„Visos aukštųjų mokyklų iniciatyvos telkti potencialą, stiprinti pajėgumą yra sveikintinos“, – teigia Jurgita Petrauskienė, Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) direktorė, komentuodama neseniai paskelbtas žinias apie Kauno technologijos universiteto (KTU) ir ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto partnerystę bei planuojamą KTU ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) susijungimą.
Pasak jos, tai, kad pastaruoju metu žiniasklaidoje plačiai aptariamos aukštojo mokslo problemos, rodo visuomenės susidomėjimą ir didėjančią pilietinę brandą – juk ši sritis svarbi kone kiekvienam jos nariui.
MOSTA direktorės J. Petrauskienės teigimu, jeigu būtų rasta veiksmingų mechanizmų, skatinančių aukštąsias mokyklas ir jų akademines bendruomenes bendradarbiauti tarpusavyje vykdant jungtines studijų programas, bendrus tyrimus, bendrai naudojant turimą infrastruktūrą, Lietuvos aukštosios mokyklos tarpusavyje konkuruotų kokybiniais, o ne vien kiekybiniais parametrais, būtų stiprūs žaidėjai tarptautinėje mokslo ir studijų erdvėje. Tačiau tam reikia ir politinės, ir akademinės bendruomenės valios ir atsakomybės.
Aukštojo mokslo diplomą Lietuvoje gauna ir kolegijų, ir universitetų absolventai. Koks yra skirtumas tarp šių įstaigų?
Pasaulinė praktika rodo, jog universitetai ir kolegijos, nors ir priskiriami aukštojo mokslo sektoriui, nėra tapatūs. Studijos universitete yra grįstos mokslu, jomis siekiama parengti išsilavinusį, dabartinio pasaulio poreikius atitinkantį žmogų. Universitetai nėra orientuoti į konkrečių specialistų rengimą. Plačiame kontekste labai svarbi universiteto mokslinė veikla, jos lygis ir atitiktis visuomenės bei ūkio poreikiams, indėlis į visuomenės, valstybės raidą.
O kolegijų tinklas pagal tai, kaip jis formavosi Lietuvoje, yra regioninis. Tarptautinė praktika rodo, jog kolegijos rengia vidurinės grandies vadovus, specialistus, turinčius praktinių įgūdžių, kurie yra svarbūs regionams, regionų vystymuisi. Todėl tikėtina, kad specialistas – kolegijos absolventas – turėtų rasti darbo vietą tame regione, o tos studijų programos, kurios siūlomos kolegijose, turėtų atspindėti regiono poreikius. Mokslinės veiklos kokybė nėra tas kriterijus, kuris svarbiausias kolegijoms.
Kokia yra tikroji aukštojo mokslo situacija Lietuvoje?
Šiandien, esant labai dideliam aukštųjų mokyklų tinklui, labai didelei studijų programų pasiūlai, vyksta arši konkurencija tarp universitetų, tarp kolegijų ir netgi tarp universitetų ir kolegijų. Ta konkurencija vargu ar veda į kokybę. Siekiant kokybės reikia kompleksinių sprendimų. Valstybės rankose yra trys labai svarbūs instrumentai – strategija, finansavimo ir kokybės užtikrinimo modeliai. Valstybė turėtų skatinti prisidėti prie strateginių tikslų įgyvendinimo, vertinti aukštąsias mokyklas pagal vykdomos mokslo ir studijų veiklos kokybę, pasiektus rezultatus ir atitinkamai jas finansuoti.
Kalbate tariamąja nuosaka: „turėtų“, „būtų“, „galėtų“. O kaip yra iš tiesų?
Nemanau, kad Lietuvoje ar kur nors kitur pasaulyje valstybė galėtų labai tiksliai suformuluoti poreikį universitetams – jie visada atliko labai svarbų vaidmenį valstybės vystymuisi prisidėdami prie jos pažangos, visuomenės formavimo.
