„Buvo laikas, kai tam, kad pasiekčiau savo tikslą, dirbau keturis skirtingus darbus, sutikdavau dalyvauti, kur tik prašoma, nemokėjau atsisakyti. Po kelerių įtemptų metų pasiryžau likti be pastovių pajamų ir žengti į nežinomybę – atidaryti savo pirmąją mažąją vizažo studiją. Uždariau ne vienas duris tiek asmeniniame gyvenime, tiek darbe. Tada man atsivėrė kitos plačios durys. Ir iki šiol jos atsiveria vis plačiau“, – savo verslo istorija dalijasi vienos didžiausių Baltijos šalyse makiažo bei įvaizdžio mokyklų įkūrėja, dėstytoja Olesia Žuravliova (29). Jauna klaipėdietė atvira: tam, kad pasiektų, ko trokšta, turėjo įveikti daugybę baimių ir nepasitikėjimą savimi. Iššūkiais išmokusios mėgautis Olesios vardas dabar puikiai žinomas ne tik didelėms įmonėms, bet ir itin populiarios knygos „Atrask save: makiažo paslaptys iš profesionalo lūpų“ skaitytojoms.
2015 metų pabaigoje pasirodžiusi Jūsų knyga „Atrask save: makiažo paslaptys iš profesionalo lūpų“ buvo kaipmat išgraibstyta, teko kartoti leidimą. Ar tikėjote, kad ji bus tokia populiari?
Manau, atlikdamas bet kurį darbą, visada tikiesi gerų rezultatų. Įdėjau daug pastangų dirbdama prie pirmosios knygos, tačiau rezultatai pranoko visus mano ir leidėjų lūkesčius. Visada svajoju, mąstau apie tai, kas geriausia, ir tada pats gyvenimas mane nustebina. Tad toks susidomėjimas šia knyga buvo geriausias apdovanojimas man už visas pastangas.
Kokia šios knygos auditorija? Ar ji naudinga tiek makiažo teptukų niekada nelaikiusioms, tiek savo įvaizdžiu kasdien besirūpinančioms moterims?
Ilgai mąsčiau, kokioms moterims rašyti šią knygą. Esu dėstytoja ir skaitau paskaitas merginoms bei moterims, kurios nori sieti savo ateitį su šia profesija. Todėl pradžioje norėjau sukurti makiažo vadovėlį, kuris padėtų tapti šios srities profesionalėmis. Tačiau vėliau suvokiau, kad labai noriu padovanoti ir perteikti savo žinias toms merginoms, kurios galės jas pritaikyti kasdieniame gyvenime, toms, kurios ieško savęs, eksperimentuoja, nebijo pokyčių. Toms merginoms ir moterims, kurios susiduria su klausimu, kaip puikiai pasidažyti bet kuriuo paros metu.
Žinoma, internetas, žurnalai yra perpildyti informacijos, todėl kartais atrodo, kad papildomos informacijos net ir nebereikia… Tačiau bendraudama su klientėmis supratau, kaip moterims sunku iš tokio didžiulio kiekio informacijos atsirinkti tai, kas joms tinka. Tad netgi toms merginoms, kurios domisi grožio pasauliu ir jame gyvena, yra ko išmokti ir ką atrasti.
Kokie atsiliepimai apie knygą Jus pasiekė?
Iš tiesų atsiliepimai iki šiol šildo mano širdį, sielą ir skaitant juos veide atsiranda šypsena. Tiesą sakant, labai bijojau kolegų, moterų, klientų kritikos. Stengiausi kuo geriau perteikti savo žinias. Jeigu kritikos gaunu iš atitinkamų žmonių, labai mielai ją priimu bei padėkoju už aukso vertės patarimus. Tačiau daugiau gaunu teigiamų atsiliepimų.
