Dainininkė Aušra Difartė savo kūrybos gerbėjams pristato naują dainą „Vaikystės pieva“. Ji – tarsi pirmasis žingsnis į dešimtmetį brandintą ir šįmet ketinamą išleisti kūrėjos dainų albumą.
Buvusiai „Burgundiško“ choro, grupių „Sugarfree“ ir „Wake up“ vokalistei, dainų tekstų autorei „Vaikystės pievą“ padovanojo jos vyras, žinomas muzikantas Ramūnas Difartas. „Dainą man šįkart sukūrė Ramūnas – tiek tekstą, tiek muziką. Ir, manau, jam tobulai pasisekė pajausti tai, kas man patinka, kas tinka, kas geriausiai atskleidžia mano sielą. Kartais kasdienybėje, kai mums pritrūksta žodžių, pradedame kalbėtis muzika. Tai puiki bendravimo forma, leidžianti dar geriau vienam kitą pažinti. Dalijamės savo kūrybinėmis idėjomis, tekstais. Dainuojame, ieškome naujų sąskambių. Pamenu, kai Ramūnas pirmą kartą man sugrojo šią dainą, tiesiog norėjosi verkti… Bet ne iš liūdesio, o iš jaudulio, iš grožio, kurį sukūrė muzikos ir teksto sintezė“, – sakė A. Difartė.
Dainos tekstas jai – prisiminimas apie vaikystę. „Būtent tokią ją ir pati išsaugojau atminty! Kai būdama vaikas visas vasaras leisdavau pas močiutę kaime, dieną lakstydama basomis kojomis per pievas, valgydama šviežią medų su agurkais. Kai laiko buvo daug ir jis visas buvo mūsų, vaikų. Žaidimams, nuotykiams, tikriems vaikystės potyriams. Kartais taip gera sugrįžti į tuos prisiminimus, kurie mus sušildo, kurie užpildo vidų. Apie juos norisi dainuoti, kurti. Jie verti būti nepamiršti!“ – įsitikinusi dainininkė.
Dainos tekstas jai – prisiminimas apie vaikystę. „Būtent tokią ją ir pati išsaugojau atminty! Kai būdama vaikas visas vasaras leisdavau pas močiutę kaime, dieną lakstydama basomis kojomis per pievas, valgydama šviežią medų su agurkais. Kai laiko buvo daug ir jis visas buvo mūsų, vaikų. Žaidimams, nuotykiams, tikriems vaikystės potyriams. Kartais taip gera sugrįžti į tuos prisiminimus, kurie mus sušildo, kurie užpildo vidų. Apie juos norisi dainuoti, kurti. Jie verti būti nepamiršti!“ – įsitikinusi dainininkė.
A. Difartė davė sau pažadą šiais metais įrašyti ir pirmąjį dainų kompaktinį diską, nes per pastaruosius 10 metų prikaupė nemažai kūrybos, kuri per laiką išsiblaškė ir liko gulėti stalčiuje. „Kiekvieną kartą rasdavau sau pasiteisinimą, kad „kam to reikia“. Bet šiandien imu suprasti, kokią didelę reikšmę ir prasmę turi kūryba – mums patiems, savęs realizacijai. Kaip palikimas mūsų vaikams. Kaip istorija kažko, ką per gyvenimą sukūrėme. Žinau, kad mano muzika nėra skirta masėms, bet net ir turint tą saujelę tikrų gerbėjų širdis dainuoja iš džiaugsmo“, – sakė pašnekovė.