Pradinis / Ne didmiesčių gyvenimas / O mano laikais tai buvo…

O mano laikais tai buvo…

Dvidešimt ketveri metai – daug ar mažai? Per tokį laikotarpį užauga karta. Ne tik užauga, bet ir suteikia gyvybę kitai kartai. Nestabdomas gyvenimo bėgimas keičiantis kartoms sąlygiškai rutuliojasi savaime, bet egzistencijos prasmę kuriame patys. Užpaliuose (Utenos r.) antroji vasaros pusė jau dvidešimt ketverius metus atgyja kartu su VDU Švietimo akademijos choru „Ave Vita“. Pastaruoju metu choro gyvavimas, kaip ir daugelio kaimo mokyklų, kupinas nerimo bei vilties būti išgirstiems ir suprastiems.

„Ave Vita“ 24 kartą kūrybinėje stovykloje Užpaliuose
„Ave Vita“ choristai šiais metais gyveno buvusio dvaro arklidėse, Viktorijos Jovarienės restauruojamoje Kamenyčioje

Kai nerimu dalijiesi su draugais, jis tampa lengvesnis. Minčių sklaidoje ir polėkio viltyje lietuvis nuolat pasitelkdavo dainą. Kiek dainų atliko „Ave Vita“ choras per aštuoniasdešimt ketverius kūrybinės veiklos metus, niekas nesuskaičiuos. Nesuskaičiuosime ir kiek žmonių atliko ar išgirdo chorinę dainą. Bet kad Užpaliuose gerokai ūgtelėjo klausytojų skaičius, niekas nepaneigs. Choro vadovas prof. Kastytis Barysas mena, kad į pirmąjį jų koncertą Užpaliuose susirinko šeši žiūrovai. Dabar koncertuojama pilnoje Užpalių kultūros centro salėje. Be to, sekmadieniais visada giedama per šv. Mišias bažnyčioje, o kitomis kūrybinės stovyklos dienomis vykstama į vieną ar kitą Aukštaitijos regiono miestelį ar kaimelį. Nesvarbu, kiek kaime gyventojų, koncertų klausytojai ant žmogaus turimų pirštų nesuskaičiuojami. Chorui nereikia ilgalaikių pompastinių reklamų, jo vizitinė kortelė – profesionaliai atlikta įvairaus žanro muzika. Choro buvimas su atokiau nuo didmiesčių esančiais žmonėmis – tai lyg dovana Lietuvai, sauganti nuo užmaršties lietuvišką sutartinę ir apie lietuvio likimą godojančią dainą.

K. Baryso vadovaujamo choro „Ave Vita“ dainavimą, leidžiantį prisiliesti prie to, kas lietuviui šventa, Užpalių kultūros namuose šiais metais papildė Saulutės Katinienės austų gobelenų paroda „Ką kalba žolės…“. Meistriškas įžvalgumas mus supančią augmeniją pateikti per meno prizmę vilioja kitaip pažvelgti į lietuvišką augalą, net ir tuo atveju, jei jis yra piktžolė.

Rugpjūčio mėnesį dėmesys žolynams nėra atsitiktinis, juolab užpaliečiams, kurie kalbėdami apie meną įpina ir meilę bei pagarbą žirgui.

Šiais metais Užpaliuose aštuntą kartą organizuojama iš užmaršties pažadinta Žolinės šventė. Pagrindiniai šventės rėmėjai Lietuvos žemės ūkio ministerija ir Utenos rajono savivaldybė bei geraširdžiai seniūnijos žmonės su savo bičiuliais, kurie neabejingi miestelyje puoselėjamoms tradicijoms.

Keičiasi kartos, jų gyvenimo aplinkybės, bet žmoniją visada vienija menas. Užpalių krašto žmonės tai žino ir rūpinasi, kad augančiai kartai su pasididžiavimu galėtų pasakoti: „O mano laikais tai buvo…“

Birutė Minutkienė

Nuotraukos Tomo Morkūno

PALIKTI KOMENTARĄ

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top