Labiausiai džiugina ne tik tai, kad knyga naudinga informacijos prasme, bet ir tai, kad ji pakeitė merginų gyvenimą. Kažkas ją įrašė į savo sėkmės istorijos pradžią. Kažkas pirmą kartą pasidažė lūpas raudonai ir nustebino tiek save, tiek aplinkinius. Kažkas iš knygos pasisėmė idėjų bei įkvėpimo ir pagaliau žengė savo svajonės link. Kai kurios moterys teigia pradėjusios daugiau laiko skirti sau. Kituose laiškuose randu įdomių pasakojimų, kaip mama ir dukra leidžia laisvalaikį su šia knyga. Kažkam tai yra tiesiog terapija. Tad komentarų yra labai daug ir įvairių.
Ar jau bręsta minčių naujai knygai?
Mano galvoje kasdien gimsta po šūsnį naujų idėjų. Išleidusi pirmąją knygą sakiau, kad daugiau niekada neberašysiu, tačiau dar kartą įsitikinau, kad man niekada negalima sakyti „niekada“. Kai tik tą žodį netyčia ištariu – tai išsipildo. Tad minčių visada turiu, jei pavyks, įgyvendinsiu.
Jums dar nėra nė 30-ies, o jau spėjote tapti ir vizažo meistre, ir dėstytoja, ir makiažo bei įvaizdžio mokyklos įkūrėja, ir makiažo pamokėlių internete bei knygos autore. Kaip manote, ar darbas neužima per daug Jūsų gyvenimo?
Man jau 29-eri. Kalbant atvirai, aš nežinau, ar spėsiu įgyvendinti visus savo planus. Nebent siekdama vienų svajonių pakeliui sutiksiu visiškai kitas.
Gyvenimas mane kasdien stebina. Ne tik džiaugsmu, bet ir ašaromis, savęs ir kitų pažinimu. Aš gyvenu šia akimirka – dirbdama mėgstamą darbą su pačia nuostabiausia komanda. Mes pykstamės, taikomės, mylime, keliaujame, švenčiame, dirbame, džiaugiamės, atrandame ir kažką prarandame – argi tai nėra gyvenimas? Tai pats tikriausias gyvenimas. Tiesiog darbe aš sugebu atrasti asmeninio tobulėjimo galimybių (man tai labai svarbu), hobį, naujų įdomių žmonių, su kuriais puikiai leidžiu laiką. Darbe įgyvendinu projektus, kurie mane pozityviai veikia. Darbo reikalais keliauju. Darbo metu kuriu makiažus ir taip atsipalaiduoju. Darau viską, apie ką svajoju.
Yra ne vienas niuansas, kurį norėčiau pakeisti savo kasdienybėje, keliu sau iššūkius, tačiau tai, ko tikrai nekeisčiau, yra mano vadinamasis „darbas“.
Jeigu turėtumėte laiko, kokių sričių žinių norėtumėte pasisemti?
Ekonomikos, vadybos, psichologijos. Tobulinčiau užsienio kalbų įgūdžius. Taip pat norėčiau įgyti daugiau biochemijos, fizikos žinių, bet tik tiek, kiek man to reikia darbe.
Taip pat norėčiau semtis mados dizaino, įvaizdžio dizaino žinių, studijuoti dailės akademijoje. Oi, kiek daug visko norėčiau pažinti – mane domina daugybė dalykų. Bet domėjimuisi kitomis sritimis (ypač vadybos ir psichologijos) stengiuosi rasti laiko ir dabar.
Po prieš metus Jūsų įkurtos studijos „OŽ Design Home“ stogu – grožio namai bei makiažo ir įvaizdžio mokykla. Koks buvo Jūsų kelias šio verslo link?
Labai gerai prisimenu savo jausmus ir potyrius iki pirmosios mokyklos atidarymo. Teko išlieti nemažai ašarų gailintis savęs, tačiau visada sakydavau, kad manęs laukia puikus rytojus: jeigu šiandien verkiu, rytoj šypsosiuosi.
