Šįkart norime Jus iš arčiau supažindinti su kiek ironišku žvilgsniu į tam tikrus žmonių įpročius žvelgiančia, aplinkos problemoms neabejinga, kūrybinga ir įdomia asmenybe – jau ne vieną parodą pristačiusia Elžbieta Jankovska-Bortkevič. Jos darbai išties intriguoja. Jie stebina, skatina mąstyti, atrasti ir suprasti. Kai kuriuos mūsų – galbūt ir susigėsti. Gimusi ir augusi Vilniuje, tačiau persikėlusi gyventi arčiau širdžiai mielos gamtos – į Rukainius, – dviejų vaikučių mama spėja viską: ir kurstyti šeimos židinį, ir kurti neįprastus eksponatus vaizduojamojo meno parodoms, ir giedoti bažnyčios chore, ir prisidėti prie įvairiausių iniciatyvų… Itin visuomeniška moteris svajoja, kad Rukainiai taptų dar jaukesne vieta vietiniams ir patrauklia vietove turistams, kad juose, kaip ji pati sako, „išplistų entuziazmo infekcija ir visi būtų ja laimingai apsikrėtę“.
Elžbieta, papasakokite apie save daugiau.
Kai išgirstu prašymą papasakoti apie save, dažniausiai sutrinku, nes nežinau, nuo ko pradėti ir ką pasakoti. Gimiau ir užaugau Vilniuje. Visas savo atostogas leisdavau pas senelius Vilniaus rajone esančiame Zatišiaus kaime (apie 20 km nuo Vilniaus). Turbūt dėl to, kad esu ganėtinai chaotiška būtybė, vaikystėje man sunkiai sekėsi sutarti su vaikais, nors labai stengdavausi pritapti. Todėl jau tada įpratau būti viena ir daug mąstyti. Geriausi mano draugai, kad ir kaip juokingai tai skambėtų, buvo senelių ūkio gyvūnai: vištos, kiaulės, šunys ir katės. Visi jie mėgo būti glostomi: kiaulės, vos pamačiusios mane, guldavosi ant žemės, kad joms pakasyčiau pilvą, o kai tik įžengdavau į viščiukų aptvarą ir pritūpdavau, jie mane apstodavo ir, kiek telpa, tūpdavo man ant pečių (juokiasi – red. past.). Man patiko jais rūpintis, ypač kol jie būdavo maži; žinojau visus jų pomėgius: įrengdavau kiaulėms maudyklas, viščiukams atnešdavau jų mėgstamo skanėsto – aguonų lapų.
Kaip ir kada pasukote meno link?
Kaip ir turbūt visi vaikai, piešti pradėjau nuo mažų dienų. Ir, tiesą sakant, būti meno žmogumi nebuvo mano pagrindinė svajonė. Svajojau būti arba gydytoja, kaip mano krikšto mama, arba siuvėja, kaip mano močiutė. Bet, kai man buvo maždaug 10 metų, tėtis dovanų gavo sieninį kalendorių su nuostabiais peizažais, pats pradėjo juos tapyti ir dovanoti draugams ir artimiesiems. Nostalgiškai prisimenu, kaip tada neatsitraukdavau nuo jo ir žavėjausi visu procesu. Manau, kad potraukį menui paveldėjau būtent iš jo.
Vėliau mokykloje išmokau šešėliuoti, ir nuo to viskas prasidėjo – supratau, kad man tai patinka. Nepaisydama mamos nenoro leisti mane į dailės mokyklą, nes esą tai tik laiko gaišimas ir dėl to suprastės pažymiai mokykloje, vis dėlto įstojau į J. Vienožinskio dailės mokyklą, bet po kurio laiko nustojau ją lankyti. (Įdomu tai, jog, kaip vėliau išaiškėjo, mano tėtis vaikystėje irgi buvo pradėjęs lankyti šią mokyklą, tačiau taip pat jos nebaigė.) Tada mane erzino kai kurių dėstytojų būdo ypatybės, man atrodė, kad ir pati moku piešti ir, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, nutariau dailės mokyklos nebelankyti. Nors dabar dėl šio savo poelgio gailiuosi.
