Tęsdami laikinų globotinių temą, kviečiame Jus susipažinti su dviem gražuolėmis: studente Ieva Lukauskaite ir jos geriausia drauge, buvusia „5 pėdučių“ laikinąja globotine, Tigre. Tie, kurie yra „įsivaikinę“ iš mūsų prieglaudos šunelį ar katinėlį, žino, kad dažnai viskas vyksta kur kas ilgiau: gyvūnas būna rezervuojamas, kol bus paskiepytas ir kol po skiepuko praeis tam tikras laikas, kuomet bus galima pasiimti gyvūną. Taip norime užtikrinti, kad gyvūnas namo iškeliaus sveikas, o kartu ir duodame būsimajam šeimininkui šiek tiek laiko apmąstyti savo pasirinkimą, persigalvoti (tiesa, dažnu atveju tie, kurie persigalvoja, mūsų neinformuoja apie pasikeitusius savo planus. Milžiniškas „ačiū“ jiems už tai!). Tačiau Ievos atveju viskas vyko greičiau, sklandžiau ir sėkmingiau. „5 pėdučių“ savanorė pažinojo Ievą dar tada, kai ji augino savo pirmąją katytę, matė, kaip ji rūpinosi savo mažyle, kai šią ištiko bėda, ir kokį laimingą gyvenimą mergytė nugyveno šioje šeimoje. Tigrytę jos laikinoji globėja Renata Idzelytė, su kuria galėjote susipažinti praėjusio mėnesio straipsnyje, į Ievos namus išleido ramia širdimi. Ir Ieva mūsų nenuvylė.
Ieva, kodėl pasirinkai būtent šią mažylę?
Istorija labai paprasta: prieš dvejus metus netekau savo senosios katytės… Širdyje liko tuštuma, namuose dingo jaukumas… Norėjau tą tuštumą užpildyti, todėl nusprendžiau įsigyti naują augintinį… Šiaip aš labai myliu gyvūniukus, o ypač šunis, bet užėjusi į „5 pėdučių“ interneto svetainę ir pamačiusi mažą pūkuotą kamuoliuką – įsimylėjau… Jos meilės kupinos akytės mane pakerėjo ir aš nieko nelaukdama nusprendžiau ją pasiimti iš laikinųjų globėjų… Viskas įvyko labai greitai: jau kitą dieną aš bėgau pirkti maistelio, kraiko, guolio, žaislų, kad į naujus namus atvykęs kačiukas turėtų viską. Taigi po poros dienų jau laikiau mažiukę savo delnuose. Žinoma, naujam gyventojui reikėjo sugalvoti vardą. Kokių ji tik kreipinių nėra turėjusi: Meilė, Džiaugsmutė, Meilytė ir t. t. Ilgokai ją ir tesinorėjo vadinti šiltais mažybiniais žodeliais. Bet laikui bėgant mano mažylė gavo nuolatinį vardą – Tigrytė, tačiau kviečiame ją ir Tigrės, ir Tigraitės, ir Tigrolinos vardais…
Ar susidūrei su kokiais nors sunkumais augindama Tigrytę?
Šiaip sunkumų jokių su katuliu nepatyriau. Na, gal keletą kartų esame susipykusios, kol ji buvo dar visai mažutė… Ji buvo labai tingi ir naktį nesuspėdavo nubėgti į dėžutę. Ryte rasdavau labai smagią dovanėlę. Dabar tai atrodo vieni juokai, nes laikui bėgant ši bėda išsisprendė. Man atrodo, kad Tigrytė yra pavydi… Ji labai nemėgsta, kai mūsų šeimos moterims yra dovanojamos gėlės… Matyt, jaučia konkurenciją… Bet ji gudri, principų nerodo… Iškart imasi veiksmų! Net nespėju pamerkti gėlių… Su jomis kaip mat yra susidorojama: nukandami gėlių žiedai, apkramtomi lapai ir net rožių spygliai nebūna kliūtis… Vis tas moteriškas pavydas…
Kuo tavo augintinė yra išskirtinė?