Buvo laikas, kai tam, kad pasiekčiau savo tikslą, sutikdavau dalyvauti, kur tik prašoma. Vienu metu dirbau vadybininke, skaitydavau paskaitas, keturioms skirtingoms įmonėms vesdavau seminarus, darydavau makiažus bet kur ir bet kada, kai tik klientai paprašydavo, ir nemokėjau pasakyti „ne“. Tuo pačiu laikotarpiu dar ir mokiausi kosmetologiją universitete (studijos jau ėjo į pabaigą), taip pat stengiausi dar kažkiek laiko skirti sau. Dabar stebiuosi, kaip tada viską suspėdavau.
Po kelerių įtemptų metų pasiryžau likti be pastovių pajamų ir žengti į nežinomybę – nusprendžiau atidaryti savo pirmąją mažąją vizažo studiją. Jau tada supratau, kad visko neaprėpsiu ir nespėsiu, o jei ir spėsiu, kažin ar tokia būsiu kam nors reikalinga. Uždariau ne vienas duris tiek asmeniniame gyvenime, tiek darbe. Tada man atsivėrė kitos plačios durys. Ne iš karto, palengva. Ir iki šiol jos atsiveria vis plačiau.
Dabar, žvelgdama atgal, mąstau, kad mano kelias verslo link nebuvo sunkus, tiesiog aš pati jį tokį susikūriau. Dariau tai, kas man nepatiko. Sakiau tai, ką žmonės norėjo girdėti. Labai sunkiai priimdavau kritiką, jaudindavausi dėl bet kokių sprendimų, naujų iššūkių. Labai bijojau naujovių, bet žinojau, kad jeigu to nedarysiu, nieko nesusikursiu. Nelengvu keliu einu ir dabar, tik jau išmokau mėgautis šiais iššūkiais. Aš pati jų be galo laukiu, nes supratau, kad tik taip tobulėju.
Kokius išbandymus tenka pereiti dabar?
Didžiausias išbandymas – išeiti iš komforto zonos. Pavyzdžiui, kaip manote kodėl pradėjau filmuoti makiažo pamokėles, nors, kaip sakau, su vaizdo kamera aš nedraugauju? To ėmiausi, nes be galo noriu susidraugauti su savo baimėmis. Labai įdomu save stebėti, matyti pokyčius. O jeigu kartu ir padedu kitiems – dar maloniau dirbti.
Ar ką nors šiuo metu keistumėte?
Dažnai skaitau įvairiausias žmonių istorijas ir daug kur randu pasakymą: „Kad ir kas buvo, nieko nekeisčiau.“ Ir iš tiesų nekeisčiau. Nebent tai pakeitusi likčiau tokia, kokia esu dabar. Manau, kad jei bent kažką pakoreguočiau, neturėčiau to, ką atradau, ir nebūčiau tokia, kokia tapau.
Kaip manote, kas labiausiai lemia Jūsų verslo sėkmę?
Keisčiausia tai, kad visi darbą ir pastangas vadinama sėkme. Iš tiesų sėkmė – tai tik galutinis rezultatas – kaip kokia mozaika. Po truputį, palengva einame link jos ir pasiekiame tikslą darbu, pastangomis, noru, atsidavimu…
Kuo Jūsų studija išskirtinė?
Galėčiau išvardyti daugybę išskirtinių faktų apie „OŽ Design Home“ – kaip dirba mūsų administracija, kaip mes žiūrime į kiekvieną savo klientą, kaip mokome naujus komandos narius, kokie specialistai nuostabūs, profesionalūs ir t. t. Bet meluočiau pati sau. Aš vadovaujuosi principu – iš širdies į širdį. Tikiu gėriu ir noriu dovanoti gerumą. Tikiu, kad jeigu dovanosi kitiems gerumą, gyvenimas tau atsidėkos. Tikiu, kad reikia daryti tai, dėl ko tau svaigsta galva, kad nereikia meluoti sau ir kitiems. Manau, kad gyvenimą ir savo veiklą reikia statyti ant savo pagrindinių vertybių pamato. Panašūs žmonės traukia vieni kitus. Todėl man, mūsų komandai ir mūsų patiems nuostabiausiems klientams mes esame geriausi ir išskirtiniai.
