Lietuviai plačiai išsibarstę po visą pasaulį – vieni išvyksta su viltimi susikurti geresnį gyvenimą svetur, kiti siekia savęs pažinimo, įvairių potyrių. Kiekvienas iš jų gyvena atskirą gyvenimą, tačiau siekia bendrumo ir nori dalintis sumanymais, idėjomis su tos pačios tautybės žmonėmis. Taip gimsta užsienio lietuvių bendruomenės, siekiančios vienybės ir bendrystės su gimtosios šalies gyventojais.
Norvegijoje lietuviai veikia itin aktyviai. Oslo lietuvių bendruomenė (OLB) jau aštuoniolika metų padeda stiprinti šioje šalyje gyvenančių tautiečių ir jų vaikų lietuvybę, dalyvauja Lietuvos ir Norvegijos savitarpio bendradarbiavimo projektuose bei kitose veiklose. Svarbų vaidmenį atlieka ir prieš beveik septynerius metus įsikūrusi Norvegijos lietuvių jaunimo sąjunga (NLJS). Tai savanoriška jaunimo organizacija, kurios pagrindinis tikslas – vienyti Norvegijoje gyvenantį lietuvių kilmės jaunimą, atstovauti jam ir puoselėti lietuviškas tradicijas. Į abiejų organizacijų veiklas yra įsitraukęs Povilas Rutkauskas, gyvenantis Norvegijoje devynerius metus. 2013-aisiais jis buvo išrinktas OLB valdybos nariu, šias pareigas eina lig šiol. Povilas prisiminė savo įsitvirtinimo svetimoje šalyje istoriją ir papasakojo apie minėtų organizacijų veiklas, jų svarbą, lietuvybės puoselėjimą.
Darbas statybų sektoriuje ir gyvenimiška norvegų kalbos mokykla
Pirmoji Povilo pažintis su Norvegija įvyko 2009-ųjų vasarą, kai, dar būdamas moksleivis, jis išvyko dirbti į statybų sektorių. Kita jaunuolio vasara buvo lemiama: „Po metų išvykau dar kartą ir pasilikau gyventi Norvegijoje“, – prisimena pašnekovas. Povilas iš pradžių gyveno pas brolį ir jo šeimą. „Tada gavau ir darbą, ir gyvenamąją vietą, brolis man padėjo finansiškai. Vėliau sulaukiau darbo pasiūlymo ir išsikrausčiau į kitą miestą. Gyvendamas atskirai supratau, kokia didelė yra šeimos vertė. Ji prisidėjo prie mano vertybių susiformavimo“, – pasakoja Povilas.
Lietuvis dirbo statybų sektoriuje, vėliau vežiojo laikraščius ir reklamas. Kaip pasakoja pašnekovas, pradžioje darbas buvo daug smagesnis nei dabar: „Buvau labai jaunas, dvidešimties, dirbdavau dainuodamas. Po darbo lėkdavau sportuoti, slidinėti, žvejoti, keliauti. Tada sunku nebuvo, man pasisekė.“
Kiek sunkiau iš pradžių buvo dėl norvegų kalbos nemokėjimo. Tačiau vos po pusmečio savarankiškų pamokų Povilas jau kalbėjo norvegiškais sakiniais. Šios kalbos mokymasis galbūt būtų trukęs ilgiau, jei ne kolegė, kuri nemokėjo kalbėti angliškai. „Po trejų metų prie mūsų kompanijos prisijungė septyniolikmetė mergina Mile. Ji nemokėjo anglų kalbos. Tad man teko išmokti kalbėti norvegiškai. Mokiausi savarankiškai, bendradarbiai man padėdavo, pataisydavo mano netaisyklingą tarimą. Visus naujus žodžius rašiausi į užrašų knygelę, išmokęs apie 800 žodžių, pradėjau sudarinėti junginius ir kalbėti. Po šešių mėnesių jau galėjau susikalbėti norvegiškai“, – prisimena pašnekovas.