Kai reikėjo rinktis, kuriuo keliu eiti baigus mokyklą, buvo daug dvejonių. Buvo minčių eiti meno kryptimi, bet, gerai viską apgalvojus, pasitarus su šeima, nugalėjo pragmatiškos mintys ir pasukau į gamtos mokslus, nes, be meno, jie man buvo mieliausi.
Vis dėlto nuo meno nenutolote. Kaip pradėjote rengti parodas?
Taip, vis tiek kūriau arba sau, arba kitiems, o išgirdusi apie naujas parodas stengdavausi jas aplankyti. Ir tikriausiai jos mane skatino kurti savo darbus, jaučiau, kad tai galiu. Surinkusi apie dvidešimt savo darbų, kreipiausi į Lietuvos edukologijos universiteto bibliotekos vadovę, ir ši leido surengti parodą. Dalyvavau projekte „Menas netikėtose erdvėse“ (užėmiau II vietą), dar keliose menininkams neprofesionalams skirtose parodose.
Galiausiai, baigusi studijas, susituokiau ir išvažiavau gyventi, kaip ir visada svajojau, arčiau gamtos – į Rukainius, kuriuos nuo Zatišiaus (mano senelių kaimo) skiria vos 3 km. Gimė vaikai. Vis kamavo egzistencinės mintys. Auginant pirmagimį buvo daug naujovių, nežinios, daug laiko skyrėme būsto statybai ir pan. Gimus dukrai, atsirado daugiau laiko kūrybai.
Turbūt tada, persikėlus į Rukainius, ir gimė Jūsų paroda „Virsmas“? Papasakokite apie ją ir pačią idėją.
Vaikštinėdama po mišką su vežimėliu, aptikau kelias krūvas išvežtų kabelių PVC apvalkalų. Iš pradžių labai pykau, kad šitaip neapgalvotai elgiamasi. Ėmiau juos naudoti darže daržovėms dengti. Buvo kilusi mintis padaryti parodą miške prie pat krūvų, tačiau V. Sirokomlės muziejaus direktorė leido surengti parodą „Virsmas“ muziejaus kieme.
Gamtos ir liaudies meno įkvėpto šešių vėjo judinamų darbų („Regeneracija“, „Kintantis“, „Magnolijūnas“, „Spygliuotis“, „Sodas“, „Žydėjimas“) projektas „Virsmas“ yra naivi, bet kartu ir ironiška fantazija. Jo tikslas – bandymas perprasti ir pavaizduoti tariamą šiukšles miške metančių žmonių mąstymo būdą: tolesnio šiukšlių miške buvimo, adaptacijos, jų virsmo įsivaizdavimą. Galbūt jie mano, kad panaudodamas kabelių apvalkalus medis išleis PVC kankorėžį, o šalia PVC žiedais pražys žilės ar žibuoklės, gal apmirusi šaka atgis, stebindama PVC žiedynais, ar atsiras kitų, dar neregėtų, gamtos kūrinių.
Projekto užduotis buvo maksimaliai išnaudoti miške išmestus kabelių apvalkalus. Jie panaudoti konstrukcijoms kurti ir darbų aprašams įrėminti. Taip pat siekta pažadinti vaizduotę ir į banalias šiukšles pažvelgti kitaip, pabandyti išnaudoti jas buityje.
Gegužės 22 d. V. Sirokomlės muziejuje Bareikiškėse vyks kitos Jūsų parodos „Pažodžiui“ atidarymas. Papasakokite apie parodos idėją.
Pernai duodama interviu vienam portalui užsiminiau, kad savo trisdešimtmečio proga norėčiau surengti parodą. Todėl, vykdydama pažadą, šiemet taip ir padariau (šypsosi – red. past.). Labai dėkoju muziejaus direktorei, kad nuo pat pradžių man padeda.
