Rogalando lietuvių bendruomenėje, kaip ir kitose pasaulio lietuvių bendruomenėse, lietuviai suvažiavę iš įvairių Lietuvos kampelių. Todėl nesunku sutikti suvalkietį ar aukštaitį, žemaitį ar dzūką, o ką jau kalbėti apie Mažosios Lietuvos lietuvininkus, šišioniškiais save vadinančius.
Kovo 11 dieną Hommersåko mieste, „Riska Grenahuset“ salėje, vyko Kovo 11-osios minėjimas ir Lietuvos etnografinių regionų šventė. Šventę pradėti Lietuvos himnu pakvietė renginio vedėja Zita Kelmickaitė. Rogalando lietuvius Kovo 11-osios proga sveikino, laisvės kainą bei 1990 metų istorines akimirkas (kaip buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė) priminė Lietuvos ambasadorė Norvegijoje Izolda Bričkovskienė. Vaikų laisvalaikio centro „Draugystė“ mokiniai dovanojo ambasadorei šokį. O bendruomenės pirmininkas Saulius Trepekūnas − bendruomenės narės išleistą pasakų knygą.
Renginio vedėja labai įdomiai pasakojo apie kiekvieną Lietuvos etnografinį regioną, kviesdama kiekvieno krašto atstovus pristatyti savo kraštą. Jie tarmiškai pasakojo istorijas, dainavo, šoko ar žaidė liaudiškus žaidimus. Ypač žemaičiai ir dzūkai pabrėžė savo tarmes. O lietuvininkai net išmoko šišioniškių tarme kalbėti. Norvegijoje yra labai vertinamos tarmės. Jomis kalba televizijos laidose, o jei reikia, net rodo vertimą. Norvegijoje garbė yra kalbėti savo tarme.
Kiekvieno etnografinio regiono atstovai sėdėjo prie atskiro stalo. Jį patys puošė, patiekė savo krašto tradicinius valgius. Lietuvininkai didžiavosi savo žuviene, avižiniu kisieliumi, namine duona ir sūriu su medumi. Dzūkai vaišino dzūkiškomis šiuškėmis, pyragu „Ubagas“, girdė džiovintų obuolių ir kriaušių gėrimais. Ant suvalkiečių stalo buvo zuikis. Gardžiai atrodė dar nespėjęs sudžiūti obuolių sūris, meduolis. Žemaičių stalą puošė tikras senovinis, dar iš pagonybės laikų atkeliavęs kastinys. Nuo jo mažai atsiliko ir šmakalas, cibulynė, šilkinė košė su spirgais, sūris su kmynais, karka su raugintais kopūstais. Aukštaičiai atsivežė skilandį, lašinių su namine duona, grikių blynų su sviestiniais sausainiais.
Nemažai dalyvių dėvėjo lietuvių tautinius kostiumus, kiti turėjo Lietuvos tautinius atributus. Norvegų tautinio kostiumo (bunad) tradicijos yra senos. Ypač tautinį kostiumą vertina lietuvaitės, ištekėjusios už norvegų. Mat mūsų lietuvaitės yra ambicingos: matydamos norvegus su tautiniu kostiumu save laiko niekuo neprastesnėmis ir neketina nė per žingsnį atsilikti.
Dar gerokai prieš renginį grupė entuziastų sukūrė reklaminį filmuką. Išsirinko grupių vadovus, aptarė pristatymo planą ir kibo į darbą. Grupės įpynė ir savo kūrybos. Žmonės, besiruošdami pristatyti savo tautinius regionus, plėtė savo žinias, atrado didžiulius istorinius, kultūrinius paveldo klodus. Buvo sužavėti įdomių faktų ir reiškinių. Moterys prisiminė, o gal net išmoko senelių gamintų valgių. Besiruošiant renginiui, gimė nauja iniciatyva ir buvo sukurta Lietuviškų tradicijų puoselėtojų draugija.
Renginio idėja kilo Zenonui Mačiulaičiui. Norvegai turi tradiciją dėvėti tautinius kostiumus svarbiausiais gyvenimo momentais bei valstybinių švenčių metu. Tai stiprina žmogaus tapatybę, telkia tautą, ugdo pilietiškumą bei pasididžiavimą savo valstybe. Gyvendami Norvegijoje matome gerą tautinio kostiumo tradicijos pavyzdį. Tokią tradiciją plėtokime ir kartu palaikykime Lietuvoje atgimstančią iniciatyvą ypatingomis progomis puoštis tautiniais kostiumais.
Parengė Zenonas Mačiulaitis
Nuotraukos Lino Tautkevičiaus ir Daivos Skiudulienės