Kitataučių požiūris į lietuvius
Pirmaisiais gyvenimo Norvegijoje metais lietuvis nepriklausė jokiai tautiečių organizacijai. Prisijungti prie užsienio lietuvių bendruomenės paskatino kartą automobilyje per radiją išgirstas pokalbis apie priežastis, kodėl norvegams nereikėtų pradėti verslo, ir nuskambėjusi frazė: „Nepradėk verslo, jei tavo darbuotojai yra iš Lietuvos.“ Po šių žodžių Povilas susimąstė ir nusprendė keisti kitų nuomonę apie tautiečius. Pirmasis žingsnis – įsitraukimas į lietuvių bendruomenę. „Dalyvavau keliuose bendruomenės renginiuose ir parašiau laišką, kad noriu prisidėti prie jų veiklos. Artimieji mane palaikė, taip ir pasinėriau visa galva į bendruomeninę veiklą. Norėjau prisidėti prie lietuvių įvaizdžio Norvegijoje gerinimo.“
Darbas lietuvybės labui
Į lietuvių vienijimo veiklas Povilas įsitraukė 2013 metais ir tapo Oslo lietuvių bendruomenės nariu. Nutaręs veikti lietuvybės labui, kitų tautiečių jis buvo sutiktas maloniai – iniciatyvūs žmonės visada laukiami lietuvių bendruomenėse. Dalyvavimas įvairiuose renginiuose jaunam vyrui nebuvo svetimas – ir Lietuvoje jis nebijojo viešumo, mikrofono, todėl entuziazmas su kiekvienu renginiu Norvegijoje tik didėjo.
Oslo lietuvių bendruomenė lig šiol daug dėmesio skiria Norvegijoje gyvenančių tautiečių, jų vaikų lietuvybės išsaugojimui bei puoselėjimui. Organizacija gali pasigirti gausybe skirtingų renginių – Norvegijos sostinėje gyvenantys lietuviai išties organizuoti ir aktyvūs. Bendruomenės nariai mini Lietuvos valstybines šventes. Kasmet giedoti „Tautiškos giesmės“ prie Oslo operos susirenka vis daugiau lietuvių. Jau nebe viena, o kelios lietuvių komandos bėga maratonus – žmones suburia bendros emocijos ir interesai. Osle gyvuoja lietuvių choras „Marios“, veikia lituanistinė mokykla „Gintaras“. Vis dažniau organizuojami vieši renginiai, susitikimai su Lietuvos televizijos laidų vedėjais, rašytojais, dailininkais, Lietuvos universitetų dėstytojais. Organizuojami interaktyvūs muzikos seminarai su dainininkais. Taip pat Osle pasirodo Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktoriai. Lietuviai kviečiami į operas, koncertus, tapybos parodas, į atvirus skaitymus su Norvegijoje gyvenančiais rašytojais.
Norvegijoje gyvenantys lietuviai nuolat skatinami prisijungti prie Oslo lietuvių bendruomenės, dalyvauti lietuviškuose renginiuose, susitikti su kitais tautiečiais, pasikeisti asmenine, darbo patirtimi ir praplėsti draugų būrį. Jiems puikiai pavyksta išlaikyti tautinį identitetą ir gerinti lietuvių įvaizdį šalyje.
Oslo lietuvių bendruomenė veiklą nukreipia ne tik į lietuvių, bet ir į norvegų auditoriją. Organizacijos nariai siekia parodyti lietuvišką kultūrą, meną, pilietiškumą Norvegijos piliečiams. Apie mūsų tautą norvegai iš tikrųjų žino gana mažai, nes patys lietuviai viešojoje erdvėje apie save beveik nekalba, o tie pranešimai, kurie pasirodo žiniasklaidoje, dažnai neatspindi to, kiek mūsų tautiečių yra gražiai įsilieję į norvegišką terpę, kiek prisideda prie bendros gerovės.
Aktyvus Lietuvos jaunimas Norvegijoje
Kita svarbi organizacija, prie kurios veiklų prisideda P. Rutkauskas, – nuo 2012 metų gyvuojanti Norvegijos lietuvių jaunimo sąjunga. Po dvejų metų aktyvios veiklos šioje bendruomenėje jis buvo išrinktas sąjungos valdybos prezidentu.
