„Tie, kurie mus palaiko, palaikys bet kuriuo atveju (dažniausiai tai būna Latvija ir Airija). Kaip pakeisti kitų šalių nuostatas? Siunčiant kūrinį, kuris skambės lygiai taip pat, kaip visi kiti? Nemanau“, – sako muzikologas Dario Martinelli, Kauno technologijos universiteto (KTU) Tarptautinio semiotikos instituto vadovas. Jo nuomone, nacionalinė „Eurovizijos“ atranka vykdoma remiantis netinkamais kriterijais.
Jo įsitikinimu, nors „Eurovizijos“ pobūdis leidžia tikėtis pigaus popmuzikos šou, tikrai gera daina visada bus pastebėta. KTU profesoriaus nuomone, lietuviai, besivaikydami „eurovizinio“ stiliaus, užmiršta esminį dalyką – „Eurovizija“ yra dainų konkursas. Todėl į jį derėtų siųsti ne „eurovizinę“ dainą (nors niekas nežino, kas tai yra), o kūrinį, kuriuo galėtume didžiuotis ir kurio norėtume klausytis.
Daugelis sako, kad „Eurovizija“, kaip muzikos renginys, yra neįdomi, kad balsavimą lemia politika ir panašiai, tačiau žmonės vis tiek ją žiūri. Dėl ko?
Nesu didelis „Eurovizijos“ gerbėjas, ypač muzikine prasme. Tačiau kultūriškai šis konkursas labai įdomus. „Eurovizija“ panaši į sporto rungtynes: tu nori, kad tavo šalis gautų medalį ir trumpą akimirką būtų viso pasaulio dėmesio centre. Akivaizdu, kad mažesnės šalys yra linkusios „Eurovizijai“ skirti labai daug dėmesio, o didžiosioms Vakarų Europos šalims – Jungtinei Karalystei, Prancūzijai ar Italijai – šis konkursas daug mažiau rūpi. Laimėjusios konkursą, mažesnės šalys gauna puikią progą kitais metais jį organizuoti, o tai apsimoka finansiškai.
„Eurovizija“ – tai ir scenografijos bei efektų šou; dėl to šis konkursas man yra labiau vizualinė nei muzikinė patirtis. Tiesą sakant, jame man labiausiai patinka trumpi šalių pristatymo filmukai. Kai kurie iš jų – tikri šedevrai!
Ar pats žiūrite „Euroviziją“?
„Euroviziją“ žiūriu, tačiau neatidžiai – tuo metu dažniausiai veikiu ką nors kita (greičiausiai dirbu). Kiekvienam pasirodymui mane įtikinti pasilikti ir žiūrėti iki galo duodu 10 sekundžių. Neretai būna taip, kad žmona sušunka: „Ateik, Belgija!“ (arba kokia nors kita šalis). Aš ateinu, pasiklausau kelias sekundes, sakau: „Ne! Kitas…“ ir grįžtu į savo darbo kambarį.
Yra du tipai dainų, kurių negaliu pakęsti ir kurios, deja, „Eurovizijoje“ pasitaiko dažniausiai: pigi disko stiliaus daina su folkloro elementais (jos atpažįstamos per 4−5 sekundes) ir vadinamosios sentimentalios baladės su vėjo generatoriaus efektais. Ar kada pastebėjote, kad, scenoje atliekant „My Heart Will Go On“ tipo baladę, į atlikėją visuomet būna nukreiptas vėjo generatorius, o jo ar jos plaukai ir (dažniausiai) suknelė plaikstosi kaip per didžiulę audrą? Šio tipo dainas taip pat galima atpažinti per 4−5 sekundes.
„Euroviziją“ pradėjau dažniau žiūrėti po to, kai iš Italijos persikrausčiau į Suomiją, o paskui – į Lietuvą. Italijoje šis konkursas beveik niekam nerūpi, tačiau Lietuvoje ir Suomijoje jam skiriamas didelis dėmesys.
Ar turite mėgstamiausių „Eurovizijos“ dainų?
