Kam ir ką žada naujosios Vyriausybės programa? Kiekvienas 118 puslapių apimties programoje rastų jiems aktualių akcentų – optimistai pasidžiaugtų kiekvienu puslapiu, o pesimistai, kaip sakė rašytojas Oskaras Vaildas, išgirdę į duris besibeldžiančią galimybę, skųstųsi dėl triukšmo. Vis dėlto, subjektyviu autoriaus vertinimu, kokie yra svarbiausi šios programos akcentai?
Pirma, nežinant būtų sunku atspėti, kurios partijos ar ideologinės krypties atstovai rengė šią programą. Kai kas ją pavadintų net eklektiška, neturinčia griežto ir akivaizdaus ideologinio stuburo. Tačiau šiuo atveju ir žaliųjų, ir konservatyvių, ir liberalių, ir socialdemokratiškų vertybių kratinys yra greičiau privalumas nei trūkumas – juk programoje pabrėžiamas ketinimas ieškoti kompromisų, bendradarbiauti nė vieno nepaliekant už borto ir suderinti visų visuomenės grupių interesus.
Labiausiai pasigendantiems stiprios ideologijos būtų galima prisiminti amerikiečių rašytojo germanisto Eriko Jarosinskio pasiūlytą jos apibrėžimą: „Ideologija yra klaidingas tikėjimas, kad jūsų tikėjimas nėra nei klaidingas, nei tikėjimas.“
Antra, programoje iškeliami pamatuojami tikslai ir kriterijai ne tik iki 2024 metų – artimiausių Seimo rinkimų, bet iki dešimtmečio pabaigos. Kai kam tai gali atrodyti kaip nepagrįsta ambicija užsibūti valdžioje, tačiau į šią naujovę reikėtų žiūrėti kaip į bandymą peržengti vieną politinį ciklą.
Daugelio įsisenėjusių Lietuvos problemų neįmanoma išspręsti per kelerius metus, o jų priimtų sprendimų rezultatai, pavyzdžiui, ilgėjanti sveiko gyvenimo trukmė ar gerėjantys moksleivių pasiekimai dėl kokybiškesnio ir prieinamesnio ikimokyklinio ugdymo, gali išryškėti tik dešimtmečio pabaigoje. Tokios praktikos galėtų laikytis ir ateities vyriausybės – tuomet dešimtmečiui iškeltų valstybės raidos sėkmės rodiklių nereikėtų kas ketverius metus numatyti iš naujo, užtektų juos atnaujinti ir papildyti.
Trečia, vienai seniausių ir opiausių Lietuvos problemų – šlubuojančiai švietimo sistemai – spręsti siekiama nacionalinio susitarimo, įgalinančio sklandesnį ir spartesnį reformų įgyvendinimą. Prieš dvejus metus visoms partijoms pavyko pasirašyti susitarimą dėl krašto apsaugos finansavimo ir Lietuvos gynybos politikos gairių. Būtų keista ir liūdna, jei tokio susitarimo nepavyktų pasiekti dėl švietimo, kuris tikrai ne mažiau prisideda prie valstybės saugumo, nepriklausomybės ir gerovės.
Vyriausybės programoje švietimo reforma numatoma nuo jos šaknų, tai yra ikimokyklinio ugdymo, iki vaisių – mokymosi visą gyvenimą. Ikimokyklinis ugdymas, kuris ypač svarbus socialinės rizikos šeimose ir nuo kurio kokybės priklauso tolesnė akademinė ir profesinė sėkmė, vis dar ne visur prieinamas ir pakankamai kokybiškas. Moksleivių gerovę ir pasiekimus užtikrina ne tankus mokyklų tinklas, todėl sveikintini ketinimai atsisakyti praėjusio amžiaus palikimo – jungtinių klasių ir kurti retesnį, bet visiems prieinamų gerų mokyklų tinklą.
EBPO moksleivių gebėjimų tyrimas rodo, kad savo regione pirmaujame pagal minimalių gebėjimų nepasiekiančių moksleivių skaičių: kai kuriose mažesnėse mokyklose jų dalis siekia net 42 procentus. Akis turėjo atverti ir šių metų matematikos egzaminas, kurio neišlaikė kas trečias abiturientas, o kai kuriose mokyklose tik kas trečias jį išlaikė. Tai yra pandemija, kuri prasidėjo praėjusiame amžiuje ir ji nesibaigs kitais metais, todėl reikalauja ne tik šios Vyriausybės dėmesio ir pastangų.
