Nijolė Narmontaitė – asmenybė, kurios tikrai nereikia nė vienam pristatinėti. Talentinga kino ir teatro aktorė, renginių vedėja jau ne vieną dešimtmetį mus džiugina scenoje ir televizijoje. O visai neseniai geros nuotaikos virusą paskleidė ir per savo knygą „Aktoriai, režisieriai ir kasininkės. Ko nematė žiūrovai“. Imtis šio atsakingo, nelengvo, bet kartu ir be galo malonaus darbo ją paskatino noras žmonėms bent truputėlį praskaidrinti kasdienybę – įsileisti juos į įdomų, kupiną netikėčiausių situacijų teatro ir kino užkulisių gyvenimą, leisti geriau pažinti žymias šių sričių asmenybes ir įkvėpti skaitytojus pažvelgti į gyvenimą šviesesnėmis akimis. Žymi aktorė neslepia, kad kartais jai tenka susidurti su liūdnais, nusivylusiais žmonėmis ir tai ją skatina stengtis per savo pasirodymus ar kitais būdais padaryti viską, kad bent akimirką jų gyvenimas prašviesėtų. Kaip ji pati sako, jeigu norime ką nors pakeisti į gera, turime pradėti nuo savęs.
Prieš kelerius metus buvote užsibrėžusi tikslą daugiau pakeliauti. Papasakokite, kur per pastaruosius metus teko vykti. Kokie apskritai Jums buvo 2014-ieji metai?
Kartais gyvenimas pakoreguoja planus. 2014-ieji metai buvo itin sunkūs, nes užklupo nemažai bėdų, susijusių su artimais žmonėmis. Tad keliauti, galima sakyti, daugiau teko po ligonines… Vis dėlto pavyko nuskristi kelioms dienoms į Londoną aplankyti sūnaus, pažiūrėti miuziklų ir nulėkti į Norvegiją pažvejoti. Tai buvo mano vyro dovana gimtadienio proga. Iš šios kelionės parsivežiau nepaprastų įspūdžių. Pavyko pagauti net 18 kg sveriančią žuvį! Ši žvejyba Norvegijoje man bene labiausiai padėjo pailsėti, išvėdinti galvą, įsileisti gero vėjo, pasikrauti, kad galėčiau atlaikyti sunkius metus.
Nors, kaip minėjau, metai buvo nepaprastai sunkūs, tačiau kartu jie buvo ir kūrybingi. Per juos padaryta daug gražių dalykų. Be to, sulaukiau ir labai džiugaus įvykio – gimė mano anūkė Kamilė.
Vis dėlto 2015-ieji metai, galima sakyti, Jums prasidėjo nuo kelionių: vykote į susitikimus su Londono, Liuksemburgo lietuviais. Ar anksčiau yra tekę daug keliauti į užsienio šalis su įvairiomis programomis?
Išties teko nemažai koncertuoti, vaidinti spektakliuose užsienio lietuviams. Londone kartą vedžiau gražiausios Londono lietuvaitės konkursą.
Jeigu pamenate, buvo programa „Cafe Emigrant“. Iš esmės ji buvo skirta emigravusiems lietuviams. Ją kartu su manimi atlikdavo grupė „Vairas“, dainininkas Romas Dambrauskas, dabar jau šviesaus atminimo Edmondas Čivinskas. Su ta programa lankėmės labai daug kur: buvome Londone, Piterbore (Anglija), išvažinėjome Ameriką… Nemažai bendraudavome su emigravusiais tautiečiais, ir pasidarydavo be galo skaudu, kai jie prisipažindavo, kad tikrai norėtų gyventi savo namuose, šeimose. Kad ir kur nuvažiuodavome, visi bene labiausiai laukdavo finalinės dainos: „Kur tu?.. Čikagoj, Londone, Paryžiuj, Milane…“ Mes, atlikėjai, matydami visą salę atsistojusią, plojančią, verkiančią, patys susigraudindavome. Visus tarsi apimdavo transo būsena. Neįsivaizduoju, kokių stiprių nervų turėtum būti, kad susilaikytum ir neverktum.
