Džiugas Baltrūnas
Gimė Vievyje
Gyvena 2 metus Osle, Norvegijoje
Informacinių technologijų specialistas, šiuo metu doktorantas (sritis – mobiliojo interneto patikimumas)
Visuomenėje esame įpratę girdėti, kad žmonės iš Lietuvos emigruoja ieškodami geresnių gyvenimo sąlygų (dažniausiai ekonominių). Tiesa, daug išvykusiųjų turbūt tai patvirtintų. Tačiau ne visi. „Turiu pripažinti, kad Lietuvoje man iš tiesų nieko netrūko. Tačiau tik išvykęs supratau, kiek daug savo šalyje turėjau“, – atvirauja Norvegijos sostinėje dvejus metus gyvenantis informacinių technologijų specialistas Džiugas Baltrūnas. Šiuo metu doktorantūrą studijuojantis lietuvis teigia, kad iš Lietuvos jį išviliojo galimybė daugiau pažinti ir tobulėti savo profesinėje srityje. Vis dėlto profesinių atradimų kaina pasirodė kur kas didesnė, nei jis tikėjosi.
Esate minėjęs, kad save priskirtumėte prie profesinių emigrantų: išvykote norėdamas tobulėti profesinėje srityje. Kodėl tęsti mokslus nusprendėte būtent Norvegijoje?
Baigęs magistrantūrą Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakultete, dar trejus metus, be pagrindinio savo darbo, dėstytojavau tame pačiame fakultete. Tai dariau, nes rūpėjo tiek pati akademinė veikla, tiek jos raida. Fakulteto katedros posėdžiuose stengdavausi garsiai išsakyti savo pasiūlymus, kuriuos dalykus būtų galima pakoreguoti. Nors karjera klostėsi sėkmingai, neišvengiamai pradėjau galvoti: „O kas toliau?“ Tokių minčių priežastis paprasta – nesu iš tų, kurie nori ir moka užsisėdėti. Norėjau tobulėti ir žengti žingsnį į priekį. Taip prasidėjo paieškos to „kažko daugiau“, ir labai greitai suvokiau, kad Lietuvoje dėl objektyvių priežasčių to padaryti nepavyks. Taigi pradėjau ieškoti variantų užsienyje, domėtis, kas man tiktų ir patiktų, apsiribodamas Europa, o vėliau – keliomis jos valstybėmis. Taip atradau Simula tyrimų laboratoriją Norvegijoje ir antruoju bandymu, įveikęs keliasdešimt kitų kandidatų, gavau kvietimą prisijungti prie projekto, kuris man pasirodė įdomus. Nors Norvegija nebuvo ta svajonių šalis (labiau traukė Šveicarija ir kelios jos mokslo įstaigos), nusprendžiau išvykti.
Radote tai, ko ir ieškojote?
Turiu prisipažinti, kad pavydžiu tiems žmonėms, kurie aiškiai žino, ko nori iš savęs ir gyvenimo, nes save priskiriu nuolat abejojančiųjų kategorijai, jei tokia apskritai egzistuoja. Prieš prisijungdamas prie minėtosios tyrimų laboratorijos, kiek daugiau nei šešerius metus dirbau UAB „Bitė Lietuva“. Iš pradžių buvau sistemų inžinieriumi, vėliau vadovavau nedidelei programuotojų komandai: kartu kūrėme sistemas, skirtas šimtams tūkstančių klientų. O Simula laboratorijoje dirbu prie mokslinio projekto, kurio tikslas – suprasti, kiek patikimas yra vietos operatorių mobilusis internetas. Po visą Norvegiją esame išbarstę kelis šimtus matavimo įrenginių, įvairiais aspektais analizuojame surinktus duomenis, juos apibendriname ir vertiname.
