Kone metus iš savo gniaužtų nepaleidžianti pandemija turi poveikį visoms amžiaus grupėms. Vis dėlto psichologai grūmoja pirštu, jog šis neįprastas laikotarpis paliks itin ryškų pėdsaką vaikų ir paauglių raidoje. Nors didžioji dalis mokymosi ir popamokinių veiklų perkeltos į virtualiąją erdvę, kompensuoti realaus bendravimo ir ankstesnio vaikų aktyvumo toli gražu nepavyksta. Pasak Lietuvos sveikuolių sąjungos valdybos narės ir programos jaunoms merginoms „GRL PWR“ įkūrėjos bei vadovės Eglės Kislovski, po 12–16 valandų į ekranus įnikę jaunuoliai patiria tiek fizines, tiek dvasines traumas.
Pabrėžia fizinės sveikatos priežiūros būtinybę
Suvaržymai, su kuriais dėl šalyje paskelbto karantino susiduria visuomenė, nepaisant atsakomybės lygio, situacijos suvokimo ir gebėjimo joje išbūti, net ir suaugusiems žmonėms kelia daug iššūkių. Vis dėlto su paaugliais daug dirbanti ir jiems paskaitas vedanti E. Kisloviski sako, jog vaikams ir paaugliams karantinas smogia kur kas stipriau, nes besiformuojančiam žmogui atsiriboti nuo gyvenimiškai svarbių aspektų yra ypač sunku. Lektorės teigimu, šis laikas labiausiai veikia vaikų fiziologinę ir emocinę būsenas.
„Paaugliui sunku prisipratinti mintį, jog po kiekvienos pamokos per kompiuterį reiktų pajudėti, o ne sėdėti, nes kitaip nesuaktyvinama kraujotaka. Būtina ilsinti ir akis, atliekant tam tikrus pratimus, taisyklingai laikyti nugarą, nepiktnaudžiauti maistu prie kompiuterio, reguliariai įkvėpti gryno oro“, – teigia pašnekovė.
Jos teigimu, tokia užduotis reikalauja savistabos, kurios vaikai namuose stokoja, todėl atsakomybė krenta ant juos prižiūrinčių suaugusiųjų pečių. Vis dėlto, pašnekovės teigimu, kai šeimoje auga ne viena, o kelios atžalos, o tėvai turi dirbti ir rūpintis buitimi, skirti pakankamai dėmesio atžalų priežiūrai gali būti itin sunku, todėl būtinas nuolatinio dialogo palaikymas, vidinių taisyklių sukūrimas.
Psichologinę būseną labiausiai veikia ekranai
Kalbėdama apie psichologinę karantino pusę, E. Kislovski pabrėžia ekranų ir virtualiosios realybės neigiamą įtaką. „Mokymasis, popamokinė veikla, būreliai, žaidimai ir tiesiog bendravimas su draugais – viskas persikėlė į internetinę erdvę, kurioje vaikai praleidžia po 12–16 valandų. Tokia naujoji realybė kelia stiprias emocijas ir jei jos tinkamai neišgyvenamos, neišsportuojamos, neiškalbamos, vaikas tampa irzlus, jam kyla pyktis. Pastebėkite, kaip elgiasi jūsų atžala, kai pakyla nuo kompiuterio ne savo noru, – dažnai tai sukelia nepasitenkinimą ir konfliktines situacijas“, – pastebi ji.
E. Kislovski teigimu, vaikai ir paaugliai dažnai nemoka savęs kontroliuoti, nėra pasiekę aukšto sąmoningumo lygio, todėl bendravimas per ekranus dažnai tampa blaškančiu, nekoncentruotu: „Tenka pripažinti, kad bendravimas tiek su bendraamžiais, tiek su mokytojais nuotoliniu būdu neteko taisyklių. Girdžiu iš vaikų, su kuriais dirbame, jog pamokų metu jie išjungia kameras, pavargsta klausyti, būna, ir prigula, ir pavalgo. Smerkti irgi negalime, nes supraskime, kad vaikai dar mokosi susigyventi su naująja realybe, todėl tėvai turi būti ypač budrūs ir vėlgi per savo pavyzdį mokyti sąmoningumo.“
Daugiau dėmesio siūlo skirti vaikams aktualioms temoms aptarti
Emocinę pagalbą teikiančios linijos fiksuoja, jog pastaruoju metu yra padidėjęs jaunųjų visuomenės narių skambučių srautas ir, be jau įprastų temų, vis dažniau liečiamos viruso grėsmės ir su tuo susijusios vaikų baimės. Taip pat nerimą kelia pasikeitusios gyvenimo aplinkybės, draugų ilgesys, noras susitikti gyvai, išgąstis dėl artimųjų sveikatos.
E. Kislovski sako, jog šiuo metu kaip niekad svarbus vaidmuo tenka suaugusiesiems, kurie į esamą situaciją turi žvelgti plačiau, stengtis kuo daugiau leistis į pokalbius ir bendras veiklas su vaikais.
„Per nuotolinius susitikimus su paaugliais dažnai girdžiu, kad dabar jiems aktualios temos, susijusios su asmenybės ugdymu, sunkumais, kuriuos jie gyvena, jų sprendimų galimybėmis ir santykiais, gyvenimo būdu, kuris smarkiai pakito. Nepraleiskime to pro ausis, bandykime palaikyti diskusiją jiems svarbiais klausimais“, – ragina ji.
E. Kislovski teigia, jog karantino metu dialogą tarp tėvų ir atžalų paskatinti gali bendros veiklos, todėl į jas, pašnekovės teigimu, reiktų kuo labiau įsitraukti: „Pieškite, žaiskite, skaitykit knygas, gaminkite valgyti, tvarkykite ir puoškite namus, vaikščiokite miške – nesvarbu, ar jūsų vaikui vos 4, ar jau 16, svarbiausia – parodyti norą būti drauge. Vis dėlto svarbu, kad tėvai ne atliktų kontroliuotojų vaidmenį, o gebėtų paskatinti vaiką priimti sprendimus ir atsakomybę, tik nereikalaudami ir nurodinėdami, ką jiems daryti.“