Mantas Zaranka
Gimė: Kaune
Vadybininkas
Gyvena: 7 metus Sandefjorde, Norvegijoje
Moto: Trečias kartas nemeluoja, o ketvirtas – garantuoja
Mantas Zaranka Lietuvoje turi aplankyti daugybę jam brangių žmonių. Čia visuomet jo laukia močiutė su seneliu ir broliai su sesėmis. Mantas kilęs iš didelės šeimos – turi net 3 seses ir 2 brolius. Džiugu matyti tokius darnius jų santykius. Gal todėl, kad gyvenimas nelepino ir gana anksti visi vaikai prarado savo mamytę, jie visi yra tarsi tvirtas kumštis… Be to, Mantas, puikiai įsitvirtinęs Norvegijoje, žino, kad bet kada galės padėti savo broliams ir sesėms, o tai visiems leidžia jaustis saugiau ieškant savo gyvenimo kelio.
Mantai, jūs ar dabartinė jūsų žmona Vilija pirmiau išvykote laimės ieškoti svetur?
Pirmasis išvykau aš… Tai buvo jau ketvirta išvyka į užsienį. Pirmą kartą išvykau 2003 metais, tik sulaukęs aštuoniolikos… Tai buvo Londone praleista vasara, kitą vasarą važiavau į Vokietiją, o dar kitą – į Norvegiją. Vykau trumpam, kadangi vis dar priklausiau akademiniam jaunimui ir turėjau grįžęs baigti mokslus. Sakoma, trečias kartas nemeluoja, o ketvirtas – garantuoja… Atvykęs ketvirtą vasarą į Norvegiją, sugalvoju padovanoti ir Vilijai bilietą į čia. Tiesiog šiaip, atostogų savaitėlei… Kai ji čia atvyko, nusprendėme likti ilgam… Aš pats į Norvegiją atvykau draugų pakviestas ir dar geru metu: jau buvo bevizis režimas, o turintys darbo sutartį gaudavo ir leidimą gyventi. Kadangi atvykau pas gerus draugus, tai ir liūdna nebuvo, ir jie daug padėjo. Tos vasaros pabaigoje įsidarbinau metalo konstrukcijų firmoje, kurioje vis dar sėkmingai dirbu ir iki šiol.
Kaip tada sekėsi Vilijai? Dabar ji jau laisvai kalba norvegiškai…
Vilija vietinės kalbos klausimu mane aplenkė, kadangi įsidarbino darbe, kuriame pagyvenusios kolegės beveik nešnekėjo angliškai. Aplinkybės privertė ieškoti išeities. Vilija ėjo į norvegų kalbos kursus, todėl gana greitai išmoko norvegiškai. Iš pradžių bendravome su mažiau žmonių, bet vėliau, daugėjant lietuvių ir tobulėjant norvegų kalbai, draugų daugėjo. Vėliau į Norvegiją atvyko ir dar daugiau vaikystės draugų. Sandefjorde visada jautėmės gerai, kadangi čia gyveno daug pažįstamųjų ir draugų iš mano mokyklos bei gyvenamo rajono.
Kaip manote, ar visko, ką turite Norvegijoje, būtumėte ir Lietuvoje pasiekęs? Kuo galite pasigirti ar pasidžiaugti nesikuklindamas?
Kas mėgsta žvejoti, galėtų pasigirti savo laimikiais, bet aš ne žvejys, todėl ir girtis tuo negaliu… O jei rimtai, tai galiu pasigirti, kad gyvenu gerai. Turiu viską, ko noriu, o jei ir ko neturiu – reškia nenoriu… Manau, būčiau visko pasiekęs ir Lietuvoje, gal tik būtų reikėję labiau susiveržti diržus, bet būčiau neblogai gyvenęs ir ten. Pasak vieno mano draugo, gyvenime daugiau dalykų priklauso nuo paties žmogaus nei nuo aplinkybių. Sėkmė – tik galimybių ir pasiruošimo santykis.
Jūsų beveik visa šeima gyvena Lietuvoje. Ar nesistengiate artimųjų įkurdinti Norvegijoje?
Aš tikrai džiaugiuosi turėdamas tiek sesių ir brolių. Viena iš seserų jau irgi atsikrausčiusi į Norvegiją, kadangi susiviliojo skandinaviškomis socialinėmis gerovėmis ir puikia terpe jos mažyliui augti. Dar trims šiemet pasisekė, kadangi pernai nusipirkau didesnį namą, todėl turiu daugiau vietos ir jie gali vasaroti pas mane. Bandau ir jiems surasti darbų per vasarą, nes šiuo metu jie dar tik būsimi studentai arba bestudijuojantys. Kai baigs mokslus, žiūrėsim… Gal jie jau bus patogiai įsitaisę ir Lietuvoje, o jei ne, tempsim juos čia.
Kokie jūsų santykiai su vietiniais norvegais? Ar tenka pasijusti nepatogiai dėl to, kad esate imigrantas?
Mano nuomone, norvegai tikrai yra atviresni už lietuvius, lengviau priima svetimtaučius. Tik, manau, jie yra truputėlį išgąsdinti lietuvių kriminalinės statistikos. Dėl to norvegai tiesiog atsargesni… Beje, imigranto statusas man pamažu išnyksta. Turiu norvegišką asmens kodą ir beveik nesiskiriu nuo vietinių… Skiriasi tik mūsų pasai… Tiesa, Norvegijos pilietybės nejaučiu reikalo prašyti.