Grįžtant prie apsisprendimo išvykti, turbūt tokia jau žmogaus prigimtis: turint daug norisi dar daugiau, o kelerius metus dirbant su tais pačiais žmonėmis ir prie tų pačių projektų neišvengiamai atsiranda rutina. Kita vertus, tik įvykus pokyčiui gali įvertinti, ką turėjai ir ką praradai. Galbūt todėl, kad ankstesniame darbe visada vadovaudavausi praktišku požiūriu, atsidūrus akademinėje aplinkoje viskas atrodė ir neįprasta, ir nesava. Buvau įpratęs žinoti, kad kilusias problemas su komandos pagalba galima išspręsti iškart. O štai mokslo pasaulyje galioja visiškai kitokie kriterijai, veikimo principai ir yra kitokia problematika. Praėjus kiek daugiau nei dvejiems metams, vis dar negaliu tvirtinti, kad atradau save: kasdien reikia ieškoti ir įkvėpimo, ir motyvacijos. Ir būtent ieškodamas imu suprasti, kas mane iš tiesų motyvuoja. Apibendrinant man atrodo, kad esu žmogus, mėgstantis spręsti tikras problemas ir gauti grįžtamąjį ryšį, o publikuojant straipsnius, nuo kurių pateikimo iki paskelbimo konferencijose praeina pusmetis ar daugiau, tokį pulsą jausti gana sudėtinga. Tai savaime nėra nei gerai, nei blogai, tiesiog taip yra.
Kokia buvo profesinių atradimų kaina? Kitaip tariant, kokių kilo sunkumų gyvenant svečioje šalyje?
Manau, jog, kad ir kokios būtų aplinkybės, pakeisti šalį jau vien dėl įsikūrimo rūpesčių, socialinių ir kultūrinių pokyčių nėra lengva bet kuriam žmogui. Kita vertus, kiekvienas etapas yra įveikiamas, jei yra pakankama motyvacija ir tinkamas nusiteikimas. Man nutiko taip, kad tiek pirmas įspūdis apie šalį, tiek dvejonės, kilusios kiek įsibėgėjus veiklai naujame darbe, švelniai tariant, nedžiugino, tad teko susimokėti nemažą kainą klausinėjant savęs, kam viso to reikėjo. Jau pirmaisiais gyvenimo Norvegijoje mėnesiais susipažinau su kitais čia atvykusiais lietuviais, diskutavome apie šios šalies subtilybes, ir būtent per diskusijas gana aiškiai atsiskleidė lūkesčių reikšmė: viena, kai atvyksti ieškoti finansiškai lengvesnio gyvenimo, ir visai kas kita, kai čia atsirandi norėdamas tobulėti. Ko gero, visi kultūriniai skirtumai nublanktų, jei visiškai tenkintų ir motyvuotų profesiniai iššūkiai, bet man, deja, taip neatsitiko, tad reikėjo gerokai pakovoti su savimi ir susitaikyti su esama padėtimi norint konstruktyviai žygiuoti toliau.
Lietuvoje buvo geriau?
Be jokios abejonės. Turiu pripažinti, kad Lietuvoje man iš tiesų nieko netrūko. Tik reikėjo išeiti iš komforto zonos, kad suprasčiau, ką turėjau gimtinėje. Ko gero, dalį to komforto lėmė tiek mano, tiek mano žmonos dirbami gerai mokami darbai Vilniuje, čia pat esantys mano patys artimiausi žmonės. Tik labai liūdna, kad dalis jų, gyvendami Lietuvos provincijoje, vos suduria galą su galu, o tai kuria nemažą kontrastą su Norvegijos visuomene, kur socialinė atskirtis gerokai mažesnė ir visi gyvena daugiau ar mažiau panašiai.
Apie tai, kaip gera vakarais susitikti su gerais draugais, nueiti į mėgstamą koncertą lietuvių kalba, turbūt net neverta plėtotis – to niekada niekas nepakeis. Vilniuje su kolegomis kiekvieną savaitės dieną pietaudavome vis kitoje miesto užeigoje, o štai čia visada be išimties pietauti tenka valgykloje, kurioje visad būna tik vienas karštasis patiekalas. Ir taip pietauja dauguma, mat valgyti mieste yra bent penkis kartus brangiau, nes valgyklų maistas yra subsidijuojamas.
Įsiminė Jūsų pasakymas: „Tokia ta neišvengiama emigranto dalia – įrodyti, kad nesi kupranugaris.“ Galbūt galėtumėte jį trumpai pakomentuoti?