Parodos idėja negimė staiga. Kartais, bendraudama su žmonėmis, išgirdusi metaforą ar patarlę, nevalingai nusišypsau, nes pralinksmina prieš akis atsiradęs jos vaizdinys. O kai vyresnėlis sūnus pradėjo domėtis pasauliu ir užduoti daug klausimų, staiga supratau, kad vaikui netinka aiškinti taip, kaip aiškintum suaugusiajam. Reikia atsisakyti to, ką reikia suprasti netiesiogiai, nes kitaip jis nieko nesupras.
Ką parodos lankytojai gali tikėtis išvysti?
Bus galima ne tik pamatyti, kaip vaizdu perteiktos metaforos ir patarlės, bet ir jomis pažaisti: sukti kažkam galvą, kabinti makaronus ant ausų, stebėti, kaip informacija pralekia pro ausis ar pabandyti priversti varnus iškirsti vienas kitam akį. Šiaip į parodą siūlyčiau eiti gerai nusiteikus ir ją priimti su šypsena (šypsosi – red. past.).
Papasakokite šiek tiek apie eksponatų kūrimo procesą.
Ruošdamasi parodai „Pažodžiui“ vis pildžiau eksponatams tinkamų patarlių ir metaforų sąrašą. Ilgą laiką darbus nešiojausi galvoje, ir tik vėliau pradėjau masiškai juos kurti.
Daugumos kūrinių pagrindą sudaro išskaptuotos ir gipso tinku užtinkuotos, nudažytos montavimo putos. Jos yra ganėtinai patogi priemonė minčiai išreikšti. Taip pat bus darbų iš akmens, gipso, skaidrių plėvelės. Įgyvendinti kai kuriuos techninius sprendimus man padėjo vyras ir jo tėtis. Esu jiems už tai labai dėkinga.
Kūrėjas yra ir savotiškas atradėjas. Ką supratote, atradote rengdama šią parodą? Kokias lietuvių kultūros subtilybes įžvelgėte?
Vilnius ir Vilniaus rajonas – tai daugiatautė ir daugiakultūrė aplinka. Todėl stengiausi į parodą įtraukti tas patarles ir metaforas, kurios vartojamos ne viena kalba. Neapsiėjau ir be tų, kurios priskirtinos slengui, nes nesinorėjo atsisakyti vaizdingų ir juokingų eksponatų. Mano tikslas buvo parodyti, kokia vaizdinga ir kartais juokinga mūsų kalba. Tokia ji gali pasirodyti mūsų vaikams ir jos besimokantiems užsieniečiams. Surinkusi draugų, atsitiktinai sutiktų žmonių kalboje, knygose ir žiniasklaidos priemonėse rastas metaforas ir patarles, pastebėjau, kad daugelis jų susiję su kūno dalimis (galva, akis, rankos, širdis, liežuvis). Be abejo, medžiagą rinkau daugiausia tik klausydamasi kalbos, tad tikriausiai praleidau gerokai daugiau metaforų, nei surinkau. O kūriniams panaudojau tik labiausiai patikusias.
Kur dar artimiausiu metu bus galima pamatyti Jūsų darbų?
Šiemet dalyvausiu „Kultūros naktyje“ Vilniuje su dviem savo projektais: „Virsmas“ (kuris šiuo metu eksponuojamas V. Sirokomlės muziejuje) ir „Vienybė amžinai težydi“ (Lietuvos himno fragmento vizualizacija).
Kas Jus įkvepia kurti? Ar idėjos dažniausiai gimsta netikėtai?
Jei vienu žodžiu reikėtų pasakyti, kas mane įkvepia, tai būtų žodis „viskas“. Dažniausiai idėjos gimsta netikėtai: būna, darai viena, o staiga gimsta nauja mintis. Jau dabar žinau, ką norėčiau parodyti kitų metų parodoje ir „Kultūros naktyje“.
Ar nesigailite pasirinkusi gamtos mokslų, o ne meno studijas?
Anksčiau gailėjausi, o dabar nebesigailiu. Manau, kad gamtos mokslų studijos man suteikė labai daug. Vis dėlto vis pasvajoju apie dailės studijas ir labai viliuosi, kad šiemet man pavyks tai padaryti.
Galbūt Jus domina ir daugiau meno šakų?