Ketvirta, mokesčių fronte nėra gąsdinimų ar netvarių pažadų. Priešingai − pabrėžiama, kad mokesčių sistema turi būti suderinama su viešųjų išlaidų poreikiu. Praeityje įsipareigojimai didinti viešojo sektoriaus finansavimą dažnai būdavo nesuderinami su pažadais mažinti mokesčius. Vis dėlto ambicingi programos tikslai – nuo švietimo ir sveikatos apsaugos iki socialinės ir regioninės politikos – reiškia, kad tam reikės didesnių finansinių išteklių nei tie, kuriais šiuo metu disponuoja valstybė.
Tačiau mokesčiai nebūtinai didės, ypač tiems, kurie ir taip jų daug sumoka. Samdomų darbuotojų mokestinė našta gerokai lenkia kitaip savo ekonominę veiklą įforminančių asmenų, todėl numatoma vertinti lengvatų pagrįstumą ir spręsti apmokestinimo netolygumo problemas.
Žadama svarstyti ir pelno mokesčio lengvatą reinvestuojamam pelnui. Tokia lengvata jau galioja ne tik Estijoje, bet ir Latvijoje bei Lenkijoje, todėl siekiant padidinti Lietuvos patrauklumą užsienio investicijoms, pagal kurias vis dar esame paskutinėje vietoje Vidurio ir Rytų Europoje, per ilgai svarstyti nereikėtų.
Programoje užmiršta, bet, tikėkimės, vėliau bus prisiminta panaši lengvata ne tik įmonėms, bet ir investuojantiems piliečiams – „investicinės sąskaitos“ įteisinimas leistų sumokėti GPM už kapitalo pajamas tik tada, kai iš jos uždirbti pinigai iškeliauja.
Kaip ir ankstesnės vyriausybės, ši taip pat neužmiršta mokesčių vengimo ir šešėlio problemos. Jei būtų pasiektas konkretus tikslas sumažinti PVM atotrūkį (kiek surenkama į biudžetą ir kiek turėtų būti surenkama, atsižvelgiant į vartojimą ir mokesčio tarifą) nuo 25 iki 10 procentų, tai valstybės biudžetą kasmet papildytų daugiau nei puse milijardo eurų.
Penkta, greta palankesnės mokesčių politikos neužmirštama inovacijų ekosistema, verslumo skatinimas, kapitalo prieinamumo didinimas, dereguliacija bei geresnis verslo klimatas. „Maksimali laisvė veikti verslui – pagrindinis ekonomikos transformacijos ir tolesnio augimo garantas“, – pabrėžiama viename iš prioritetinių projektų, kuriuose numatoma daug sveikintinų iniciatyvų.
Vis dėlto, kalbėdami apie priežiūros institucijas bei „biurokratinius“ veiklos suvaržymus, negalime turėti išankstinės nuostatos, kad jie visi yra blogi ir užkerta kelią savirealizacijai ar vertės kūrimui. Į visus draudimus ir ribojimus turime žiūrėti per aiškią prizmę: jei veikla turi neigiamo poveikio aplinkai, aplinkiniams arba ateities kartoms, tuomet tam tikri apribojimai ir taisyklės yra būtini.
Laisvė nevaržomai veikti nėra absoliuti, o jos ribas gerai iliustruoja citata, kartais priskiriama JAV prezidentui Abrahamui Linkolnui, kartais filosofui ir ekonomistui Džonui Stiuartui Miliui, kartais teisės filosofui Zekarijui Kafė, kartais kitiems visuomenės veikėjams ir mąstytojams: „Vieno žmogaus laisvė mojuoti kumščiais baigiasi ten, kur prasideda kito žmogaus nosis.“
Išsamių ir daug žadančių vyriausybių programų matėme ir praeityje. Neturėtų stebinti tai, kad ir šioje matomas kai kurių buvusių vyriausybių darbų tęstinumas. Būtų keista, jei, matant tas pačias įsisenėjusias valstybės problemas ir panašius iššūkius, skirtingos vyriausybės demokratinėje valstybėje temptų šalį į visai priešingas puses. Tiesa, vien vyriausybės programos neužtenka – nuo jos pristatymo iki konkrečių veiksmų plano, jo palaikymo Seime bei įgyvendinimo neretai laukia ne viena smegduobė.
Aštuonioliktosios Vyriausybės programoje galima ieškoti ir rasti kliaučių, tačiau sunku būtų ją pavadinti neambicinga ir neturinčia potencialo sukurti atviresnę, išmanesnę, konkurencingesnę, teisingesnę, darnesnę ir sveikesnę Lietuvą. Belieka palinkėti sėkmės.
Nerijus Mačiulis, „Swedbanko“ Lietuvoje vyriausiasis ekonomistas