Šis pasakymas yra apie tai, kaip nelengva persikelti į svečią šalį ir joje įsikurti. Prieš išvykstant visas mano dėmesys buvo sutelktas į profesinius dalykus, tad nauja šalis, naujas miestas ir išlikimo jame taisyklės, galima sakyti, mane užklupo netikėtai. Nemaniau, kad būsto paieškos gali užtrukti kelis mėnesius ir pavirsti varžybomis „kuris geresnis“, ir nesitikėjau, jog dalį tos patirties ir autoriteto, kurį tariausi uždirbęs, teks bent kuriam laikui užmiršti. Kai savo istoriją papasakoju čia gyvenantiems lietuviams, šie ją laiko kone pavyzdine (nes darbą susiradau prieš išvykdamas), tačiau man, kaip ir, manau, bet kuriam kitam žmogui, šalies pakeitimas yra didžiulis iššūkis, reikalaujantis kupranugariškų pastangų.
Ar Jūsų požiūris (jeigu tiktų taip sakyti) į Lietuvą kaip nors pasikeitė gyvenant kitoje šalyje?
Vargu ar egzistuoja požiūris į tėvynę. Greičiau tai – santykis, kurį, kaip ir santykius su bet kuo kitu, reikia puoselėti. Žinoma, turiu savo požiūrį į tai, kas vyksta Lietuvoje, tačiau nemanau, kad, gyvenant svetur, jis turėtų kaip nors radikaliai pasikeisti. Kita vertus, žvelgdamas kiek iš šalies ir lygindamas, kaip tam tikri dalykai vyksta kitur, šiek tiek racionaliau pradedi atrinkti, kas Lietuvoje iš tiesų labai gerai, dėl ko persistengiama, o ką reikia nedelsiant spręsti. Pavyzdžiui, reikėtų uždrausti alkoholio reklamą internete, kuri, mano manymu, yra visiškas nesusipratimas ir daro žalą socialiai pažeidžiamai visuomenei, nepaisant bet kokių lobistų interesų.
Ką manote apie tai, kad visą kaltę dėl didelės jaunimo emigracijos visuomenėje linkstama suversti būtent ekonominei padėčiai? Galbūt iš tiesų nemažai jaunimo tiesiog nori pažinti pasaulį, tobulėti, kaip ir Jūs?
Tikrai sveikinu jaunuolius, kurie, baigę studijas Lietuvoje, metams kitiems išvyksta stažuotis, pakeliauti ar tiesiog užsidirbti. Deja, realybė tokia, kad dauguma Norvegijoje mano sutiktų lietuvių iš tėvynės išvyko būtent dėl ekonominių priežasčių. Taip pat nemaža dalis tų, kurie čia jau tvirčiau įsikūrę, norėtų grįžti į Lietuvą pasikeitus jos ekonominei padėčiai. Žinoma, yra ir tokių, kuriems viskas Lietuvoje netiko. Nemanau, kad reikėtų ką nors kaltinti. Tiesiog reikėtų stengtis mažinti socialinę atskirtį kuriant ekonominę gerovę Lietuvoje visiems kartu. Ypač svarbu sudaryti sąlygas ir padėti įsitvirtinti norintiesiems grįžti, nes viena pagrindinių išvykėlių priežasčių pasilikti kitoje šalyje yra baimė grįžus į tėvynę viską pradėti nuo nulio.
Dalis emigravusių žmonių bando prisidėti prie Lietuvoje likusių tautiečių gerovės, išlaikyti tarpusavio ryšius, tą vieningumą, kuriuo nuo senų laikų pasižymėjo mūsų tauta. Tokių žmonių yra ir Norvegijoje. Papasakokite, kaip Jūs prisidedate prie jų veiklos.