Kita vertus, bet kuriuo atveju, jei aukštosios mokyklos steigėjas yra valstybė, ji turėtų inicijuoti dialogą, gryninti savo tikslus, ieškoti sprendinių kartu su akademine bendruomene. Vargu ar valiniai sprendimai būtų įmanomi, tačiau politinės valios pradėti tokį sudėtingą procesą tikrai reikia. Reikalinga aukštojo mokslo strategija – ne dokumentas, o sutarimas, bendrų veiksmų planas ir pasiryžimas jį įgyvendinti.
Minėjote labai didelę studijų programų pasiūlą. Gal galėtumėte pakomentuoti daugiau?
2014–2015 m. duomenimis, stojantiesiems buvo siūlomos 1 182 pirmosios–antrosios studijų pakopos programos. Išties jaunam žmogui susiorientuoti tokioje aibėje sudėtinga. Be to, mūsų atlikti tyrimai rodo, kad studijų programos tematiškai dubliuoja viena kitą, daugėja tokių, į kurias priimama vis mažiau studentų.
Ypač studijų programų pasiūla auga socialinių mokslų srityje: pavyzdžiui, 2010 m. buvo siūlomos 136, o 2015 m. – jau 205 studijų programos.
Studijų programų daugėja, nors mažėja ir valstybės finansavimas socialiniams mokslams, ir potencialių studentų skaičius?
Taip. Aukštosios mokyklos aktyviai reklamuojasi, studijų programoms suteikdamos vis patrauklesnius pavadinimus. Būtų neteisinga sakyti, kad visos naujos programos yra nereikalingos ar nekokybiškos, tačiau stojantiesiems labai linkėčiau pasidomėti daugiau negu pavadinimu – pasiskaityti studijų programų aprašus, pasidomėti turiniu, dalykais, kurie dėstomi, kvalifikacijomis, kurios yra suteikiamos.
Situacija tikrai sudėtinga. Būtų daug paprasčiau, jeigu būtų stipriau plėtojami mechanizmai, skatinantys aukštąsias mokyklas bendradarbiauti tarpusavyje, vykdyti jungtines studijų programas ir atsisakyti tų, kurios daug metų nesurenka studentų. Svarbu, kad aukštosios mokyklos konkuruotų tarpusavyje kokybiniais, o ne kiekybiniais parametrais.
Kita vertus, pastebime tokį reiškinį, kad mažai studentų surenka ne socialinių, o technologijos mokslų srities programos – tekstilės, gamybos inžinerija, nors šiems specialistams siūlomas ir garantuotas darbas, ir didelis atlyginimas, ir galimybės tobulėti.
Esame atlikę bandomąjį absolventų įsidarbinamumo tyrimą ir matome, kad geriausiai įsidarbinti sekasi matematikos, kompiuterijos mokslų absolventams. Taip pat įgijusiems farmacininko, odontologo kvalifikaciją bei inžinieriams, baigusiems technologijų krypties studijas. Tačiau didžiausią studijų programų pasiūlą šiandien teikia socialiniai mokslai – juos galima studijuoti beveik visose Lietuvos aukštosiose mokyklose.
Gali būti, kad į technologinius mokslus įstoti šiek tiek sudėtingiau – reikia būti išlaikius fizikos, matematikos, chemijos ar kitų gamtos mokslų egzaminus, kuriuos, kaip rodo brandos egzaminų analizė, laikyti renkasi ne tokia ir didelė moksleivių dalis.
Aukštojo mokslo stebėseną MOSTA atlieka jau kone 10 metų. Kokie ryškiausi pokyčiai?
Aukštasis mokslas tampa vis masiškesnis – tai būdinga ir Lietuvai, ir kitoms Europos valstybėms, tačiau dėl demografinių pokyčių Lietuvoje abiturientų kasmet mažėja. Šiek tiek auga studijų tarptautiškumo rodikliai, tai susiję su „Erasmus“ ir kitų tarptautinių mainų programų didėjančiu populiarumu.
Mokslinės veiklos finansavimas Lietuvoje yra tikrai labai menkas, ir kuo toliau, tuo labiau jis tampa priklausomas nuo struktūrinių fondų paramos. Tai – tikrai labai didelis iššūkis. Sistema susiduria su fragmentacijos, potencialo išskaidymo, veiklų dubliavimo, efektyvaus valdymo iššūkiais. Tačiau negalima sakyti, kad viskas tik neigiama, – yra ir gerų dalykų. Vykdomas konkursinis mokslinės veiklos finansavimas, siekiama didinti veiklos tarptautiškumą, labai daug investuota į mokslo infrastruktūros atnaujinimą.