Taip, net kelias. Domenico Modugno „Nel blu dipinto di blu“ (arba „Volare“) neabejotinai yra viena iš jų. Ji ne tik yra viena iš pačių žymiausių visų laikų dainų, bet ir simbolizuoja Italijos dainininkų-dainų kūrėjų judėjimo pradžią, tad šios dainos svarbos pervertinti neįmanoma. Be to, ją įkvėpė tapytojo Marco Chagallo paveikslas, o tai jau savaime yra didelis pliusas. Man patinka ir palyginti nesena (2011 m.) italų „Eurovizijos“ daina „Madness of Love“, kurią atliko Raphaelis Gualazzi. Ši džiazo daina konkurse laimėjo antrą vietą – neįtikėtina! Žinoma, turėčiau paminėti ABBA „Waterloo“ ir Liuksemburgo atstovės Frances Gall 1965-ųjų „Poupée de Cire, Poupée de Son“, kurią sukūrė pats Serge‘as Gainsbourgas.
Jei kalbėtume apie Lietuvą, dvi mano mėgstamiausios dainos yra šeimyninis produktas, nes šiandien atlikėjai yra vyras ir žmona. Žinoma, kalbu apie SKAMP „You Got Style“ ir „Inculto“ „Eastern European Funk“.
Nuolatos kalbama apie mistinę „eurovizinio“ pasirodymo sėkmės formulę. Kokie, Jūsų nuomone, jos elementai?
O kokia yra bet kokio kūrinio grožio ir sėkmės paslaptis? Žinoma, egzistuoja mada ir triukai, kaip atrodyti ar skambėti patraukliau (makiažas, įsimintina melodija ir taip toliau), tačiau galiausiai kiekvienas „sėkmės vadovėlis“ tau pateiks tą pačią formulę – būk savimi! Pasirodyk taip, kad pats gerai jaustumeisi. Jei pats sau patinki, patiksi ir kitiems žmonėms. Ir atvirkščiai – jei pernelyg stengsiesi patikti kitiems, žmonės tai pastebės.
Kitas svarbus patarimas – siek kokybės. Kaip ir gražios suknelės eleganciją lemia audinio kokybė, dizainas, puikus siuvėjo darbas ir taip toliau, tikrai gera daina retai ignoruojama. Žinoma, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad „Eurovizija“ – ideali vieta visiškai priešingam stiliui („madinga ir pigu“), tačiau aš vis tiek manau, kad jeigu į šį konkursą eisi su daina, kuri pasižymi savitu skambesiu ir yra tiesiog gera daina, ji neliks nepastebėta.
Nenoriu pasakyti, kad gera daina būtinai turi būti sudėtinga, rafinuota ar superintelektuali. Burtas Bacharachas, ABBA, „The Beatles“, Eltonas Johnas – jie visi kūrė ir kuria gerą popmuziką.
Kodėl Lietuvai taip nesiseka (išskyrus retas išimtis) „Eurovizijoje“?
Turėčiau pasakyti, tegul neįsižeidžia mano draugai ir kolegos, Lietuvos „Eurovizijos“ kandidatai eina visiškai priešingu keliu: be keleto svarbių išimčių, jie kaip įmanydami stengiasi būti „madingi ir pigūs“. Mes arba siunčiame pigų disko stiliaus kūrinį, arba bandome laimę sentimentaliomis baladėmis.
Gana įspūdinga tai, kad šiemet beveik visos dainos, kurios turi savitą stilių, komisijos narių yra išpeikiamos kaip „neeurovizinės“. Lyg jie žinotų! Mums, matyt, per dažnai sekasi „Eurovizijoje“? Jei ne, tai gal metas keisti strategiją?
Tai – Europos šalių muzikos konkursas. Ką norime jame parodyti? Ar įkyriai siūlytis: „Prašau, prašau, būk geras, balsuok už mane, padarysiu viską, kad tau patikčiau“, ar nusiųsti dainą, kuria patys DIDŽIUOJAMĖS? Tokią, kuri parodytų: štai kokią muziką gebame kurti, mūsų muzika galėtų skambėti jūsų automobilyje (suprantate, ką turiu galvoje)?