Praėjus mėnesiui nuo atvykimo į Norvegiją, Valstybės dieną (liepos 6 d.) pakilau ant Oslo operos giedoti „Tautiškos giesmės“. Tada susipažinau su keliomis merginomis iš Norvegijos lietuvių jaunimo sąjungos (NLJS). Teko šiek tiek prisidėti prie jos veiklos. Per tuos dvejus metus surengėme du lietuviško kino vakarus, dukart organizavome Kovo 11-osios minėjimus (jų metu buvo pristatytas projektas „Misija: Sibiras“), taip pat prisidėjome prie kelių lietuviškų koncertų Osle ir kitų kultūrinių projektų rengimo. Džiugu, kad tokia veikla suburia bendraminčius ir į renginius ateina nemažai jaunimo. Tačiau šiek tiek liūdna dėl to, kad nors lietuvių bendruomenė čia yra santykinai didelė, žmonių, kurie prisideda prie tokių veiklų organizavimo, yra labai nedaug.
Kaip manote, kodėl taip yra?
Iš dalies tai lemia objektyvios priežastys: kai kurie čia dirba tikrai sunkų darbą (kartais ir ne po vieną). Vis dėlto reikia pripažinti, kad kartais žmonės mielai dalyvauja renginiuose, tačiau vengia prisiimti atsakomybę už jų organizavimą. Taigi dažniausiai tokios iniciatyvos gimsta viso labo kelių savo laisvalaikį aukojančių žmonių pastangomis. Be to, ambasados Osle parama lietuviškiems renginiams yra labai ribota, o pati lietuvių bendruomenė Norvegijoje yra ganėtinai susiskaldžiusi. Kartą, organizuodami renginį „Kino dienos“, rašėme paraišką LR užsienio reikalų ministerijai, tačiau gautos finansinės paramos, kuria tikrai džiaugėmės, deja, neužteko net vienos kino salės nuomai. Ironiška, tačiau Norvegijos dienos Lietuvoje, kurioje norvegų turbūt vos kelios dešimtys, trunka visą savaitę, per jas gausu renginių, pasirodyti atvyksta chorų, o mums yra sunkoka pasikviesti bent vieno filmo režisierių.
Kaip Jūs šių dienų kontekste suprantate patriotiškumą?
Nebūčiau tikras, ar, kalbant apie patriotiškumą, derėtų akcentuoti šių dienų kontekstą. Manau, svarbu, kad tėvai, darželių ir pirmųjų klasių auklėtojai ugdytų jaunosios kartos patriotiškumo jausmą, nesvarbu, kokia situacija. Žinoma, dabartiniai įvykiai Ukrainoje ar didžiulė lietuvių emigracija kelia naujų sudėtingų iššūkių, bet į juos atsakyti galime tik būdami vieninga ir sąmoninga tauta, turinčia labai aiškius ir tvirtus valstybingumo pamatus. Be pagarbos savo valstybei, kalbai, jos kariuomenei, man rodos, labai svarbus yra tylus sutarimas dėl pamatinių vertybių: mūsų tėvynės, jos teritorijos, kalbos ir istorijos. Kiekvienas gali laisvai apsispręsti, kaip tas vertybes puoselėti. Aš bene dvidešimt metų iš eilės Laisvės gynėjų dienos (sausio 13 d.) išvakarėse aplankydavau televizijos bokštą. Iš pradžių, būdamas vos devynerių, eidavau prie jo paspoksoti į laužą, vėliau – atminti tų, kurie padėjo galvą ir pamatus dabartinei mūsų šalies raidai.
Kokiomis akimirkomis jaučiate pasididžiavimą savo kilme?
Buvo smagu pernai kartu su dvidešimt kolegų norvegų vykti į puikiai surengtą ITC konferenciją Vilniuje. Tai buvo vienas didžiausių Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai renginių. Buvo gera prieš porą metų keliauti po Gruziją, kur mes, lietuviai, esame mylimi ir gerbiami. Taip pat smagu papasakoti ne visada išradingiems norvegams, kaip lietuviai margina Velykų margučius. Stebėjau beveik visus tiesiogiai transliuojamus Lietuvos dainų šventės renginius ir didžiavausi, kad niekur kitur to nėra.
Kaip vieną iš Lietuvos trūkumų kai kurie gyvenantieji svetur įvardija tvyrančią niūrią nuotaiką, sakydami, kad jų gyvenamojoje šalyje žmonės atrodo laimingesni, labiau atsipalaidavę, daugiau besišypsantys. Ką apie tai manote Jūs, remdamasis savo patirtimi?