Jūsų tyrimai rodo, kad valstybė per mažai remia mokslinę veiklą?
Vienas dalykas yra finansavimo apimtis, kitas – jo panaudojimo efektyvumas. Mūsų atliktame palyginamajame mokslo veiklos vertinime buvo įvardyti rimti sisteminiai iššūkiai: sistemos fragmentacija ir mokslinės veiklos dubliavimas.
Kita skaudi vieta moksle yra žmogiškasis potencialas. 2014–2015 metais į doktorantūrą buvo priimti tik 2 proc. visų stojančiųjų, kai tam, kad būtų užtikrintas pakankamas mokslo potencialo atnaujinimas, stojančiųjų į doktorantūrą remiantis tarptautine praktika turėtų būti bent 5 proc. Tai sudaro menkas prielaidas tarptautiniam mokslo konkurencingumui užtikrinti.
Minite išteklių ir veiklos konsolidavimą, KTU šiuo keliu žengia ne pirmus metus: sumažintas mokslo institutų ir fakultetų skaičius, pradėtas jungimosi su LSMU procesas, prasideda glaudi partnerystė su ISM. Kaip į tai žiūrite?
Išties, kaip rodo įvairūs tyrimai, aukštojo mokslo institucijų valdymas – tai vienas didžiausių mokslo ir studijų sistemos iššūkių. Visi įvardyti dalykai – ir kokybė, ir tarptautiškumas, ir efektyvumas – yra kompleksiškai susiję. Todėl bet kokie žingsniai siekiant spręsti valdymo problemas tiek instituciniu, tiek valstybės lygmeniu yra labai sveikintini.
Viena iš aukštojo mokslo sistemos problemų – pernelyg platus aukštųjų mokyklų tinklas. Kaip manote, koks skaičius būtų optimalus?
Milijonui gyventojų Europos šalyse tenka 4,6 aukštosios mokyklos, o Lietuvoje – 14,5. Universitetai ir kolegijos labai skirtingi, dėl to konkretų skaičių įvardyti sudėtinga. Ar Lietuvai reikia 47 aukštųjų mokyklų (kai kurios iš jų yra labai specializuotos), ar jos tokios gali veikti kokybiškai, į šiuos klausimus turėtų būti rastas atsakymas, o išeičių ieškoti turėtų akademinė bendruomenė kartu su valdžios atstovais.
Jeigu norime Europos, pasaulio žemėlapyje išlikti kaip šalis, kuri teikia kokybišką aukštąjį mokslą, rengia puikius specialistus, vykdo konkurencingus tarptautinio lygio mokslinius tyrimus, tą sprendimą reikės surasti.
Lyginate Lietuvos ir tarptautinę situaciją. Į kurios šalies aukštojo mokslo sistemą galėtume lygiuotis?
Būtų labai paprasta, jeigu būtų galima „nusirašyti“ pokyčius nuo kitų. Deja, tai neįmanoma, nors sektinų pavyzdžių nemažai. Galima paminėti estus, kurie atliko labai skausmingas ir sunkias reformas optimizuodami aukštųjų mokyklų tinklą. Šiandien Estija, nors jau atlikusi vieną reformą, ketina aukštųjų mokyklų tinklą optimizuoti iki 3. Lietuvoje kalbama apie 47, Estijoje – apie 3 aukštąsias mokyklas. Aukštųjų mokyklų tinklas optimizuojamas ir Prancūzijoje, ir Danijoje, ir Suomijoje. Lietuva neturėtų būti išimtis.
Reformos yra tuo skausmingesnės, kuo ilgiau delsiama jas atlikti. Dabar turime unikalią progą tai padaryti – Lietuvos mokslui, studijoms, inovacijoms vis dar skiriama didelė struktūrinių fondų parama. Jeigu tų lėšų neišnaudosime efektyviai tam, kad taptume konkurencingesni tarptautiniu lygmeniu, be pinigų mes to padaryti tiesiog negalėsime.
KTU