Ne visada reikia galvoti rinkodaros terminais: „Kas tinka „Eurovizijai“? Argi tai – ne dainų konkursas? Gal verta išsirinkti gražiausią dainą? Būkime išdidūs ir išsiųskime į Europą puikią dainą. Dainą, kuri pačiu blogiausiu atveju bent jau neliks nepastebėta.
Be to, mūsų atveju yra dar viena priežastis, dėl kurios turėtume taip elgtis. Esame maža šalis, todėl negalime tikėtis didelio kaimyninių šalių palaikymo. Tie, kurie mus palaiko, palaikys bet kuriuo atveju (dažniausiai tai būna Latvija ir Airija). Kaip pakeisti kitų šalių nuostatas? Siunčiant dainą, kuri skambės lygiai taip pat kaip visos kitos? Pigią disko ar „vėjo nublokštą“ baladę? Nemanau. Išsiskirsime iš kitų tik tokiu atveju, jei pasiūlysime dainą, kurios niekas daugiau neturi.
Jei galima, noriu dar šį tą pridėti apie nacionalinę „Eurovizijos“ atranką. Tai, kad jos pobūdis panašus į „X faktoriaus“, yra, mano nuomone, mažų mažiausiai nesusipratimas, ypač kai kalbame apie atlikėjus, kurie muzikos industrijoje dirba daug metų. Negaliu visiškai įsijausti į jų padėtį, tačiau nenustebčiau, jei atlikėjai jaustųsi truputį pažeminti girdėdami komentarus, skirtus pradedantiesiems. Galimai komisijos nariai yra instruktuojami pateikti „X faktoriaus“ stiliaus („Turi į pasirodymą sudėti visą save“ ir pan.) komentarus. Tačiau kai kurie konkurse dalyvaujantys atlikėjai dirbo metų metus, kad pasiektų savo unikalų identitetą, ir, manau, jie puikiai valdo ir savo sceninį įvaizdį bei atlikimą.
Sėkmingiausias Lietuvos pasirodymas – „LT United“ „We Are the Winners“. Galbūt padėjo humoras?
Humoras iš tiesų visada padeda, ir, tiesą sakant, visi didieji atlikėjai ir pasirodymai daugiau ar mažiau jo turi. Tačiau „LT United“ atveju, manau, svarbesnis buvo kitas humorui artimas elementas – arogantiškas įžūlumas. Vaikinai labai gudriai sužaidė „mums nusispjauti“ korta. Be to, jie pasiūlė savotišką himną kitiems. Tąkart, prisimenu, laimėjo „Lordi“. Vos tik gavę mikrofoną, jie uždainavo: „We are the winners…“
Kam reikia dalyvauti „Eurovizijoje“? Juk be ABBA ar Celine Dion daugiau niekas netapo žvaigždėmis po šio konkurso, tad jis vargu ar atveria kelius į išgarsėjimą?
Reikėtų prisiminti ir Sandie Shaw, Ofrą Hazą, Enyą (kuri dalyvavo su savo grupe „Clannad“) bei dar keletą kitų. Be to, kai kurie atlikėjai, dalyvaudami „Eurovizijoje“, taip sutvirtino savo muzikinę karjerą. Taip, sutinku, kad tai – ne pats trumpiausias iš visų galimų kelių į sėkmę. Nei, tiesą sakant, pati geriausia vieta pasiklausyti geros muzikos.
Tam tikra prasme man šis konkursas žavus – jame veikiau varžosi šalys, o ne atlikėjai. Juk mes dažniau sakome: „Laimėjo Vokietija“, „Antroje vietoje liko Švedija, o Prancūzija – paskutinė“, nei vardijame atlikėjų pavardes. Tai savo ruožtu sukuria įdomią dinamiką, pavyzdžiui, kaimynai palaiko kaimynus, kad ir ką šie dainuotų, garsiausi atskirų šalių atlikėjai retai dalyvauja šiame konkurse ir panašiai.
„Eurovizija“ man šiek tiek panaši į Daviso taurę tenise – labai retai čia pamatysi geriausią tenisą pasaulyje (tai – ne Wimbledono ar Rolando Garroso taurės turnyras), šias varžybas dažniausiai praleidžia geriausieji tenisininkai (dėl rizikos susižeisti ir nebegalėti dalyvauti rimtesniuose turnyruose), tačiau čia dažniausiai žaidžia šalys, o ne žaidėjai.