Jei šypseną ar pasisveikinimą suvoktume kaip mechanišką veiksmą, tada iš tiesų reikėtų pripažinti, kad norvegai dažniau nusišypso ar pasilabina kontakto metu nei lietuviai. Tik ar tai savaime reiškia gerą visuomenėje tvyrančią nuotaiką? Viskas priklauso nuo mūsų pačių. Aš galbūt labiau pabrėžčiau vietinių žmonių geranoriškumą ir pagalbą. Pavyzdžiui, kai mamos su vežimėliais arba neįgalieji lipa į autobusą ar iš jo, Norvegijoje padedančiųjų visada atsiranda, o Lietuvoje – ne visada. Kita vertus, norvegų šypsenos dažniausiai ir lieka tik šypsenomis – čia susirasti draugą ar bičiulį yra be galo sunku, nebent kartu lankėte tą patį darželį.
Taip pat reikėtų pasakyti, kad norvegai jaučiasi puikiai leisdami laiką vieni, pavyzdžiui, bėgiodami ar slidinėdami. Ar turėtume imti pavyzdį iš jų? Nebūtinai, bet pagarbos, geranoriškumo ir pasitikėjimo savimi iš jų būtų galima pasimokyti. Man pačiam teko išmokti iš norvegų vengti išankstinės nuomonės apie žmones susidarymo, duoti laiko jiems atsiskleisti.
Kokie žmonės Jus supa darbe?
Santykiai tarp kolegų pirmuosius gyvenimo čia metus mane šiek tiek šokiravo. Lietuvoje buvau įpratęs su kolegomis kaip nors paminėti didesnių projektų pabaigtuves, pavyzdžiui, pakeliant po bokalą alaus mieste. Čia – nieko panašaus. Štai darbovietėje Vilniuje per futbolo čempionatą būdavo įrengiamas projektorius ir pastatoma daug sėdmaišių, o Norvegijoje tai tikrai nėra įprasta.
Mano laboratorijoje dirba žmonės iš kiek daugiau nei dvidešimt šalių. Pastebiu, jog daugiausia neformaliai bendrauja nevietiniai.
Ar per dvejus metus, kuriuos gyvenate Norvegijoje, sumažėjo tas svetimumo jausmas?
Ilgainiui pamažu perpranti žaidimo taisykles, prie jų prisitaikai. Susidūrę su kitokia kultūra, požiūriu ar nuomone, esame linkę tai vertinti arba gerai, arba blogai, tačiau neretai toks polinkis, ypač jei neigiami dalykai dominuoja, tik viską dar labiau apsunkina. Būtent pastaraisiais metais stengiuosi aplinką ne vertinti, o priimti tokią, kokia ji yra, suvokdamas, jog kai kurie joje vykstantys dalykai yra kitokie, nei man buvo įprasta. Nors ir nuolat persekioja mintys, kad tai ne mano šalis, darbas ar aplinka, kad kitur galėtų būti geriau, tačiau, kaip viename spektaklyje sakė, bandau „įžvelgti stebuklą paprastuose dalykuose“. Toks požiūris leidžia atsispirti.
Lietuvoje palikote pamėgtą kultūrinį gyvenimą. Kuo tai pakeičiate? Ar pakanka Osle Jums patinkančių renginių ir kitų pramogų?
Vargu ar galima kuo nors pakeisti savojo miesto klegesį, festivalio „Tebūnie naktis“ ar dainuojamosios poezijos festivalių garsus ir spalvas, pamėgtas vietas. Kultūrinis gyvenimas Osle kitoks. Nors kultūrinė programa čia gana įvairi, tačiau kartais sunku suprasti ir pajausti renginių kontekstą. Kai kurie jų gana brangūs, todėl renginiuose dalyvauju daug rečiau. Osle stengiamės nueiti į kasmet vykstantį renginį „Kultūros naktis“, apžiūrėti muziejus, retkarčiais aplankyti operą, kino teatrą ar koncertą (įsimintiniausias iš jų – islandų grupės „Sigur Rós“ pasirodymas), taip pat dalyvaujame lietuviškuose renginiuose. Šiemet kartu su visais į gatves išėjusiais norvegais šventėme jų Konstitucijos dieną.
