„Kiekvienas netikėtas gyvenimo posūkis yra likimo mums siunčiamas išbandymas“, – sako Australijoje gyvenanti lietuvė Irena Karoblytė, derinanti verslo patarėjos darbą su savanoryste ligoninėje. Ji neslepia, kad kelias tikslo link nebuvo lengvas: skyrybos, keliskart nepripažintas išsilavinimas, nesėkmingi bandymai pritapti svetimoje kultūroje… Visa tai suteikė moteriai stiprybės ir leido suprasti, kad jos gyvenimo tikslas – padėti žmonėms.
Irena, užsienyje gyvenate daugiau nei du dešimtmečius. Dabar esate apsistojusi Australijoje. Kokia Jūsų atvykimo į šią šalį istorija?
1995-aisiais išvykau iš Lietuvos į Ameriką. Viskas klostėsi labai gerai: sukūriau šeimą, dirbau aukšto lygio ligoninėje, siekiau savo tikslų. Kartu su dukra prisijungėme prie ateitininkų organizacijos – įsitraukėme į religinę, visuomeninę ir pilietinę veiklą. Dalyvaudavome „Dainavos“ stovyklos renginiuose – tobulinome sielą, kūną ir protą. Deja, 2004-aisiais gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis – išsiskyriau su vyru ir ėmiau galvoti, kaip palengvinti savo bei dukros gyvenimą. Svarsčiau persikelti gyventi kitur, vis dėlto nusprendžiau palaukti, kol paaugs dukra ir galėsime kartu priimti sprendimą. Kai jai sukako vienuolika metų, abi nutarėme, kad laikas pakeisti aplinką. Tuo metu gavau parapijos klebono Algirdo Palioko pasiūlymą išvykti į Australiją. Klebonas mus gerai pažinojo, tad ne tik susitarė dėl mano atvykimo, bet ir suteikė rekomendacijų, reikalingų darbui. Taip atsidūriau šiame pasaulio krašte.
Mokėtės Lietuvoje, vėliau Rusijoje, Amerikoje, o galiausiai ir čia, Australijoje. Kokie tai mokslai? Kodėl tiek skirtingų šalių?
Nuo pat vaikystės pasižymėjau ypatingu rūpestingumu, norėjau būti gydytoja, bet tais laikais įgyti norimą išsilavinimą buvo nelengva. Baigiau medicinos mokyklą ir pradėjau dirbti surdologijos srityje – tikrindavau klausą. Tačiau visada norėjau siekti daugiau. Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, atsivėrė keliai į pasaulį. Padedama Maskvoje gyvenančių giminių, išvykau mokytis gydomosios kosmetologijos. Baigusi mokslus, įsteigiau savo verslą – kosmetologijos kabinetą Panevėžio poliklinikoje. Norėjau turėti tvirtą pagrindą po kojomis – dirbau du darbus, stačiausi būstą. Bet, pasikeitus šalies ekonomikos situacijai, nekilnojamasis turtas nuvertėjo, nebepajėgiau įsirengti būsto, svajonės žlugo.
Ieškodama išeities iš keblios padėties, susisiekiau su mokslų drauge. Ji padėjo išvykti į Čikagą. Deja, ten mano išsilavinimas nebuvo pripažintas, tad nusprendžiau kelti kvalifikaciją. Edvardo širdies ir kraujagyslių ligų institute baigiau širdies diagnostikos studijų programą. Devynerius metus dirbau Edvardo ligoninės gimdymo skyriuje slaugytojos asistente. Pradėjus studijuoti vyko skyrybų procesas, tad buvo nelengva. Baigusi studijas atlikau podiplominę praktiką Weisso memorialinėje ligoninėje Čikagoje, vėliau ten pat dirbau. Galiausiai 2010-aisiais palikau Ameriką.