Kol kas labiausiai mane domina vaizduojamasis menas, bet kartais būna dienų, kai mintys eiliuojasi. Tada stengiuosi jas užrašyti. Gali būti, kad iš to kažkada kas nors gims. Be to, giedu Rukainių bažnyčios chore, mielai kada nors vaidinčiau kokiame nors spektaklyje. Taip pat patinka kurti drabužius ir restauruoti antikvarinius rakandus.
O šiaip šiuo metu save vadinu hiperaktyvia visuomenininke savanore, nes nenustygstu vietoje, galva pilna visokių idėjų ir planų. Labai norėčiau, kad Rukainiai, istoriškai labai įdomus miestelis, kuriame dabar gyvenu, būtų ne pilka vietovė, o maloni vieta gyventi ir turistams patrauklus objektas. Čia gyvena entuziastų, bet norėtųsi, kad entuziazmo infekcija išplistų ir visi būtume ja laimingai apsikrėtę (šypsosi – red. past.).
Teko girdėti, kad darželyje, kurį lanko Jūsų pirmagimis, ketinate įrengti ekologišką daržą, pasaulyje vadinamą „keyhole garden“. Galbūt galėtumėte papasakoti šios idėjos esmę? Ką esate numačiusi atlikti?
Vaikų darželio direktorė, pasitarusi su auklėtojomis, neprieštaravo šiam mano sumanymui. Beliko sulaukti, kada prie darželio bus genimi medžiai. Jų šakas ketinu panaudoti šiam ekologiškam darželiui kurti. Šio tipo daržai buvo pradėti kurti sausrų kankinamoje Afrikoje, o šiuo metu jie paplito po visą pasaulį, nes nedideliame žemės plote galima užsiauginti gerą derlių, įdedant nedaug pastangų. Jų pavadinimas kilo nuo to, kad paties darželio forma primena rakto skylutę: įrengiamas maždaug 3 metrų skersmens apskritimo formos darželis, jo viduryje sukonstruojamas maždaug 60 cm skersmens cilindro formos krepšys. Į tą krepšį metamos organinės medžiagos. Jos supuvusios tampa trąša darželyje augantiems augalams. Taip pat suformuojama prieiga prie krepšio.
Darželio kraštai ir prieiga prie krepšio dažniausiai formuojami iš plytų, akmenų, medienos, kartais tuščių butelių ir pan. Krepšys dažniausiai gaminamas iš tvoroms skirto tinklo arba pinamas iš šakų.
Kaip Jums kilo šis sumanymas?
Savo darže jau kurį laiką taikau gamtinės žemdirbystės metodus ir man norėtųsi, kad jaunoji karta mokėtų nušienautą žolę ir kitas pūvančias atliekas panaudoti daržininkystėje. Ir ne tik kompostui gaminti. Ne visi žino, kaip tai daroma, ir visas šias atliekas išveža į artimiausią mišką.
Ar sulaukiate daug aplinkinių palaikymo kurdama, įgyvendindama panašias idėjas?
Pastebėjau, kad aplinkiniai dažniausiai nedrįsta išsakyti savo nuomonės. Ir man kartais sunku suprasti, ar mano sumanymai patiko jiems, ar ne, ar suprantamai perteikiau savo idėją, ar apskritai, jų nuomone, ji verta dėmesio. Pastaruoju metu šalia manęs atsirado daugiau mane suprantančių žmonių – jie mane ir padrąsina, ir įkvepia. Ir apskritai netikėtai pagausėjo mane palaikančiųjų būrys. Todėl, naudodamasi proga, visiems jiems noriu padėkoti už tai, kad net neprašomi man padeda. Dėkui!
Dėkoju už pokalbį. Sėkmės kuriant ir įgyvendinant savo sumanymus!
Kalbino Inga Nanartonytė
Nuotraukos iš asmeninio pašnekovės albumo
Kviečiame į Elžbietos Jankovskos-Bortkevič parodos „Pažodžiui“ atidarymą gegužės 22 dieną 18 val. Bareikiškių Vladislavo Sirokomlės muziejuje (Sirokomlės g. 5, Bareikiškių k., Vilniaus r.).