Ką, baigęs mokslus, ketinate daryti toliau?
Kaip jau minėjau pokalbio pradžioje, greičiausiai esu iš tų, kurie visada abejoja tuo, ką daro ir ką ketina daryti. Prisipažinsiu, kad per pastaruosius dvejus metus buvo kaip niekada daug dvejonių ir sumaišties dėl ateities planų. Nesu tikras, ar per akademinę veiklą galėčiau atsiskleisti geriausiai. Suprantama, kad jei pavyks nueiti likusį kelią ir apsiginti daktaro disertaciją, reikės žengti į kitą etapą, bet bent jau šiuo metu norėčiau grįžti prie praktiškesnės veiklos. Žinau tik tiek, kad neliksiu Norvegijoje ir labai norėčiau grįžti į Lietuvą. Deja, būtent tokią veiklą, kuri mane domina, vykdančios kelios didžiosios korporacijos neturi filialų Lietuvoje, tad kol kas negaliu atmesti ir persikėlimo į naują šalį galimybės. Laikas viską parodys.
Gana nemažai jaunimo susiduria su sunkumais ieškodami darbo. Jūs pradėjote dirbti vos baigęs mokyklą. Ką patartumėte jaunimui, dar tik bandančiam skintis kelią į darbo rinką?
Tai, kad pradėjau dirbti vos pradėjęs mokytis pirmame kurse, greičiau buvo (ir iš dalies tebėra) ne pranašumas, o aukštojo mokslo sistemos spraga. Jeigu universitetas sudaro studentams galimybę sėkmingai (o manieji sesijų balai buvo gana geri) lankyti dienines studijas ir kartu dirbti visu etatu (žinoma, vunderkindai galėtų baigti gal ir dvi aukštojo mokslo programas vienu metu), vadinasi, kažkas studijų sistemoje yra ne taip. Tie ketveri ar šešeri studijų metai turėtų būti skirti pagrindinėms dalykinės srities disciplinų žinioms ir reikalingiems praktiniams įgūdžiams įgyti. Tačiau tikrai nesakau, kad studentai neturėtų būti suinteresuoti savo būsima karjera ar atlikinėti praktikos, – tai ne tik pagirtina, bet ir skatintina. Tačiau universitetai turėtų būti vertinami ne pagal tai, kiek trečiakursių įsidarbino skambučių centre. Jie privalo konkuruoti suteikiamų žinių kokybe ir aktualumu, o kartelę būtina kelti taip aukštai, kaip įmanoma, nesislepiant nuo prestižiškiausių pasaulio universitetų ir kviečiant jų dėstytojus atvykti skaityti paskaitų. Nors, mano įsitikinimu, informatika yra labiau praktinė disciplina (taigi daugiausia patirties įgyjama dirbant prie tikrų sistemų), vis dėlto manau, kad šešeri išimtinai kokybiškoms bakalauro ir magistro studijoms atiduoti studento metai bus kur kas naudingesni nei tokių studijų derinimas su darbu. Tikiuosi, kad tų šešerių studento metų vertos informacinių technologijų srities studijos greitai atsiras mūsų universitetuose. Antraip naujuose kylančiuose slėniuose, pasitraukus senajai dėstytojų kartai, dėl jaunų mokslininkų trūkumo nebebus kam dirbti mokslinio darbo.
Savo pavyzdžiu tarsi paneigiate dažno nuomonę, kad neįmanoma vienu metu sėkmingai ir mokytis, ir dirbti…
Derinant studijas su darbu sunkiausia buvo stebėti kruopščius studentus, lankančius visas paskaitas ir konspektuojančius kiekvieną dėstytojų sakinį, – visada grauždavo sąžinė dėl praleistų ir nesukonspektuotų paskaitų. Nesakau, kad buvo lengva visa tai suderinti, tačiau, jei man pavyko, panašu, kad pats universitetas man tokias sąlygas sudarė.