Į Australiją atvykau dirbti pagal sutartį, tačiau neįsidarbinau. Mano išsilavinimas nebuvo pripažintas ir šioje šalyje. Tada vėl tapau tarptautine studente – įstojau į La Trobe universitetą mokytis akademinės anglų kalbos. Taip pat baigiau slaugytojos padėjėjos kursus tam, kad galėčiau ir dirbti, ir mokytis. Dirbau senelių namuose, vėliau įstojau į ALTEC koledžą. Jame baigiau verslo studijas, nes iš naujo mokytis diagnostikos neįstengiau – tarptautiniams studentams tai labai brangu. Vis dėlto labai norėčiau persikvalifikuoti, tai – mano svajonė.
Gyvendama Amerikoje aktyviai dalyvavote ateitininkų veikloje, o Australijoje įsitraukėte į skautų bendruomenę. Papasakokite apie šias organizacijas. Kuo jos skiriasi?
Amerikoje dukra dalyvaudavo lietuviškuose renginiuose ir mums pasiūlė prisijungti arba prie skautų, arba prie ateitininkų organizacijos. Kadangi užaugau religingoje šeimoje, lankiau bažnyčią, nusprendžiau prisijungti prie ateitininkų. Ten atradau save ir įsitikinau, kad Dievas sujungia žmones. Būdama šios organizacijos nare, lankiausi nemažai renginių, stovyklaudavau „Dainavos“ ir „Sendraugių“ stovyklose.
Australijoje ateitininkų organizacijos nebuvo, tad prisijungiau prie skautų bendruomenės. Sakyčiau, skautai yra daugiau žemiški, o ateitininkai – dvasingi žmonės. Tačiau abi organizacijos turi tą patį tikslą – ugdyti jaunimo kūrybingumą ir patriotiškumą, išlaikyti lietuviškąją kultūrą, skatinti žmones aktyviai dalyvauti visuomeninėje, kultūrinėje, pilietinėje veikloje.
Kurioje srityje dirbti Jums maloniau: medicinos ar verslo?
Nuoširdžiai noriu padėti žmonėms, rūpintis jais, todėl man artimesnė yra medicinos sritis. Šiame darbe kasdien stengiesi pagerinti pacientų sveikatos būklę, gyvenimo kokybę. Be to, man labai malonu dirbti su medikais, nes jaučiuosi jų komandos dalimi. Turiu pasakyti, kad medicinos srityje darbas beveik visada vyksta sklandžiai. Visa komanda – gydytojas, seselė, padėjėja – yra vieningi ir lygūs, nes juos jungia bendras kilnus tikslas.
Versle yra kitaip. Čia vyrauja milžiniška konkurencija. Darbuotojo užduotis yra sudominti, pritraukti klientą, o kolegos neretai kuria planus, kaip nuvilioti ir palenkti jį savo pusėn. Tai sukelia nemažai streso, blogų emocijų. Po darbo dienos ligoninėje jautiesi pavargęs, tačiau labai patobulėjęs, padaręs daug gerų darbų. Nekantriai lauki naujos dienos, nes nenumanai, kokie iššūkiai ir geri darbai tavęs laukia. O po darbo dienos stambioje verslo įmonėje jautiesi išsekęs tiek fiziškai, tiek morališkai ir net kartais bijai rytojaus, nes žinai, kad laukia nauja streso dozė. Tai psichologiškai labai sunkus darbas.
Palaikote ryšius su amerikiečiais, esate Amerikos moterų asociacijos (American Women’s Association) narė. Kokie šios organizacijos tikslai?
Atvykusi į Australiją labai pasiilgau draugų amerikiečių, jų nuoširdumo, draugiškumo. Todėl nusprendžiau prisijungti prie Amerikos moterų asociacijos. Joje radau bendraminčių. Ši organizacija bendradarbiauja su Karališkąja vaikų ligonine – padeda suteikti kokybiškas gydymo paslaugas, įsigyti naują įrangą vaikų, turinčių negalią, priežiūrai pagerinti. Taip pat kartu su kitais asociacijos nariais darome gerus darbus: organizuojame renginius, labdaros vakarus, susibūrimus, švenčiame amerikietiškas šventes, o gautas lėšas aukojame vaikų ligoninei Melburne. Nors asociacijos nariais gali tapti tik Amerikos piliečiai, renginiuose gali dalyvauti visi norintys. Aš esu ne tik organizacijos narė, bet ir iždininkė. Taip pat prieš keletą mėnesių pradėjau kartą per savaitę neatlygintinai dirbti Karališkojoje vaikų ligoninėje. Ši veikla mane įkvepia.