Kaip manote, ar sulauksite pensijos Norvegijoje?
Tikrai tikiuosi jos sulaukti… Pensinis amžius čia yra 65 metai. Pačioje Norvegijoje pensininkai nebadauja, bet ir neskęsta piniguose. Dauguma, jei leidžia sveikata, išvažiuoja į šiltesnius kraštus gyventi, nes ten dar ir pigiau pragyventi, ir klimato sąlygos geresnės. Labai populiaru važiuoti į Ispaniją, ten net jų ištisi rajonai susikūrę. Gal ir mums su žmona pasiseks ten praleisti senatvę…
Ar lengva Norvegijoje rasti darbą? Kokių darbo vietų yra daugiausia? Ar norvegai vertina savo darbuotojus?
Žinoma, darbą rasti jau darosi sunkiau. Beveik visur reikalauja mokėti norvegų kalbą. Atvykėlių taip pat daugėja. Darbininkus jie tikrai vertina, ypač gerus. Jie supranta, kad jiems geriau turėti gerai dirbantį nuolatinį darbuotoją, kuris išmano darbo specifiką, yra susidirbęs su kolegomis, negu eksperimentuoti su naujokais ir juos stebėti, aiškintis, geri jie darbuotojai ar ne. Kaip ir visur, daugiausia čia yra darbų statybų sektoriuje ir fabrikuose.
Dažnai keliaujate. Kur buvote per pastaruosius metus? Kokie artimiausi kelionių planai?
Keliaujam tikrai daug. Vien šiemet jau teko aplankyti Italiją, JAV, Graikiją, Ispaniją. Dažniausiai keliaujame po Europą, bet planuojame nuvykti ir į Pietų Ameriką, ir į Aziją, o gal net ir Australiją. Aš ir mano draugas labai norime nukeliauti į Indiją ir Afriką. Afriką svajojame po kokio dešimtmečio pervažiuoti tam specialiai paruoštu automobiliu.
O į Lietuvą ar dažnai grįžtate?
Žinoma, pasiilgsti giminių, artimųjų, draugų, nors jų jau tik keli belikę… Tačiau pabūni kelias dienas ir vėl traukia atgal į Norvegiją. Lietuvoje jaučiamės kaip svečiai. Grįžtame porą kartų per metus, dažniausiai dėl vienokių ar kitokių reikalų. Poilsio tada mažai būna, prisigalvojam kaip išnaudoti naudingai laiką, tai ir lakstom kaip išprotėję…
Kokių su žmona turite pomėgių?
Abu mėgstame keliauti, slidinėti, aš laisvalaikiu mėgstu pastovėti prie muzikos pulto klubuose. Pastarasis pomėgis buvo sena svajonė, kurią išėjo įgyvendinti prieš ketverius metus. Vis rasdamas laisvą minutę bėgu prie pulto. Tada žmona žino, kad su manimi neturi jokių šansų susišnekėti, nes būnu paskendęs savame pasauly… O Vilija, be abejo, mėgsta parduotuves, nes tai geriausia terapija jai…
Gal dar ir augintinį turite?
Taip, gyvūną mes turime ypatingą. Auginame žaliąją iguaną, vardu Tiga. Norėjome kažkokio gyvūno namuose… Šuniui per mažai laiko skirtume, katės man nelabai prie širdies… Tada kažkaip pamatėme Lietuvoje tą mažą driežiuką parduotuvėje ir iš karto supratome, kad mes jo norime ir jis mums tiks. Dabar jis gyvena pas mus ir, manau, labai tuo džiaugiasi. Tiga gyvena beveik laisva, ropinėja, karstosi kur nori, turi savo namelį, savo kampą. Gyvena ji kaip rojuje. Sunkiausia buvo ją prisijaukinti, bet dabar jau sutariame neblogai.
Prieš metus atšokote vestuves Lietuvoje. Kodėl jų nedarėte Norvegijoje?
Vis tik Lietuvoje viskas daug pigiau, o ir neatsiskraidinsi čia visų… Negalėčiau kažko labai išskirti iš vestuvių – visa šventė buvo nuostabi. Viskas išėjo arba taip, kaip norėjome, arba tik dar geriau…
Ar skiriasi norvegiški vestuvių papročiai nuo lietuviškų?
Vestuvės Norvegijoje būna tikrai kuklesnės nei Lietuvoje, viskas vyksta dažniausiai vieną dieną ir daug nuobodžiau. Apie tai sprendžiu iš vietinių gyventojų pasakojimų. Dar neteko sudalyvauti norvegiškose vestuvėse…
Ko palinkėtumėte vyrams, bijantiems pasipiršti savo merginoms? Ar gyvenimas po vestuvių pasikeičia?
Po vestuvių viskas lieka taip pat, gal net blogiau būna, dėl to aš ir nevedžiau taip ilgai… Ištempiau dvylika metų… Daugiau negalėjau… Juokauju, žinoma. Ne, po vestuvių blogiau tikrai nebūna… Pamažu viskas tik gėrėja. Tad, vyrai, jei radot mylimąją, tai ir veskit ją!
Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Ieva Ąžuolaitytė
