Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) fotografijos galerijoje „Pozityvas-negatyvas“ (Studentų g. 39) atidaryta nuotraukų paroda „Čiurlionis–Donelaitis–Lietuva“.
Paroda yra skirta Kristijono Donelaičio 300-osioms, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 140-osioms gimimo metinėms ir lietuviškų viršūnių, pavadintų M. K. Čiurlionio, K. Donelaičio, Lietuvos vardu, 50-mečiui.
1964 m. vasarą vyko pirmoji Lietuvos alpinistų ekspedicija (joje dalyvavo dešimt dar visai jaunų vyrų, jau patyrusių kopimo į kalnus krikštą) į Pamyro kalnus Tadžikijoje. Per šį žygį buvo įveiktos ir lietuviškais vardais pavadintos iki tol bevardės Pamyro viršukalnės: Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (5794 m), Kristijonas Donelaitis (5837 m), Lietuva (6050 m). Visos jos aukščiu lenkia aukščiausią Europos kalną Elbrusą (5642 m)!
Lietuvius nuo seno traukė tolimi kalnai, o XX a. šeštajame dešimtmetyje kopimas į kalnus įgavo sportinio, organizuoto sąjūdžio – alpinizmo – formas.
Šiai aistrai nuo 1958 m. neabejingas Romualdas Augūnas – vienas pirmųjų Lietuvos alpinistų, minimos pirmosios aukštumų ekspedicijos dalyvis. R. Augūnas, kuris pagal išsilavinimą – inžinierius, yra profesionalus fotografijos menininkas, smalsi, meniška ir draugiška asmenybė. Menininkas yra surengęs daugiau nei 80 fotografijos parodų, apie 30 iš jų – kalnų tematika, taip pat yra išleidęs fotografijos albumų.
Dvi pagrindinės šio menininko darbų temos yra kalnai ir žmonės (kalnuose ir savo įprastoje etnografinėje aplinkoje – Lietuvoje, Egipte, Indijoje, Konge, Pietryčių Azijoje). Svarų R. Augūno įnašą į Lietuvos fotografijos meną liudija pelnyti garbės vardai ir titulai. Jis yra Tarptautinės meninės fotografijos federacijos, Lietuvos fotomenininkų sąjungos ir jos garbės narys, Lietuvos meno kūrėjo statusą turintis fotografas.
Tūkstančiai nuotraukų sukaupta R. Augūno archyve, daug jų jau ir publikuota. Bet svarbi dingstis – pirmosios Lietuvos alpinistų ekspedicijos Pamyre 50-metis – paskatino fotografą ir tos ekspedicijos dalyvį R. Augūną iš gausių sankaupų sukomponuoti ciklą nuotraukų, priminsiančių žiūrovams garbingos alpinistinės epopėjos akimirkas.
Eksponuojamų nuotraukų tema ir objektas – kalnai ir žmonės, vietos gyventojai ir tie lietuviai, kurie vyko į Tadžikiją „peržiemoti“ 1964 m. R. Augūno nuotraukose regime serpantinais besirangančių priekalnių kelius, azijietiško turgaus, gatvių scenas, žilabarzdžių senolių ir smalsių vaikų portretus, ekspedicijos stovyklų buities scenas. Fotografas fiksuoja ir žygio bičiulių veidus, jų kopimo pozas, trijų lietuviškų viršukalnių „portretus“. Nuotraukose atsispindi autentiška, stagnacijos paženklinta to meto sovietinio socializmo aplinka. Tačiau svarbiausia, kad alpinistams rūpėjo pasigalynėti su stichija, juos užbūrė fantastiška kalnų didybė, vaizdai, atsiveriantys nuo įkoptų viršūnių, nuo kurių galima matyti Himalajus ir patį Everestą! Ir, žinoma, viso žygio troškimas – įamžinti lietuviškus vardus, jais pažymint bevardes Pamyro kalnagūbrių karūnas… Tokių žygių į kalnus prasmę dar sustiprina tikėjimas, kuris kalnuose virsta žinojimu, kad nėra neįveikiamų kliūčių.
LEU