Šiuolaikinėje visuomenėje dauguma žmonių 80–90 proc. paros praleidžia uždarose patalpose: namuose, darbo vietose, ugdymo įstaigose, prekybos centruose ir pan. Tačiau ši aplinka nėra geriausia vieta žmogui, nes patalpų oras gali būti net 6–8 kartus nešvaresnis nei lauko. Moksliniai tyrimai parodė, kad 25 proc. medžiagų, rastų patalpų ore, yra kenksmingos sveikatai, todėl patalpų oro kokybė yra svarbesnė žmogaus sveikatai ir gerovei nei lauko.
Praėjusio dešimtmečio pradžioje pradėtas vartoti terminas „nesveiko pastato sindromas“. Ši sąvoka reiškia medicininę, ekologinę problemą, siejamą su įvairios paskirties patalpų neigiamu poveikiu žmogaus sveikatai: patalpose būdami žmonės pastebi didelių sveikatos pakitimų. Ilgą laiką manyta, kad nesveiko pastato sindromui būdingų požymių atsiranda tik biuruose, tačiau šiuo metu įrodyta, kad sindromas vystosi ir naujos statybos ar neseniai renovuotose gyvenamuosiuose namuose.
Nesveiko pastato sindromui būdingi simptomai:
• sudirgusios, sausos ir ašarojančios akys;
• sudirgusi, sloguojanti arba užsikimšusi nosis;
• burnos arba gerklės skausmas;
• odos sausumas, pleiskanojimas, niežulys ar dirginimas, kartais bėrimas;
• galvos skausmas, svaigulys, mieguistumas, irzlumas, padidėjęs nuovargis; sunku susikaupti.
Būtina paminėti, kad nesveiko pastato sindromo simptomų pasireiškia žmonėms pabuvus tam tikrose patalpose, o išėjus iš jų simptomai palengvėja ar visiškai pranyksta.
Nesveiko pastato sindromo atsiradimą lemiantys veiksniai
Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, apie 30 proc. visų pastatų turi vidaus patalpų oro kokybės problemų. Nors ir atlikta daugybė tyrimų, mažai nesveiko pastato sindromo priežasčių yra įrodyta moksliškai. Įvairūs ekspertai pateikia skirtingų teorijų: vieni jų sako, kad pagrindinė sindromo priežastis yra cheminės medžiagos, kiti išskiria fizikinius veiksnius, o tretieji teigia, kad nesveiko pastato sindromą sukelia biologiniai teršalai.
Cheminės medžiagos. Cheminių teršalų į patalpas gali patekti su išorės oru, tačiau jų šaltinių gali būti ir patalpų viduje: tai patys žmonės, jų vykdoma veikla, tabako dūmai, teršalus išskiriančios statybinės medžiagos, grindų ir sienų apdailai naudojamos medžiagos, baldai, jų apmušalai, cheminės valymo priemonės; biuruose – spausdinimo, kopijavimo aparatai.
Kauno visuomenės sveikatos centro Kaišiadorių skyriaus vyriausioji specialistė Jurgita Vilčinskienė ragina gyventojus ypač atidžiai rinktis vidaus apdailos medžiagas. Atnaujindami ar statydami namus gyventojai paprastai renkasi medžiagas pagal kainą, estetiką ir nelabai domisi jų ekologiškumu. Renkantis apdailos medžiagas, reikėtų bent jau pasidomėti, ar jos skirtos naudoti vidaus darbams, ar gyvenamosioms patalpoms. Gyventojai turėtų būti atidūs ir rinkdamiesi baldus ar kilimus. Šie taip pat gali skleisti kenksmingas medžiagas patalpos viduje. Tai susiję su dažuose esančiomis cheminėmis medžiagomis, lakiaisiais organiniais junginiais: gaminant, apdorojant, valant įrenginį ir audinį naudojamos medžiagos gali turėti lakiųjų organinių junginių ar kitų kenksmingų medžiagų. Baldų medžiagos jas gali absorbuoti ir vėliau tapti antriniais lakiųjų organinių junginių šaltiniais.
Fizikiniai veiksniai. Dauguma užsienio autorių pabrėžia, kad pagrindinė nesveiko pastato sindromo priežastis yra netinkama oro kondicionavimo ir vėdinimo sistema. Daugelis šiuolaikinių pastatų projektuojami taip, kad kiek įmanoma mažiau oro patektų iš išorės, nes sušildyti ar atvėsinti orą, patekusį iš lauko, yra brangu. Dėl šios priežasties dažniausiai tas pats oras cirkuliuoja patalpose uždaro rato principu, o nepakankama šviežio oro cirkuliacija pastate lemia didesnę patalpos oro drėgmę ir sudaro sąlygas kauptis biologiniams teršalams.
Tamsios juodos dėmės langų ir balkono durų angokraščiuos, pelėsis pakampėse, palubėje ir prie grindų, jaučiami nemalonūs, rūgštūs kvapai, rasojantis langų stiklas, deformuotos vidaus durys (sunkiai uždaromos), trūkinėjantis baldų lakas, ilgai nedžiūstantys skalbiniai, vonios apdailos plytelių siūlėse matomos tamsios dėmės ir pan. – tai signalas, kad patalpos vėdinamos nepakankamai. Su šiomis problemomis vis dažniau susiduria netinkamai renovuotų pastatų šeimininkai. Renovacijos metu pastato sienos apšildomos, keičiama stogo danga, keičiami langai – namas lyg „įvelkamas“ į nekvėpuojantį gražų drabužį, o vėdinimo sistema paliekama ta pati – dažniausiai neveikianti. Renovuojant pastatą būtina įrengti vėdinimo sistemą. Nesant galimybės įrengti mechaninės vėdinimo sistemos, reikėtų atnaujinti senąsias natūralaus vėdinimo sistemas. Be to, patys gyventojai turėtų vėdinti patalpas kelis kartus per dieną, o virtuvę – kartą per valandą.
ES šiuo metu, net ir akcentuodama energetinį pastatų efektyvumą, pabrėžia, kad blogos patalpos aplinkos kaina darbdaviui, patalpos savininkui ir visuomenei kartu yra daug didesnė nei energijos tam pačiam pastatui kaina. Taip pat nurodoma, kad gera patalpų kokybė gali pagerinti darbo ir mokymosi procesą bei sumažinti pravaikštas. Energijos taupymas nesprendžiant patalpų aplinkos oro kokybės klausimų neturi jokios prasmės.
Kaip išvengti nesveiko pastato sindromo
Siekiant išvengti nesveiko pastato sindromo būtina:
• užtikrinti tinkamą patalpų ventiliaciją, nuolatos ir tinkamai jas vėdinti. Rekomenduojama kiek galima mažiau naudotis kondicionieriais ir kuo dažniau vėdinti pravėrus langus;
• atidžiai rinktis statybines, būsto apdailos medžiagas;
• patalpų apdailai naudoti kuo daugiau natūralių medžiagų;
• perkant naujus baldus, kilimus, kilimines dangas pasidomėti apie jų gamybai naudotas medžiagas;
• patalpų priežiūrai skirtus preparatus (cheminius valiklius, oro gaiviklius) naudoti tik išties prireikus, ne per dažnai;
• riboti buvimo laiką patalpoje, kurioje sumontuota daug elektronikos ir elektrinių įrenginių;
• dauginimo ir spausdinimo aparatus montuoti patalpoje, kurioje nėra nuolatinių darbo vietų.
Parengė Jurgita Vilčinskienė