuziklo tema. Nustebinau pati save.
Man dalyvavimas šiame projekte suteikia labai įdomios patirties. Nėra lengva prisitaikyti prie kiekvieno žanro, stiliaus, nes ne visi jie yra artimi ir tinkami man. O kadangi tenka važinėti iš Jungtinės Karalystės į Lietuvą ir atgal, likus vienai ar kelioms dienoms iki filmavimo, yra itin sunku pasiruošti. Šis konkursas man šiek tiek primena mokslus, kai reikia ruoštis egzaminams. Tai man kažkiek patinka.
Kaip vertinate savo pasirodymus pati, žiūrėdama jų vaizdo įrašus?
Savo pasirodymus vertinu įvairiai… Šiaip esu labai savikritiška ir nebūnu visiškai patenkinta savo pasirodymais – visada žinau, kad galėjo būti geriau.
Kaip sekasi visur suspėti, susidoroti su įtampa?
Suspėju tiek, kiek suspėju… Nelengva susitvarkyti su visais darbais, bet mokausi to ir džiaugiuosi intensyviu ritmu. Londonas pats diktuoja tokį gyvenimo ritmą, ir jei šiame mieste esi ne toks užsiėmęs, imi jaustis, tarytum kažką blogai darytum ar švaistytum laiką, „nieko neveiktum“. Tad nors ir justi nuovargis, aš džiaugiuosi, kad turiu daug veiklos.
Vis dėlto nervinė įtampa nėra gerai. Stengiuosi rasti būdų, kurie padėtų man jaustis vis geriau ir ramiau tam, kad įtampa netrukdytų mano veiklai ir sveikatai.
aAr pagalvojate apie grįžimą gyventi į Lietuvą?
Kažkada galbūt ir grįšiu į Lietuvą, tačiau apie tai dar negalvoju. Dabar esu alkana viso pasaulio ir leidžiu sau jį „kandžioti“ (šypsosi – red. past.). Tačiau, kad ir kur kurčiau muziką, visada ja dalysiuosi su Lietuva.
Kokie artimiausi darbai Jūsų laukia?
Artimiausi darbai, kurie manęs laukia, yra susiję vien tik su muzika. Tikiuosi, 2015 metai bus dar muzikalesni! Ne tik man, bet ir visiems mums!
Inesa Uktverienė
Raimundo Adžgausko, „Tarantino“, LRT ir asmeninio archyvo nuotr.