Lietuvoje minėtoji programa taip pat buvo populiari. Žmonės po mūsų pasirodymų prisipažindavo, kad per juos tiesiog išsiverkdavo. Mes paprašydavome pakelti rankas tuos žiūrovus, kurių sūnūs, dukros, draugai, kiti artimi žmonės ar pažįstami išvykę gyventi kitur. Pakildavo toks miškas rankų, kad beveik kiekvienąkart pati neatsilaikydavau, suimdavo graudulys. Skaudu, kad žmonės negali būti su savais, savame krašte. Juk dažniausiai išvažiuojama ne nuotykių ieškoti, o dėl to, kad tikrai sunku pragyventi, jeigu čia nerandama darbo.
Kaip Jūs pati jaučiatės Lietuvoje? Ar niekada neviliojo gyvenimas svetur?
Iš tikrųjų man Lietuvoje gerai. Galiu kalbėti savo kalba. O kaip man patinka žemaičių tarmė! Žinau, kad tos kalbos negalėčiau visavertiškai išnaudoti gyvendama bet kurioje kitoje šalyje. Kita svarbi priežastis, kodėl nenorėčiau gyventi svetur, – negalėčiau užsiimti tuo, kas man be galo patinka, t. y. aktoryste. Turi labai gerai mokėti užsienio kalbą, kad galėtum ja „žongliruoti“ atlikdamas vaidmenis. Nepaprastai mėgstu ir vertinu savo darbą, jaučiuosi esanti savo rogėse ir visiškai nenorėčiau gyventi kur nors kitur. Nors Lietuvoje yra įvairių negerovių ir pagalvoju, kad galbūt daug kas galėtų būti kitaip, bet tai – mano kraštas, su savom bėdom, klaidom, problemom, nesusipratimais ir, žinoma, džiaugsmais…
Kartais lietuviams prikišamas liūdnumas, niūrumas ar net piktumas. Ar Jums dažnai tenka susidurti su pesimistiškai nusiteikusiais žmonėmis? Kaip tai Jus veikia?
Per susitikimus išties tenka susidurti ir su nusivylusiais, nusiminusiais žmonėmis, bet aš tiesiog galvoju, kaip tą nuotaiką gerinti, ką padaryti, kad jiems būtų šviesiau. Būtent todėl ir atsirado knyga „Aktoriai, režisieriai ir kasininkės. Ko nematė žiūrovai“. Rinkdama jai medžiagą, pirmiausia visiems aktoriams ir režisieriams uždaviau klausimą: „Ką daryti, kad dūšioj būtų šviesiau?“ Man tai yra labai aktualu. Džiaugiuosi, kad sulaukiau tiek įvairių atsakymų ir knygoje galėjau pateikti skaitytojams daug išmintingų, įkvepiančių minčių.
Per koncertus, kitus renginius viską padarau, kad žmonėms kiek įmanoma pašviesinčiau gyvenimą. Man labai malonu, kai po jų žiūrovai prieina ir dėkoja už tai, kad jiems nors akimirka pailginau gyvenimą – kas gali būti geriau.
Tikrai norėčiau, kad Lietuvoje žmonės gyventų geriau, kad jiems viskas labiau sektųsi, kad jie labiau kam nors rūpėtų. Vis dėlto kiekvieno mūsų savijauta labai priklauso ir nuo mūsų pačių. Jeigu norėsi daugiau, negu pajėgi turėti, iš to nieko gero nebus. Jeigu pavydėsi kaimynui gražesnio automobilio, geresnio namo, tai tik grauši save. Rūpinkis savimi, imk galvoti: „Ką galiu padaryti, kad man būtų geriau?“ arba ,,Man užtenka tiek, kiek turiu.“ Ir aplink ims šviesėti.
Aktoriai scenoje išlieja daug emocijų. Papasakokite, kokia būna Jūsų būsena po spektaklių.
Supratau vieną dalyką: kada visiškai atsiduodi savo darbui, perteiki tai, ką nori, sulauki labai geros grįžtamosios reakcijos. Jeigu žmonėms siunti gera, tai ta geroji energija sugrįžta didesnė tiek kartų, kiek salėje yra žmonių. Gal ir būna koks vienas kitas neigiamai nusiteikęs žiūrovas, bet per tą didelį grįžtančios pozityvios energijos srautą tiesiog nepajunti to lašo juodulio.