Ką ši patirtis Jums davė, kaip paveikė asmenybę?
Kiekvienas netikėtas gyvenimo posūkis yra likimo mums siunčiamas išbandymas. Mano patirtys – ne išimtis. Tiek darbas, tiek veikla organizacijoje prisidėjo prie mano asmenybės tobulėjimo, leido pasisemti naujų žinių, praplėsti akiratį. Kintančios gyvenimo aplinkybės padėjo suprasti, kad bet kokioje situacijoje galima rasti išeitį. Kad ir kas nutiktų, reikia priimti pokyčius ir žengti pirmyn. Išmoktos pamokos, įgytos žinios visada praverčia. Labai džiaugiuosi, kad sutikau daug įdomių, gerų žmonių. Jie davė šį tą naujo man, o aš – jiems.
Ką veikiate laisvalaikiu, kokių pomėgių turite?
Laisvalaikiu mėgstu būti gamtoje: važinėju dviračiu, bėgioju, vasarą kone kas dieną maudausi vandenyne (gyvename netoli jo), praktikuoju jogą. Mėgstu aktyvų poilsį. Taip pat dainuoju Australijos lietuvių chore „Viltis“, Džilongo mieste. Anksčiau šokau lietuviškus tautinius šokius. Na, o žiemą pasineriu į kultūrinę veiklą – lankau teatrus, muziejus, meno parodas, dalyvauju lietuviškuose renginiuose Melburno ir Džilongo bendruomenėse. Vakarais skaitau knygas, meldžiuosi.
Galite palyginti net tris užsienio kultūras – rusų, amerikiečių ir australų. Kokie jų panašumai, skirtumai?
Turbūt rusų kultūrą man teko pažinti mažiausiai, nes šioje šalyje mokiausi neilgai ir intensyviai – daugiau laiko teko skirti knygoms nei kultūros pažinimui. Žinoma, esu apsilankiusi ne viename Maskvos muziejuje ar teatre, tačiau apie tradicijas žinau nedaug. Manau, kad rusų, amerikiečių ir australų kultūros yra panašios, bet kartu ir labai skirtingos.
Nuvykusi į JAV, buvau priblokšta žmonių mandagumo. Vaikai visada į mane kreipiasi „ponia Irena“. Darbe gydytojai bendrauja labai draugiškai, šiltai, nepriklausomai nuo tavo socialinės padėties ar išsilavinimo. Net jei eini žemesnes pareigas, tave vis tiek gerbia, rodo dėmesį. Apskritai Amerikos žmonės labai džiaugiasi gyvenimu, nuolat šypsosi. Gatvėje, einant per perėją, mašinos akimirksniu sustoja ir praleidžia pėsčiuosius. Tokie bruožai parodo aukštą kultūros lygį.
Deja, atvykusi į Australiją, pasijutau, lyg grįžusi keletą dešimtmečių atgal… Darbe labai pabrėžiamas tarnybinis pavaldumas, kvalifikacijų ir amžiaus skirtumai. Vyresni darbuotojai kartais net nepasisveikina… Man yra sunku su tuo susitaikyti, tad, pamiršusi jų kultūros ypatumus, bendrauju su visais vienodai. Bet vietiniai nuolat primena, kad taip bendrauti jiems nepriimtina. Be to, Australijoje gana ryški moterų ir vyrų nelygybė. Moterims neretai tenka pakovoti dėl lygių teisių, ypač darbo aplinkoje. Užsieniečius tokios nemalonios smulkmenos liūdina, nes nuolat juntama tam tikra atskirtis. O juk norisi, kad darbe tvyrotų jauki, maloni atmosfera. Jeigu visi dirbtų su meile, užduotys būtų atliktos geriau ir būtų malonu sugrįžti į darbą.