Kaip manote, ar makiažo subtilybių išties gali išmokti bet kuri moteris? Kodėl šiuolaikiniame pasaulyje tai taip svarbu?
Mes gyvename „Instagramo“ „filtrų“, reklamos, greito vartojimo, amžinos jaunystės siekimo amžiuje. Norime visur matyti tobulą rezultatą, jaustis ypatingi. Mus žavi išvaizdūs, savimi pasitikintys žmonės, gražūs paveikslai, drabužiai ir vaizdai, elegancija, tvarka. Ar tai, kad mums patinka ne tik vidinis, bet ir išorinis grožis, yra blogai? Aš galiu pasakyti, kad man gražus nebus žmogus, kurio vidus negražus, bet negaliu pasakyti, kad man nepatinka visi prieš tai išvardyti dalykai. Visi norime būti lydimi sėkmės, ko nors pasiekti, gražiai gyventi. Tad tikiu, kad kurti grožį reikia visur ir visada. Mūsų išorė yra šio gražaus tikslo dalelytė. Todėl manau, kad mylėti save ir gražintis gali bet kuri moteris. Nereikia savęs transformuoti, reikia tiesiog paryškinti savo gražiausius bruožus – to gali išmokti kiekviena. Makiažas – tai terapija.
Esate minėjusi, kad dažna moteris nepasitiki savimi. Nuo ko pradėti ugdyti šį pasitikėjimą? Galbūt daug įtakos tam turi šalia mūsų esantys žmonės?
Galime labai daug tikėtis iš aplinkinių: draugų, kolegų ar šeimos. Galime laukti nuostabaus vyro, kuris pakeistų mūsų gyvenimą, manydamos, kad turėdamos mylintį ir labai gerą vyrą imsime džiaugtis gyvenimu ir pasitikėti savimi. Netikiu tuo. Jeigu aš pati nenorėsiu sau padėti, man nepadės niekas. Gali tik paskatinti. Ir jeigu tai mums priimtina ir to norime patys, tada paklausysime.
Svarbu būti su tais žmonėmis, kurie yra stipresni už mus, mokytis iš jų, bet nelaukti, kad jie mums padės. Iš pradžių reikia pripažinti, kad nepasitikime savimi, ir išsiaiškinti to priežastis. Svarbu priimti tai – juk tai normalu. Kad jūs žinotumėte, kiek aš turiu baimių ir nepasitikėjimo savimi… Bet aš ieškau ir randu savo skaudulius, nebėgu nuo jų. Tiesiog prašau gyvenimo, kad jis sudarytų man galimybes atsikratyti nepasitikėjimo savimi jausmo. Dažnu atveju mes nusisukame nuo galimybės panaikinti nepasitikėjimą savimi tiesiog tam, kad būtų ramiau.
Aš nepasitikiu savimi vesdama seminarus didžiulėms auditorijoms. Ar kas nors man padės šį nepasitikėjimą panaikinti? Tik aš pati ir tik tada, kai susidursiu akis į akį su šiuo jausmu. Po daugybės tokių susidūrimų nepasitikėjimas dingsta ir pajauti malonumą, džiugesį, kad jį laikai rankoje šalia savęs. Bet daryti tai reikia, jeigu to nori, o ne dėl to, kad kažkas pasakė.
Jeigu šalia mūsų esantys žmonės yra tinkami, jie palaikys ir paskatins. O jei ne, jūs tapsite dar stipresnė!
Kuo Jus labiausiai žavi Jūsų darbas? Ar jame vis dar pasitaiko iššūkių?