Net ir per sunkiausią spektaklį aš emociškai išsikraunu, bet kartu pajaučiu tokį pakilimą sieloje… To neįmanoma apsakyti žodžiais.
Esate sakiusi, kad kiekvienąkart prieš spektaklį, koncertą ar kitokį renginį vis dar jaudinatės. Kas padeda šį jaudulį įveikti?
Taip, kiekvieną kartą (ar tai būtų koncertas, ar spektaklis, ar knygos pristatymas) būna toks mažas mažas jauduliukas. Kaip su juo kovoti? Aš kaip nors ypatingai su juo kovoti nesistengiu, nes kai yra nedidelis jaudulys, labai gerai. Tas adrenalinas, kuris užplūsta, kai lauki susitikimo ir nežinai, kokie šiandien bus žiūrovai, yra labai sveika. Vienintelis dalykas, kurį gali padaryti, – labai gerai pasiruošti renginiui. Tiek temos, tiek psichologine prasme. Būna, kad pirmąsias penkias minutes aš tiriu žiūrovų auditoriją. Kai išsiaiškinu jų poreikius, labai greitai pajuntu, kaip pakreipti renginio eigą. Tada tas jaudulys visiškai dingsta, tiesiog pajuntu stiprų polėkį, mėgaujuosi kiekviena buvimo scenoje minute.
Per kelis dešimtmečius sukūrėte daugybę vaidmenų. Ar esate pagalvojusi, kurį vaidmenį teatre yra tekę atlikti daugiausia kartų?
Turbūt daugiausia esu vaidinusi Pepę Ilgakojinę. Šio spektaklio paklausa buvo tokia didžiulė, kad kartais per dieną jį vaidindavome du, tris ar net keturis kartus. O štai spektaklis „Meistriškumo pamoka“ vyksta jau 15 metų, ir, ko gero, yra parodytas jau apie 300 kartų. Irgi rekordas.
Ar tie patys spektakliai, vaidmenys per tiek metų netampa rutina?
Jeigu tas pats spektaklis būtų vaidinamas kasdien, gal tada ir galėtų pabosti. Bet kadangi vieną dieną atlieku vieną vaidmenį, kitą dieną – kitą ir taip toliau, po savaitės taip pasiilgstu to pirmojo vaidmens, kad vėl atlieku jį kaip visiškai naują. Su didžiausiu malonumu kiekvieną kartą laukiu spektaklių.
Dažnai manęs klausia, kaip nesupainioju tekstų. Bet aš, netgi ir labai gerai mokėdama tekstą, stengiuosi jį vis pakartoti. Tada jaučiuosi tvirta, galiu net ir kolegai pagelbėti, jeigu jam vaidinant pasimiršta scenarijaus žodžiai.
Galbūt yra buvę, kad kuriam nors aktoriui, pamiršusiam žodžius, šio nesklandumo nepavyko lengvai paslėpti?
Yra buvę. Ir ne kartą. Būsimose mano knygose bus labai daug tokių istorijų. Nors ir pirmojoje knygoje apie tai pasakota. Ypač apie tokius nutikimus daug kalba Vytautas Juozapaitis. Turbūt sunkiausia tokiomis aplinkybėmis būna dainuojantiems aktoriams (muzikinių teatrų solistams), nes orkestras juk nesustoja, groja toliau, aktoriui reikia pataikyti į ritmą. Čia nėra taip, kaip dramos spektaklyje, kuriame gali išlaikyti bet kokio ilgio pauzę. O dar jeigu tuo metu kitus aktorius suima juokas ir tą juoką reikia paslėpti. O kaip kitaip paslėps – pradeda vaidinti, kad verkia, nes visas kūnas kreta iš juoko…
Ar dažnai tenka atsisakyti siūlomų vaidmenų?