Apibendrindama galiu pasakyti, kad, nepaisant tam tikrų trūkumų, kiekvienos šalies kultūra turi kažką gražaus ir ypatingo.
Ką, Jūsų nuomone, lietuviai turi savito?
Mūsų tautiečiai išsiskiria dvasios stiprybe, tautiškumu, inteligentiškumu. Istorija rodo, kad lietuviai – drąsūs, kovojantys už savo teises, siekiantys tikslų. Taip pat išsilavinę, aukštos moralės žmonės.
Esate Amerikos ir Australijos pilietė. Ar nemanote, kad, įgydamas kitos valstybės pilietybę, žmogus nutolsta nuo savo šalies, tautos ne tik fiziškai, bet ir morališkai?
Nors turiu kitų šalių pilietybę, tėvynė man labai brangi. Čia mano prosenelių žemė, čia gyvena mano giminės, artimieji. Manau, kad pilietybė nekeičia žmonių būdo, požiūrio ir įsitikinimų. Galbūt fiziškai esu toli, bet dvasiškai visada esu su Lietuva. Laikas ir atstumas tik dar labiau paskatina branginti tai, ką turi.
Kokiais būdais puoselėjate ryšius su gimtąja šalimi?
Nuo pat išvykimo 1995-aisiais kas savaitę rašydavau maždaug po pusšimtį laiškų artimiesiems, draugams. Vėliau, technologijoms patobulėjus, bendraudavome elektroniniu paštu ar skaipu. Taip pat keletą kartų buvau atvykusi į Lietuvą: lankiau artimuosius, poilsiavau, dalyvavau giminaičių vestuvėse, dainų ir šokių šventėje.
Ryšius su tėvyne puoselėju ne tik lankydamasi joje ar bendraudama su ten gyvenančiais artimaisiais. Šeimoje kalbame lietuviškai, puoselėjame lietuviškas tradicijas, švenčiame valstybines šventes. Taip pat kartu su dukra dalyvaujame lietuvių bendruomenės renginiuose, domimės tautiečių gyvenimu, pasiekimais, laimėjimais.
Kartu su dukra dalyvavote Dainų šventėje Lietuvoje. Koks jausmas būti minioje žmonių, siekiančių vieno tikslo – puoselėti lietuvių kultūrą, meilę tėvynei ir etnines vertybes?
Tai neapsakomas jausmas. Dainų šventėje tvyrojo įspūdinga atmosfera, kurioje buvo galima justi lietuvių galią, vienybę, tautiškumą. Buvo gera girdėti, kaip garsiai skamba lietuvių liaudies dainos, matyti, kaip tautinius šokius šoka minios žmonių ir aplinkui visi dalijasi senųjų amatų tradicijomis ar lietuviškų patiekalų idėjomis.
Šventėje sutikau ne tik tėvynėje gyvenančių, bet ir atvykusių iš JAV bei Australijos pažįstamų lietuvių. Buvo smagu kavinėje sutikti dukros draugus iš Amerikos, kuriuos pastarąjį kartą buvome mačiusios prieš devynerius metus. Jie išaugo, pasikeitė, bet vertybės išliko tos pačios. Nesvarbu, iš kur atvykome, visi susirinkome šventėje dėl tos pačios priežasties. Dauguma sutiktų Amerikos lietuvių yra trečiosios ar ketvirtosios emigrantų kartos atstovai, tačiau jie kalba sklandžia, taisyklinga lietuvių kalba – tai labai džiugina. Čia ryškėja skirtumas tarp JAV ir Australijoje gyvenančių tautiečių. Australijoje mano kartos emigrantai nelabai stengiasi kalbėti lietuviškai, nes šioje šalyje juokiamasi iš tokių žmonių. Todėl jie bando pritapti prie vietinių. Mano požiūris kitoks. Aš, nepaisydama australų pašaipų, puoselėju lietuviškumą. Su dukra visur kalbame lietuviškai, nes kalba – mūsų tapatybės dalis.