Nuo tada, kai paėmiau teptukus į rankas, iki dabar mano darbo specifika keitėsi daug kartų. Darydavau makiažus draugėms, tada svajojau dirbti su vienu iš tuo metu garsiausių Klaipėdos fotografų, sulaukiau jo pasiūlymo bendradarbiauti, pradėjau dirbti fotosesijose. Tada svajojau vesti pamokėles, paskui – skaityti paskaitas, mokytis valdyti auditorijos baimę. Vėliau norėjau perteikti žinias didesnei auditorijai (dar didesnis iššūkis), pasiekiau ir to.
Svajojau kurti makiažus reklamos projektams, bet labai daug ko nemokėjau. Mokiausi ir dabar džiaugiuosi, kad mano darbus naudoja didžiulės įmonės.
Sugalvojau sukurti makiažo teptukus, kurie atitiktų mano lūkesčius. Bijojau vykti pas užsakovus, maniau, kad nesugebėsiu, bet tai padariau.
Tada ėmiau rašyti knygą, nors iš pradžių man tai atrodė neįmanoma, nes, maniau, kad nesugebėsiu suregzti nė dviejų sakinių.
Galima sakyti, kad darbas mane labiausiai ir žavi iššūkiais. Jei manau, kad ko nors negaliu, vadinasi, man bus įdomu tai padaryti.
Kai Jums buvo 17 metų, tėvai išvyko gyventi į Airiją. Kodėl nevykote drauge?
Iš pradžių planavau pas juos vykti, nors, tiesą sakant, gyventi svetur niekada nesvajojau. Prieš keletą metų būčiau atsakiusi, kad neišvykau, nes turėjau likti su seneliais, kuriems tuo metu jau reikėjo pagalbos ir priežiūros. Iš tiesų taip ir buvo – kartu su tėvais nusprendėme, kad porą metų pasiliksiu su seneliais, prižiūrėsiu juos, baigsiu mokslus. Bet iš tiesų, matyt, viduje jau žinojau, kad mano kelionė turi tęstis čia, Lietuvoje. Pasilikau.
Supratau, kad tam tikrais atvejais atsiskyrimas nuo šeimos padaro tave stipresnį. Be galo myliu savo šeimą ir kartais pagalvoju, kad dėl šios susiklosčiusios situacijos aš tapau tokia, kokia esu dabar. Buvo sunku, tačiau tai mane sustiprino.
Kokia yra Jūsų laimingo gyvenimo samprata?
Man svarbu judėjimas ir nuolatinis asmeninis tobulėjimas – tai man teikia laimę. Būdama laiminga pati, galiu suteikti laimės ir kitiems. Laimingo gyvenimo kelionėje mane lydi artimieji – šeima, mylimas vyras, kuris visų pirma yra mano draugas ir bendramintis. Kai šie dalykai tave džiugina, gali būti draugu ir kitiems. Gali pažinti kitus žmones, kartais tokius pat kaip tu, o kartais visiškai kitokius. Mano laimingo gyvenimo samprata apima ir pasaulio, naujovių pažinimą, socialinį gyvenimą bei buvimą socialiai atsakingu žmogumi.
Svarbu mylėti, pirmiausia save ir tada – visus kitus. Būti laimingam ir džiuginti kitus. Daryti tai, ko pats nori, o ne tai, ką sako kiti. Ir neperžengti savanaudiškumo ribos. Būti tuo, kas esi, ir nuolatos ieškoti. Kartais reikia paverkti, nuliūsti tam, kad kitą kartą pasidžiaugtum. Jeigu visa tai yra – aš laiminga.
Tiek kosmetikos priemonių, tiek prekės ženklų yra didžiulė įvairovė. Kaip moterims atsirinkti, kas joms tinka ir yra kokybiška?