Norvegijos lietuvių jaunimo sąjunga aktyviai propaguoja sveiką gyvenseną – čiuožinėja rogutėmis, bėga maratonus, rengia slidžių, dviračių žygius. Povilas mano, kad veiklų gal net kiek per daug, tačiau apie svarbiausias iš jų valdybos prezidentas pasakoja su džiaugsmu: „Esame įkūrę bėgimo klubą „Vytis Running Club“, tai vienintelis bėgimo klubas, vienijantis lietuvius ir norvegus. Jis puikiai reprezentuoja Vytį ir Lietuvą. Slidinėjame lygumų slidėmis Vasario 16-osios, Kovo 11-osios progomis. Geresnio Lietuvos švenčių paminėjimo ir šalies reprezentavimo Norvegijoje tikriausiai nesugalvosime.“
NLJS valdybos prezidentas užsimena ir apie bendruomenės vykdomas labdaringas veiklas: „Mes finansiškai padedame „Žolyno“ vaikų namams Lietuvoje, „Rugutės“ labdaros ir paramos fondui ir kitiems asmenims, kuriems reikia pagalbos.“ 2015-aisiais, per Kalėdas, buvo surengtas padėkos-labdaros vakaras. Jo metu surinktos lėšos buvo paaukotos fondui „Rugutė“, globojančiam onkologinėmis ligomis sergančius vaikus. Šį vakarą padėjo organizuoti daugiau nei 30 savanorių, iš viso buvo surinkta 2 tūkstančiai eurų vaikams.
Povilas pasakoja, kad lietuvių jaunimo sąjunga prisideda ir prie mitingų bei akcijų Norvegijoje. Organizacijos dėka buvo suorganizuota peticija (tada per keletą savaičių surinkta 6,5 tūkstančio žmonių parašų) dėl žiniasklaidoje skleidžiamos dezinformacijos. Spaudoje nuskambėjo istorija apie Norvegijoje iš lietuvės mamos atimtą berniuką, buvo apkaltinta vietos vaiko teisių sistema. Žurnalistai ir kiti žmonės, skelbiantys klaidingą informaciją socialiniuose tinkluose, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, už tarpvalstybinių santykių kurstymą galėjo būti baudžiami už dezinformacijos skleidimą.
Norvegijos lietuvių jaunimo sąjunga skatina bendruomeniškumą ir pilietiškumą – lietuviai raginami dalyvauti rinkimuose. Aktyvus veikimas internete ir kitose medijose padeda išlaikyti vidinius ir išorinius ryšius tarp Lietuvos ir Norvegijos piliečių.
Lietuvių įvaizdis gerėja
Norvegijos lietuvių jaunimo sąjunga kasmet vis stiprėja ir gausėja – sąjungos narių skaičius per penkerius metus išaugo kone šešis kartus. Maždaug penki procentai visų emigravusiųjų į Norvegiją prisideda prie kokios nors bendruomenių veiklos. Svarbu ir tai, kad renginių poreikis auga, vis daugiau žmonių rodo susidomėjimą ir iniciatyvumą.
Bendruomenių aktyvistus džiugina ne tik didėjantis narių skaičius, bet ir gerėjantis lietuvių įvaizdis svečioje šalyje. Paklaustas, kaip Oslo lietuvių bendruomenė pasikeitė per penkerius metus, Povilas prisimena vienos moters per renginį pasakytus žodžius: „Gyvenu Norvegijoje septyniolika metų, anksčiau kiek įmanydama vengdavau tautiečių, bet viskas pasikeitė – lietuvių įvaizdis gerėja.“ Kuriasi daug bendruomenių, lietuviai aktyviai įsitraukia į kultūrą, verslą. Pašnekovas pabrėžia, kad daug tautiečių čia dirba atsakingus, svarbius darbus medicinos, mokslų, informacinių technologijų srityse.