Kas, Jūsų nuomone, turėtų šiemet atstovauti Lietuvai? Kodėl?
Mano supratimu, jokio konkurso nėra. Logiškame, normaliame, sveiku protu paremtais principais funkcionuojančiame pasaulyje nebūtų jokios konkurencijos tarp Ericos Jennings ir kitų atrankos dalyvių. Erica ir jos daina yra visiškai iš kitos planetos. Buvau labai nusivylęs tuo, kokių komisijos vertinimų ir komentarų ji susilaukė po pirmųjų savo pasirodymų: „Tai – „neeurovizinė“ daina“ ir „pasirodymas per mažai dramatiškas“. Atrodytų, kad konkurse nėra vietos stilingiems, subtiliems ir elegantiškiems pasirodymams – kaskart mums reikia „Titaniko“.
Ericos pasirodymas santūrus, ir tai – visiškai suprantama, turint omenyje jos dainos turinį. Nagi, juk „Leading Me Home“ yra „The Long and Winding Road“ („Beatles“, 1970 m.) tipo daina! Pasaulis atšiaurus, o „namai“ siūlo prieglobstį ir išsigelbėjimą. Erica dainuoja apie „šaltas naktis“, „siaučiančias audras“, kaip ir Paulas McCartney‘is – apie „atšiaurias vėjuotas naktis“.
Scenoje ji nenori būti nei Celine Dion, nei Mariah Carrey ir, tiesą sakant, per daug dramatizuotas balsas ar kūno kalba viską sugadintų. Daina taptų emociškai silpnesnė – atrodytų, kad pati Erica netiki savo perduodama žinia.
Be Ericos, man labai patinka Ieva Zasimauskaitė – tiek jos daina, tiek pati atlikėja. Neatsitiktinai ji taip pat buvo sukritikuota kaip pateikusi „neeurovizinę“ dainą. Manau, jog daina turi pakankamai elementų, kad išlaikytų klausytojo dėmesį, ir, svarbiausia, atlikėjos balsas yra toks geras, kad jai nereikia nieko imituoti. Jau minėjau Mariah Carey – mane stebina tai, kad vidutiniškai dvi iš trijų Lietuvos atlikėjų stengiasi dainuoti „Carey-Houston“ stiliumi ir nuolat bando nustatyti būtent tokį tembrą, būtent taip išdėsto muzikines frazes, renkasi būtent tokį „stiprios moters“ įvaizdį. Daugeliu atvejų rezultatas išeina neoriginalus ir nuobodokas. Ieva neseka jokiu modeliu – ji galbūt kiek panaši į Sinead O’Connor, tačiau tai tikrai neerzina.
Galiausiai jokiu būdu nenoriu nieko įžeisti, tačiau Aistė Pilvelytė, kuri, regis, yra viena iš šių metų konkurso favoritų, manęs visiškai nežavi. A. Pilvelytės daina yra klasikinis sentimentalios baladės – „Ak, prašau, mylėkite mane!“ – pavyzdys, kuriam būtinai reikės vėjo generatoriaus.
Gyvenote Italijoje, Suomijoje ir Lietuvoje. Kuo skiriasi požiūris į „Euroviziją“ šiose šalyse?
Tiek lietuviams, tiek suomiams šis konkursas labai svarbus. Kartą „Eurovizijos“ savaitės metu buvau Estijoje – ten taip pat visi buvo prilipę prie televizorių ekranų ir balsavo (žinoma, manęs taip pat prašė balsuoti už Estiją iš savo užsienietiško numerio!). Kita vertus, Italijoje galbūt dėl to, kad italai turi San Remo festivalį, kuris jiems yra vienintelis svarbus dainų konkursas, „Eurovizija“ nesusilaukia dėmesio. Ten net nėra nacionalinės atrankos – „Eurovizijos“ atstovas išrenkamas San Remo festivalio metu.
KTU inf. ir nuotr.