Sunku. Reikia profesionalių konsultantų pagalbos. Esu įsitikinusi, kad kiekvienas žmogus turi atlikti savo darbą. Pavyzdžiui, visiškai nieko nesuprantu apie automobilių detales, todėl tvarkyti automobilio važiuoju pas specialistus. Tas pats ir su makiažu. Pasaulyje visko daug, nuolat atsiranda įvairių naujovių. Apie tai bandžiau kalbėti ir knygoje – kosmetikos prekės ženklams skirtas visas skyrelis. Bet kad tarp visos tos gausybės susigaudytume, reikia nuolatos bandyti, testuoti.
Galiu patarti viena – galvokite apie savo veido odą, apie savo poreikius ir kosmetiką rinkitės pagal save, o ne atsižvelgdamos į draugių arba mamos patarimus. Didžiausia klaida – manyti, kad tai, kas tinka jūsų draugei, tiks ir jums. Odos tipai, akių formos, odos problemos yra skirtingos, todėl ir kosmetika naudojama skirtinga.
Kokių mitų, susijusių su makiažu, tenka girdėti?
Kad makiažas kenkia odai. Kad bronzantą reikia teptis ant viso veido. Kad makiažo specialistu tampama per šešias dienas. Kad akių šešėlių spalva turi būti tokia pati kaip suknelės spalva. Kad rudi šešėliai sendina. Kad negalima dažyti apatinės blakstienų augimo linijos, nes akys vizualiai sumažės. Kad makiažo fiksatorius makiažą padaro atsparų vandeniui. Kad raukšlės yra užmaskuojamos. Kad įdegis jaunina ir t. t.
Dabar internete gausu įvairių makiažo pamokų. O ir Jūsų knyga moko moteris makiažo subtilybių. Kaip manote, ar ilgainiui grožio salonų verslui tai turės įtakos?
Manau, dėl šių dalykų klientai gali tapti šiek tiek reiklesni ir tiesiog už tam tikrą kainą pageidauti atitinkamo rezultato. Kartais profesionalams teks vadovautis ne tik savo, bet ir klientų nuomone.
Tai paskatins grožio srities profesionalus nuolatos tobulėti ir domėtis naujovėmis. Mūsų klientai yra reiklūs, išprusę ir norintys tikrų profesionalų paslaugų. Jeigu mes nebijome nuolatinio tobulėjimo ir pokyčių, verslas niekada nenukentės.
Ar viešose vietose dažnai tenka pastebėti moterų, pasidažiusių visiškai netinkamai? Kokios klaidos labiausiai rėžia Jūsų, kaip profesionalės, akį?
Dažniau tenka pastebėti nepasidažiusias moteris. Prisipažinsiu, kad tam tikrą laiką maniau, jog visos moterys dažosi. Juk mano aplinkoje dažniausiai visos žino, kas yra kreminė pudra ar raudoni lūpų dažai.
Dėl klaidų – aš nesuprantu, kaip esant tiek daug informacijos galima pasirinkti ryškiai žalią akių apvadą ar šešėlį, ciklameno spalvos lūpų dažus, prisidažyti blakstienas tarsi voro kojeles ir prie viso šio vaizdo pasilikti mūsų odelės raudonį. Visas rinkinys spalvų, kurios mums visiška netinka.
Dažnos klaidos – antakių spalva neatitinka spalvinio tipo, veido kreminė pudra per tamsi, skruostikauliai išryškinti bronziniais ruožais, permanentiniai antakiai – juodai juodi, blakstienos priaugintos ir užgožiančios gražias moters akis.
Suvokimas, kas subtilu, gražu, ateina ne iš karto. Todėl viskas yra išmokstama.
Ar mažesnė kosmetikos priemonės kaina visada reiškia prastesnę kokybę?
Tikrai ne. Prastesnę kokybę lemia kosmetikos pasirinkimas ne pagal savo odos būklę. Apie tai išsamiai pasakoju savo knygoje.
Dėkoju už pokalbį.
Inga Nanartonytė
Nuotraukos iš asmeninio Olesios Žuravliovos albumo