Labai daug ko atsisakinėju. Atsisakiau vaidinti dviejuose miuzikluose, nusprendžiau nesiimti kelių labai didelių vaidmenų, nes tiesiog pagalvojau, kad tai ne man. Kartais suabejodavau dėl spektaklių turinio, kartais dėl to, ar režisierius susitvarkys, kartais dėl paties vaidmens ir pan. Ir manau, kad nė karto neapsirikau. Visada pagalvoju apie žiūrovus: ko jiems gali reikėti, kas jiems gali patikti, rūpėti, kas šiuo metu jiems galėtų būti aktualu. Manau, kad, rinkdamasis vaidmenį, turi galvoti, ar jis tikrai atlieps žiūrovų širdis.
Ar lengva rasti bendrą kalbą, dirbti su naująja aktorių karta? Kaip vertinate jaunimo darbą?
Pastebiu labai daug nepaprastai gabių jaunų žmonių. Pavyzdžiui, išties nuostabus aktorius yra Dominykas Vaitiekūnas, dainuojantis ir vaidinantis grupėje „Liūdni slibinai“. Ir visi kiti grupės nariai yra puikūs jauni žmonės, su kuriais lengvai randu bendrą kalbą. Labai smagu bendrauti su Jurgita Jurkute. Kai su ja susitinku, jaučiuosi, tarsi susitikusi su dukra. Visada viena kitai randame šiltų žodžių. Labai gražiai sugyvenu su savo sceninėmis dukromis iš „Trijų mylimųjų“, bendraudama su jomis jaučiuosi, tarsi būtume bendraamžės. Taip pat gražiai bendraujame su Laura Karvelyje, kurios motiną vaidinau seriale „Nekviesta meilė“.
Kadangi šie metai yra Etnografinių regionų metai, Telšiuose režisierė Laima Pocevičienė yra pastačiusi spektaklį „Muotinuoms, babūniems, ciuociems ir mergelkuoms“. Kulikauskas ir aš buvome pakviesti vaidinti su Žemaitės teatro studija „Savi“. Taigi Telšiuose tiek prisibendravau su 8–17 metų vaikais ir jaunuoliais… Labai susidraugavome. Ilgiau nesimatę, tiesiog puolame vieni kitiems į glėbį. Likau sužavėta jų tarpusavio sutarimo, sugyvenimo ir disciplinos, atsidavimo teatro gyvenimui, scenai. Žavu tai, kad jaunieji aktoriai nesibodi ir kitų darbų, pavyzdžiui, statyti dekoracijų, būti atsakingi už kokius nors daiktus; jeigu reikia ką atnešti, nubėga, paima ir atlakina… Visi viską daro. Žinoma, tai yra neabejotinas trupės sielos L. Pocevičienės įnašas.
Vis dėlto kitur dirbdama su jaunimu, kartais pastebiu ir kitokią tendenciją – ne visada rimtą jaunų žmonių požiūrį į darbą. Manęs nedžiugina, kad vos pradėjęs savo sceninę karjerą aktorius ateina nepakartojęs teksto, atlekia į spektaklį paskutinę sekundę. Daug skubotumo, norima aprėpti viską, sulakstyti į kelias vietas ir daug kur dalyvauti… Bet viskas atliekama gana paviršutiniškai. Norėtųsi, kad būtų dirbama truputėlį rimčiau, kad būtų geriau pasiruošiama spektakliams.
Žinoma, galima suprasti šiuos žmones: jie, gavę pasiūlymų, stengiasi išnaudoti visas galimybes, nori įsitvirtinti, tačiau vis tiek linkėčiau turėti prioritetus. Jeigu negali apsispręsti ir visą teatrinį ritmą gadini savo blaškymusi (kiek man tekę matyti, kaip režisieriai negali sulaukti aktorių repeticijose, nes šie visur „maskatuojasi“), tada yra tik vienas kelias – gražiai atsisveikinti su teatru ir dirbti pagal sutartis. Man dėl darbų derinimo nekyla jokių problemų. Žinodama, kad tam tikrą dieną vyks spektaklis, niekada neskirsiu tos dienos kokiam nors koncertui ar kitokiam renginiui, nors ir galėčiau už jį gauti daug daugiau pinigų nei už spektaklį. Tiesiog pasirenku, kam teikti pirmenybę.
