Šį ketvirtadienį dokumentinių filmų ciklas „Mano miestas“ LRT televizijos žiūrovus pakvies į Neringą – kartu į šią kelionę po gimtąjį miestą leisis ir aktorė Justė Zinkevičiūtė, kuri šiuo metu ir pati gyvena Neringoje. Kas lėmė, kad populiari jauna aktorė iš didmiesčio sugrįžo gyventi į gimtinę?
„Po 12-os klasės išvažiavusi mokytis į universitetą, vėl grįžau čia, nes čia yra mano tikrieji namai. Neringa kelia labai daug sentimentų, net ir dabar. Čia pasiilgstu visko: kiekvieno kampelio, jūros, marių. Matyt, tiesiog meilė Nidai privertė sugrįžti iš didmiesčio ir gyventi čia“, – kalba J. Zinkevičiūtė.
Ypatingus sentimentus aktorei kelia ir jūra, dėl kurios ji kartais sakosi galinti mesti darbus ir iš Kauno ar Vilniaus sugrįžti bent pusdieniui – vien tam, kad galėtų įkvėpti pajūrio oro ir nusiraminti. „Manau, kad jūra žmogaus gyvenime turi labai didelę galią ir yra labai svarbi kiekvienam. Jūra yra pati geriausia pašnekovė tyloje. Man jūra yra ir įkvėpimo šaltinis. Būdama Vilniuje ar Kaune, kur dirbu, jei kuriant personažus pritrūksta įkvėpimo, visada grįžtu čia, kad įkvėpčiau to jūros kvapo. Man atrodo, jūra sudėlioja visus taškus ant „i“ – tiek kūryboje, tiek gyvenime“, – svarsto Justė.
„Jūra yra ta vieta, kuri užpildo manyje susidariusią tuštumą, – nueini prie jūros, ir tau gera. Tikriausiai būna ne tik gimtieji namai, bet ir tavo sielos namai“, – pridūrė aktorė. Mergina atskleidė ir tai, kad gintarų rinkimas – tikrai ne vien turistų ar poilsiautojų pramoga. „Gintarus rinkome nuo vaikystės, iš tikrųjų juos teberenkame ir šiandien. Tai – kaip savotiškas meditacijos būdas“, – šypsosi J. Zinkevičiūtė.
Neringoje žavi ir puoselėjamos tradicijos. Žiūrovai bus kviečiami susipažinti su Kazlauskų šeima, kurios galva – žvejas Alvidas – pagautą žuvį pristato į sūnaus Laimio rūkyklą, o ja prekiauja anūkas.
Neringa, išsaugojusi tradicijas ir senąją architektūrą, dažnai vadinama gyvu muziejumi po atviru dangumi. Kiekvienas namas, kiekvienas ornamentas – vis kitas eksponatas, vis kita istorija, kurią pasakoja ant stogo kraigo tvirtinami žirgeliai ir lėkiai. Juose užkoduota žinia apie šeimininko kilmę, profesiją, tikėjimą.
Tą patį galima pasakyti ir apie žvejų laivus žymėjusias vėtrunges. Senųjų kuršių amatų pamiršti neleidžia ir kartą per metus Nidos prieplaukoje atgyjančios luotų, odininkų, knygnešių ar gintaro meistrų dirbtuvės. Jose demonstruojami senieji amatai, kai kurie paklūstantys tik reto meistro rankoms, kiti, kaip žuvienės virimo paslaptys, perduodami iš kartos į kartą.
„Man atrodo, kad žmonės, gyvendami Neringoje, yra kitokie. Mane žavi, kad čia visus pažįsti. Žavi tai, kad čia susitikus žmonės paklausia, kaip tau sekasi, ir jiems tikrai rūpi atsakymas“, – kalba J. Zinkevičiūtė.
LRT nuotr.