Viena pagrindinių šalies gyventojų gerovės, visuomenės darnos, ekonomikos konkurencingumo ir net nacionalinio saugumo sąlygų yra švietimo sistemos kokybė. Ne tik visiems lengvai prieinamas, bet ir aukštas kompetencijas suteikiantis švietimas turėtų būti kiekvienos modernios valstybės prioritetas. Ką apie mūsų šalies ateities potencialą rodo Lietuvos moksleivių gebėjimai?
Kartą per trejus metus Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) 69 šalyse atlieka penkiolikmečių moksleivių įvairių dalykų – matematikos, skaitymo, gamtos mokslų, problemų sprendimo ir finansinio raštingumo – kompetencijų vertinimą. Svarbu tai, kad šiuo testu siekiama įvertinti ne tik moksleivių žinias, bet ir daug gilesnius kognityvinius jų gebėjimus.
Pavyzdžiui, vertinant matematinį raštingumą norima įvertinti jų gebėjimą naudoti matematinę argumentaciją, procedūras, faktus ir instrumentus siekiant apibūdinti, paaiškinti ir prognozuoti reiškinius. Kitaip sakant, atskleidžiamas moksleivių gebėjimas ne tik nardyti abstrakčiame matematikos pasaulyje, bet ir pritaikyti žinias kasdieninių asmeninių ir profesinių problemų sprendimui.
Pastarąjį dešimtmetį Lietuva pagal visas moksleivių kompetencijas atsiliko ne tik nuo EBPO šalių vidurkio, bet ir beveik nuo visų regiono šalių, įskaitant Latviją ir Estiją. Ką gi rodo naujausias EBPO tarptautinis moksleivių vertinimas? Rezultatai nedžiugina. Tiksliau, gąsdina. Lietuvos moksleivių mokslinių ir matematinių gebėjimų įvertinimas ne tik nepadidėjo ir nepriartėjo prie EBPO vidurkio, bet net šiek tiek sumažėjo. Esame 35 tarp 69 vertintų šalių, bet beveik vieni paskutinių Europos Sąjungoje. Jei dar nepakankamai skauda širdį – Estija pralenkė Suomiją ir dabar užima trečiąją vietą pasaulyje.
Vyriausybės programoje numatyta atsisakyti moksleivių krepšelių. Ką tai galėtų išspręsti? Tuštėjančios mokyklos, ypač mažesniuose miesteliuose ir atokiuose regionuose, bus mažiau priklausomos nuo kiekvieno moksleivio ir jo „atnešamų“ pinigų. Galbūt jos dirbtinai nebelaikys ir nevers visų – net ir nenorinčių ir negalinčių apskaičiuoti neapibrėžtinio integralo ar išspręsti diferencialinės lygties – mokytis iki 12 klasės, o išleis jaunuolius į specializuotas ir turiningesnį bei prasmingesnį profesinį gyvenimą galinčias užtikrinti profesines mokyklas. Tačiau tai nėra giluminių problemų, atimančių moksleivių galimybes įgyti aukščiausias kompetencijas, sprendimas.
Panašu, kad Lietuvos švietimo sistemos problemos prasideda dar neprasidėjus pamokoms: net 30 proc. mokinių nėra lankę ikimokyklinio ugdymo institucijų. Tai yra vienas iš blogiausių rodiklių tarp visų EBPO vertintų šalių. Tai yra milžiniškas praradimas, turint omenyje, kad žmogaus smegenys imliausios ir suformuoja daugiausia neuroninių jungčių jam dar nesulaukus mokyklinio amžiaus. Šią problemą dar labiau paaštrina ir tai, kad Lietuvoje moksleiviai mokyklą pradeda lankyti tik sulaukę septynerių metų, nors daugelyje ES šalių mokyklą privaloma lankyti jau sulaukus penkerių ar šešerių metų.
Galbūt prie spręstinų techninių problemų galima priskirti ir tai, kad Lietuvos moksleiviai turi ilgiausias atostogas ES – vien vasarą jos trunka 13 savaičių, tai yra dvigubai ilgiau nei Vokietijoje ar Jungtinėje Karalystėje. Pridėję dar rudens, žiemos ir pavasario atostogas suvokiame, kad beveik trečdalį metų moksleiviai nieko padoraus neveikia. Taip, jie galėtų užsiimti užklasine veikla neformalaus ugdymo institucijose, bet daugelis, deja, tam neturi galimybių arba motyvacijos.
Mokyklų tinklo optimizavimas ir finansavimo didinimas leistų pakelti mokytojų atlyginimus, pritraukti daugiau gabių ir motyvuotų piliečių rinktis pedagogo profesiją. Bet to neužteks. Reikia iš esmės peržiūrėti mokymo programas, jų tikslus ir priemones. Ar ne per daug dėmesio skiriama faktų kaupimui ir ar ne per mažai moksleiviai gauna praktikos, kaip nustatyti ir kūrybiškai spręsti gyvenimiškas problemas? Ar pakankamai dėmesio skiriama tam, kad moksleivis norėtų mokytis, norėtų tobulėti ir suvoktų, jog mokymosi procesas nesibaigia nei mokykloje, nei universitete? Ar egzaminų yra per daug, ar per mažai?
Klausimų yra daug daugiau, ir ne visi atsakymai akivaizdūs. Tačiau šioje srityje yra užtektinai gerų pavyzdžių, kuriais Lietuva turėtų pasinaudoti. Suomija daug metų pirmauja tarptautiniuose moksleivių gebėjimų reitinguose. Tačiau ji nesiliauja ieškoti, eksperimentuoti ir stengtis toliau tobulėti. Nepaisydama mokyklų sėkmės, Suomija bando iš esmės pakeisti mokymosi procesą aukštesnėse klasėse – atsisakyti dalykų (fizikos, istorijos) mokymo ir pereiti prie reiškinių studijavimo. Pavyzdžiui, moksleiviai gali studijuoti Europos Sąjungos reiškinį ir taip įgyti istorijos, ekonomikos, politikos ir geografijos žinių. Taip gimsta tikras tarpdiscipliniškumas, konteksto ir pritaikomumo suvokimas ir, žinoma, sustiprinamas moksleivių susidomėjimas, motyvacija mokytis.
Nėra gėda kopijuoti pasiteisinusias kitų šalių švietimo sistemas, gėda yra dešimtmečius ignoruoti savosios sistemos ydas.
Nerijus Mačiulis, „Swedbank“ Lietuvoje vyriausiasis ekonomistas