Kiek žinau, šiuo metu dirbate jau prie antrosios knygos. Kokių atsiliepimų sulaukėte iš aktorių, režisierių, kurių istorijos sugulė į pirmąją knygą?
Sulaukiau tik pačių šilčiausių atsiliepimų. Daug kas prisipažino, kad tikėjosi, jog bus gerai, bet knyga pranoko jų lūkesčius. Nė vienas nepasakė: „Gal šito nereikėjo, be reikalo tai parašei.“ Atvirkščiai, visi tik skatina ir toliau tęsti darbą. Tik kai kurie klausė, kodėl neįdėjau visų istorijų. Aš jas labai kruopščiai atrinkau. Tiesiog stengiausi, kad žmonėms, kuriuos kalbinau, nebūtų nejauku skaitant. Labai norėjau, kad knyga būtų šviesi.
Mano vyras juokauja: „Jeigu sudėtum tai, kas nepateko į pirmą knygą, tai iš karto būtų bestseleris.“ Sakau jam, kad kurti bestselerių tokiu būdu tikrai nenoriu. Man buvo smagu, kad nemažai savaičių mano knyga buvo tarp skaitomiausiųjų. Tris savaites ji netgi buvo pirma. Galbūt viršūnėje būtų išsilaikiusi ir ilgiau, jeigu būtų užtekę knygų, tačiau likus dviem savaitėms iki Kalėdų knygynuose jų jau nebebuvo. Teko išleisti naują tiražą. Knyga vėl dešimtuke.
Jaučiu tokį didelį kolegų užsidegimą: jie vis paskambina ir pasiūlo ką nors nauja pridurti prie pasakojimo. Ir man taip džiugu, kad į tą žaidimą įsitraukia vis daugiau aktorių, režisierių, teatralų.
Prieš pristatymus „Pegaso“ knygynuose paskambindavau savo kolegoms ir paklausdavau, ar šie nenorėtų dalyvauti kartu. Nebuvo nė vieno atsisakiusio – visi su džiaugsmu sutikdavo. O kokio šiltumo buvo tie vakarai…
Ar pačiai kartais kyla noras atsiversti savo knygą ir prisiminti kurias nors istorijas?
Žinoma. Kai būna niūresnė nuotaika, atsiverčiu tas istorijas, kurios, tikrai žinau, man padės tą nuotaiką prasklaidyti. Man pačiai ši knyga yra kaip gydomoji priemonė.
Vaidinate, rašote, dainuojate, mezgate, gaminate, keliaujate ir dar, kaip prieš tai kalbėjote, žvejojate… Kaip susidomėjote žvejyba?
Žvejoju nuo vaikystės. Šis pomėgis atėjęs iš didelės meilės tėčiui, nes norėdavau kuo daugiau būti drauge su juo. Tėtis visada buvo mano geriausias draugas. O jis labai mėgo žvejoti. Gaudydavome žuvis visais metų laikais. Žiemą lede išsigręždavome eketę. Prisimenu, kaip mažytė gulėdavau ant ledo ir galėdavau valandų valandas stebėti tą plūdelę ir laukti, kada užkibs kokia nors žuvelė. Tėtis visada man duodavo geriausias meškeres. Jam būdavo daug smagiau, kai man kibdavo.
Turėjome valtį. Labai patikdavo, kai tėtis irkluodavo. Mėgau tą tylą, paukščių garsus. Dažniausiai būdavome dviese, kartais prisijungdavo mama. Nors ji žvejoti nemėgo, bet palaikydavo mums draugiją. Pamenu, kaip tėtis juokdavosi, kad gamtoje nemėgstamiausią maistą, pavyzdžiui, lašinius, valgydavau kaip didžiausią delikatesą. Jis būdavo labai patenkintas, kad per žvejybą nelikdavo jokio išrankumo – mėgaudavomės gamta ir natūraliais produktais.
Kaip esate sakiusi, dabar Jūsų geriausias draugas yra Jūsų vyras. Apie jį kalbate tik pačiais gražiausiais žodžiais. Vadinate jį didžiąja gyvenimo meile, didžiausiu įkvėpėju. Kaip manote, kokia yra tokių darnių, šiltų santykių paslaptis?