Koks Jūsų ryškiausias prisiminimas apie Lietuvą? Ką įsivaizduojate pagalvojusi apie tėvynę?
Brangiausi prisiminimai apie Lietuvą ateina iš vaikystės. Prieš akis iškyla širdį virpinantys dėdės Jurgio Pyragio, kuris buvo partizanas, vaizdiniai. Jį nušovė, bet niekas nepalaidojo – palaikus nuvežė ir išmetė kažkur laukuose. Prisimenu, kaip mama jo ilgėjosi. Aš, norėdama pagerbti jo ir visų kitų pamirštų karių atminimą, lankydavau vienišų žmonių kapus. Labai gera prisiminti, kad kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, mama, padedama archeologų, surado dėdės bei kitų partizanų palaikus ir perkėlė į Daujėnų kapines. Šeimai labai palengvėjo, kad dėdė ilsisi ramybėje šalia savo giminių ir artimųjų.
Niekada nepamiršiu, kaip stovėjome Baltijos kelio atkarpoje Panevėžys–Pasvalys. Buvome vieningi, kupini ryžto. Mumyse degė viltis atgauti nepriklausomybę. Sausio 13-osios įvykiai taip pat dažnai iškyla atmintyje, nes visa tai mačiau savo akimis. Meldėmės ir tikėjomės, kad Lietuva vėl bus laisva, kad galėsime gyventi oriai. Žinau ir prisimenu, kodėl esame laisvi. Kodėl galime sakyti ir daryti, ką norime, keliauti, kur norime… Šie prisiminimai šildo širdį ir leidžia išdidžiai tarti, kad esu lietuvė.
Kokias vietas Lietuvoje labiausiai traukia aplankyti?
Visada norisi grįžti į tėviškę. Atvykusi į Lietuvą, pirmiausia sėdu ant dviračio ir aplankau kapines, kur ilsisi brangūs žmonės: proseneliai, seneliai, kiti giminaičiai. Vėliau, vedama šiltų prisiminimų, pasivažinėju po gerai pažįstamas vietas, aplankau kaimynus, draugus, kolegas. Draugų turiu visoje šalyje, tad kartais nespėju su visais pasimatyti.
Gimiau ir užaugau kaime, tad gražiausi prisiminimai susiję su juo – gamtos mozaikos, vaikystėje praminti takai ir šypseną keliantys pastatai. Mokiausi Šiauliuose, dirbau Panevėžyje, tad ten irgi yra vietų, kuriose jaučiuosi kaip namie. Grįžusi į Lietuvą, važiuoju pasižiūrėti, kaip atrodo medicinos kolegija, Panevėžio poliklinika ir ligoninė. Praėjusiais metais lankiausi ateitininkų stovykloje Berčiūnuose, ten labai šeimyniškai praleidome laiką. Susitikome su arkivyskupu Gintaru Grušu, vienuolėmis, kitais įdomiais žmonėmis. Dar aplankiau vyskupą Joną Kaunecką, kuris yra mano tolimas giminaitis. Ir šiaip malonu leisti laiką su dvasininkais. Man labai brangus asmuo yra kunigas Rimvydas Adomavičius, tad būdama Lietuvoje aplankau jį Nidoje. Šis žmogus ilgą laiką buvo mano patarėju, sielos vadovu, kai tarnavo Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčioje Čikagoje.
Visada mėgau architektūrą, todėl, kad ir kur būčiau, aplankau bažnyčias. Man įspūdingiausia Vilniaus katedra.
Laura Šakirovaitė
Nuotraukos iš Irenos Karoblytės asmeninio archyvo