Kita vertus, prabėgus metams, supranti, jog studijos yra tas ypatingas laikas, kai išties gali pastudentauti: įsilieti į bendrabučio gyvenimą, dalyvauti vakarėliuose ir kt. Įsitraukęs į darbinę veiklą, šiuos studentiškus dalykus prarandi. Taigi savo pavyzdžiu tikrai itin nesididžiuoju ir kiekvienam studentui linkiu tiek kokybiškų studijų, tiek įsimintinų studentavimo akimirkų.
Ar nesvarstote apie savo verslą?
Turbūt dar paauglystėje kažkas mane sugebėjo įtikinti, kad yra dviejų tipų žmonės: verslininkai (arba tie, kurie moka pardavinėti) ir visi kiti. Ko gero, nuo tada save priskyriau būtent prie pastarųjų, nes man visada labiau rūpėjo sukurti produktą ar sistemą, nueiti kelią nuo tikslo išsikėlimo, problemos diagnozavimo iki jos išsprendimo, o ne mėginti įtikinti kitus, kad mano produktą reikia būtinai pirkti. Tačiau galimybės kada nors pamėginti realizuoti savo idėjas nuo pradžios iki pabaigos neatmetu.
Kurį laiką rašėte tinklaraštį. Kodėl nustojote tai daryti?
Veikiausiai pats rašymo poreikis buvo laikinai padėtas kažkur į stalčių viliantis kada nors jį atnaujinti. Man gana sudėtinga rašyti paviršutiniškus akimirkos rašinius, visada noriu, kad mintys būtų subrendusios plunksnai. Kai galvoje ūžia dvejonės, kaip likimas klostysis toliau, tam tikrus susikaupusius minčių fragmentus surašyti vis atidėlioju. Greičiausiai viskam savas laikas.
Esate nemažai keliavęs. Ir į gana netradicines vietas, pavyzdžiui, Grenlandiją. Kokie tikslai Jus ten vedė?
Kelionė į Grenlandiją buvo geologinė ekspedicija. Jos metu vykome prie Grenlandijos ledyno skydo ir ėmėme mėginius iš ledyno morenos, atlikome kitus tyrimus. Tiesa, ekspedicijos grupę sudarė ne tik geologai, tad dalį laiko skyrėme pakeliauti po šią didžiulę ledo sukaustytą salą. Sunkiai pasiekiami tolimi kraštai visų pirma traukia dėl smalsumo pamatyti, kaipgi viskas atrodo toli nuo mūsų.
Kokie išliko ryškiausi šios kelionės prisiminimai?
Ko gero, žmogaus ir gamtos santykis. Grenlandijoje gyvenimo sąlygos yra išties atšiaurios, o pagrindinis pragyvenimo šaltinis yra medžioklė ir žvejyba. Nuskridus į Ilulisatą (Ilulissat), susidarė įspūdis, kad ten laikomų šunų yra daugiau nei žmonių. Žiemą šunys yra kinkomi į kinkinius ir tempia roges su savaisiais šeimininkais. Daugiausia apgyvendinta siaura vakarinė Grenlandijos pakrantė, visur kitur – ledynas, kuris, kaip parodė mūsų patirtis, gali būti labai klastingas ir pavojingas. Pirmąją dieną, mums įsirenginėjant stovyklą prie ledyno (ją nuo ledyno skyrė upė), staiga atskilo didžiulis ledo luitas ir jo kuprinės dydžio nuolaužos, atšokusios nuo upės, didžiuliais gabalais krito tiesiai ant mūsų. Laimei, niekas nenukentėjo.
Kur dar ketinate nuvykti?
Kiek lengvesnis klausimas būtų, kur nuvykti nenorėčiau. Iš tiesų kelionės yra vienas iš tų dalykų, kurie man teikia didelį pažinimo džiaugsmą. Kiekvienas pasaulio kampelis yra savaip įdomus, o neaplankytų įdomių vietų yra tikrai daug: ir didieji kalnai, ir ištisi Afrikos, Pietų Amerikos žemynai. Yra ir tokių kraštų, į kuriuos norėčiau grįžti. Vienas jų – Kamčiatka, žavinti kunkuliuojančiais ugnikalniais ir geizeriais.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Inga Nanartonytė
Nuotraukos – iš asmeninio Džiugo Baltrūno archyvo ir iš Baltijos kelio 25-mečio minėjimo organizatorių archyvo