Labai džiaugiuosi, kad jau tiek metų esame drauge ir kad mūsų meilė išaugo į didžiulę draugystę. Mūsų viskas atitinka: pomėgiai, mintys; noras būti drauge niekada nepraeina. Kartais draugės pasakoja, kaip jas erzina kokios nors vyrų manieros, kad pykdo, pavyzdžiui, koks netinkamoje vietoje padėtas daiktas ir pan. Nežinau kodėl, tačiau manęs niekas neerzina. Net ir dėl skubos kur nors ne vietoje paliktas daiktas man atrodo kaip meno kūrinys. Mes abu esame skubantys žmonės, kartais galime ką nors ne vietoje palikti, indų neišplauti, bet iš to nedarome jokių tragedijų. Pareisime ir susitvarkysime. Tai tokia smulkmena… Geriau suspėti laiku nuvykti į renginį, nepavėluoti į spektaklį, negu iš mažmožių daryti įvykius.
Ar Jūsų ir vyro temperamentas panašus?
Mūsų temperamentas labai skiriasi. Pauliui temperamento netrūksta, tik jis šiek tiek santūresnis. O aš esu didelė ekstravertė. Nors pastebėjau, kad gyvenime dabar esu kiek aprimusi. Mano vaidmenys tokie pasiutę, taip išsilieju scenoje, kad man kartais taip patinka mudviejų ramybė… Galime valandų valandas pratylėti. Pavyzdžiui, kai žvejojame. Užkibus žuviai, galime bendrauti vien jaustukais ir ištiktukais – vienas kitą puikiai suprantame. Visiškai nebūtina šnekėti. Labai prasminga arabų patarlė: „Pradėk kalbėti tik jei tavo žodžiai gražesni už tylą.“
Pakalbėkime apie dar vieną vyrą, labai svarbų Jūsų gyvenime, – sūnų. Jis augdamas daug laiko praleido teatre. Ar niekada nesvarstė rinktis aktorystės? Kokia jo specialybė?
Mano sūnui buvo visi takai nutrypti, nušluoti tapti modeliu: ūgis tinkamas, scenos, nors ir nemėgo, bet ir nebijojo. Ne viena italų modelių agentūra siūlė jam darbą ir laukė, kada jis baigs mokslus ir galės leistis su jais į mados labirintus. Simonas buvo gavęs daug pasiūlymų, kvietimų, bet staiga labai užtikrintai pareiškė: „Tai toks nevyriškas užsiėmimas. Manau, kad tai tikrai ne man.“ Atsisakė to, kas galėjo garantuoti greitai uždirbamus pinigus, ir įstojo į tarptautinę verslo vadybą Londone.
Kokie Jūsų su sūnumi santykiai dabar, kai jis gyvena Londone?
Mūsų santykiai visada buvo labai šilti. Su sūnumi pasimatome gana dažnai, vos ne kas vakarą pasikalbame per programą „Skype“.
Gera žinoti, kad mano sūnus užaugo jautrus, supratingas. Žinoma, jam dabar svarbiausia jo šeima: žmona Daivutė ir dukrytė Kamilė. Džiaugiuosi, kad jie taip darniai sutaria. Nieko negali būti maloniau už iš martelės gautas gražias žinutes su padėka už gerai išauklėtą sūnų. Man tai – didžiausia dovana.
Ko norėtumėte palinkėti lietuviams?
Kad viskas keistųsi į gera. Tačiau kiekvienas turime pradėti nuo savęs, nuo paprasčiausių gerų darbų, nuo gero žodžio kitam žmogui. Juk koks taiklus pasakymas: „Apsišluok apie savo duris, apie savo namus, ir visame pasaulyje bus švaru.“ Tai galima pritaikyti viskam.
Aš taip norėčiau ir linkėčiau, kad Lietuvos vardas, kad lietuviai pasaulyje būtų minimi tik geru žodžiu.
Dėkoju už pokalbį.
Inga Nanartonytė
Nuotraukos – Liudo Masio (žurnalas „Šeimininkė“). T. Bauro, D. Matvejevo ir iš asmeninio N. Narmontaitės archyvo