Hmm… Kaip jau minėjau, aš labai myliu šuniukus ir mano didžiausia svajonė nuo neatmenamų laikų – įsigyti šunyti… Bet, deja, kol neturiu savo nuosavos erdvės ir kol nežinau, ar liksiu Lietuvoje, negaliu laikyti šunyčio… Galiu tik pasidžiaugti, jog Tigrytė man atstoja šuniuką. Matyt, ji praeitame gyvenime buvo šuo ir į šį atsinešė savo šuniškų savybių: ji atneša kamuoliuką, vasaros metu einame į lauką žolytės pakramsnoti… Tiksliau, eidavome, nes dabar Tigrė bijo pavadėlio… Vos tik jį pamato – neša muilą. Priežastis ta, kad kai vežėme mažiukę sterilizuoti, uždėjome pavadėlį, o ji tą įvykį prisimena. Beje, mes labai mėgstame žaisti slėpynių… Slepiuosi aš, o Tigrytė manęs ieško. Kai suranda, tai laimės būna iki ūsų galiukų… Juokingiausia tada, kai aš pakeičiu slėpimosi vietą ir ji iš įpročio bėga į ankstesnę… Reikėtų pamatyti jos mimiką! Jaučiu, mano katytė turi ir modelio prigimties. Vasaros metu ji labai mėgsta išraiškingai eiti podiumu – balkono palangėmis iš lauko pusės. Tik dažniausiai tas pasivaikščiojimas, kaip ir daugumai modelių, nepasiseka… Susipina kojytės ir… Tigrytė iš pirmojo aukšto balkono atsiduria lauke. Bet ji tvirto būdo, nepanikuoja, neišsigąsta… Kai išbėgu jos pasiimti, matau, kaip ji gaudo gaivius oro gūsius, kaip mėgaujasi gamta, kaip kramsnoja sultingą žolę… Be to, Tigrytė išskirtinė tuo, kad turi labai moterišką figūrą: savotišką gelbėjimosi ratą pilvelio srityje. Ir čia viskas iš tos begalinės meilės, nes ji lepinama visokiausiais skanėstais… Bet džiaugiuosi, kad ji dėl to nesisieloja, neskaičiuoja kalorijų, nesilaiko dietų ir vadovaujasi principu – gero katino, kaip ir žmogaus, turi būti daug! Tigrytė tikrai praturtino mano gyvenimą!
Gal yra kas nors, ką norėtum patarti tiems, kurie tik planuoja įsigyti gyvūną?
Visiems, planuojantiems įsigyti gyvūną, norėčiau patarti nesivaikyti madų. Juk nėra svarbi gyvūno veislė, nuo to nepriklauso, kiek jis mylės savo šeimininką, kokias komandas jis išmoks ir panašiai… Juk tiek daug paliktų širdučių plaka gyvūnų prieglaudose ir kiekvienoje iš jų rusena viltis, jog jie dar bus kažkam reikalingi. Manau, priglaudę tokį padarėlį padarytume mažą žygdarbį, o už tai mainais gautumėte draugystę, meilę, šilumą, besąlygišką atsidavimą. Tik prieš pasiimdami gyvūną pagalvokite, ar tikrai galėsite juo pasirūpinti, nes nesinori vėl užgauti mažų širdelių, esančių tobuluose pavidaluose.
Deja, ne visi žino, kas yra laikinoji globa, ir kam ji yra reikalinga, kai kurie skeptiškai žiūri į tokį laikiną gyvūno priėmimą į šeimą. O „5 pėdučių“ savanoriai mano, kad tai yra pati didžiausia pagalba prieglaudai. Tik tas, kuris negalvoja apie save, kuris nebijo skausmo, kuris nesugalvos pasilikti visų savo globotinių sau, nes paprasčiausiai, negalės visais jais pasirūpinti, gali tapti laikinuoju globėju. Būtent laikinasis globėjas turi galimybę išrinkti savo globotiniui geriausiai tinkančius namus: jis gi žino kiekvieną savo globojamo draugužio ydą ir visus privalumus; žino, kada jis jaučiasi laimingas ir kas jį gali nuraminti; jis geriausiai jaučia, ar atėjęs į jo namus žmogus yra tinkamas jo laikinajam draugui būti tikruoju šeimininku… Galime papasakoti ne vieną sėkmingą istoriją apie tai, kaip buvęs mūsų globotinis tampa lygiavertis šeimos narys. Ir daugelis tų istorijų prasidėjo būtent nuo laikinosios globos.
Parengė Simona Šakinytė