Lietuviai – vieninga tauta
Povilo manymu, lietuvius vienija ne tik istorija, kalba, papročiai, bet ir darbštumas, mokėjimas užsitikrinti vietą po saule. Mūsų tauta nėra labai didelė, tačiau ji vieninga. Nors broliai ir seserys išsibarstę po visą pasaulį, renkasi vieningai ir garsiai giedoti Lietuvos himno per svarbiausias valstybės šventes. Kartu jie savo mažose arba didelėse bendruomenėse skatina aktyvų narių dalyvavimą, mažina atskirtį, padeda įveikti integracijos sunkumus kitiems tautiečiams. Skirtingose šalyse lietuviai kuria savo bendruomenes ir siekia išsaugoti tautinį identitetą, įgytą iš tėvų, senelių ir prosenelių. „Jeigu žmonės būtų džiunglės, tai lietuviai būtų tie didieji medžiai, kurie užauga aukščiau už visus, – vaizdžiai apibūdina tėvynainius Povilas ir priduria tarsi argumentą šiam palyginimui: – Per kelerius metus lietuviai savo darbo vietose tampa vieni iš geriausių ir dažnai – nepakeičiami.“
Tauta išlieka vieninga ir tada, kai dalis jos narių gyvena svetur. Puikus to įrodymas – Norvegijos lietuvių bendruomenės palaikomi ryšiai su tėvyne, dalyvavimas Norvegijos ir Lietuvos savitarpio bendradarbiavimo projektuose. Taip pat informacijos apie Lietuvą sklaida Norvegijoje ir atvirkščiai.
Žada sugrįžti
Povilas skatina jaunimą išvykti ir sugrįžti. Jo nuomone, norint geriau suvokti save ir aplinką, būtina turėti galimybę palyginti, vertinti. „Tai sunkiai įmanoma, kai matai tik tuos pačius dalykus, rutiną. Nebūtina emigruoti, bet keliauti reikėtų kiekvienam, tai padeda plačiau matyti ir suprasti“, – pabrėžia pašnekovas.
Pašnekovas pastebi, kad nemažai jaunų žmonių palikti Lietuvą skatina noras greičiau susikurti finansinę gerovę: „Ieškome greičiausio būdo pastatyti gyvenimo pamatus, užsitikrinti finansinę gerovę. Lietuvoje tai padaryti užtrunka ilgiau, bet taip yra dėl istorinių aplinkybių, daug metų trukusios okupacijos.“ Po Pirmojo pasaulinio karo lietuviai naudojosi galimybe išvykti, užsidirbti ir grįžti į tėvynę. Po Antrojo pasaulinio karo viskas pasikeitė – šiuo šansu mūsų tėvai laisvai naudotis nebegalėjo.
Povilas su savo žmona žada grįžti gyventi į Lietuvą. Kaskart parvykus atostogauti į gimtąjį kraštą, jį užplūsta nostalgiški jausmai. „Malonu ir gera sugrįžti į gimtinę, pasivaikščioti po vaikystės laukus, įkvėpti pjautos žolės kvapo, maudytis ežere. Tik tėvų žilstančios galvos priverčia pagalvoti, kad laikas eina, nelaukia.“ Tokių jausmų, minčių sukelia ir gimtajame Leipalingyje pamatyti nepažįstami vaikai, kurių veiduose pašnekovas atpažįsta jų tėvus, senelius.
„Lietuvės“ redakcija
Nuotraukos iš Oslo lietuvių bendruomenės, Norvegijos lietuvių jaunimo sąjungos ir Povilo Rutkausko archyvo
2 komentarai
Gyvenau norguose 8metus turiu daug pazystamu , draugu norguose ir galiu pasakyti ,kad baigesi geri laikai , sistema duoda uzdyrbti, bet pinigelius sistema susirenka atgal ir susitaupyti vis sunkiau !
Butu kainos dideles, nusipirkti be sansu nebent i banku kylpa galva kisk ir mokek visa gyvenima !
Tai kad brolei lietuvei neverta vaziuoti i Norgus !
Atvazeve cia varksta , turi mazai sansu susirasti antra puse , vienu zodziu VARGAS !
Vargas tokia gramatika.