Pradinis / Žmonės / Padėtas taškas tapo nauja pradžia

Padėtas taškas tapo nauja pradžia

Menas gydo sielą. Šią frazę turbūt esame girdėję ne kartą. Vieniems tai – tik skambūs žodžiai, kitiems – gyvenimo patikrinta tiesa. Kaunietė Jūratė Beniuškevičienė į meno pasaulį įžengė sunkiausiame gyvenimo etape. Kūryba jai leido pakilti iš emocinio dugno, atrasti savyje jėgų naujai pradžiai. Šiandien savo kūrybiniais atradimais, praktinėmis žiniomis ir širdies šiluma ji dalijasi su kitais. Lietuvoje dar mažai kam žinomo taškavimo meno puoselėtoja įsitikinusi – kūryba gali tapti tvirta atrama kiekvienam, nepriklausomai nuo amžiaus, profesijos, polinkių.

Įdomus paradoksas: vaikystėje nemėgote dailės pamokų, nesidomėjote menu, o dabar ne tik kuriate, rengiate savo darbų parodas, bet ir mokote taškavimo meno kitus. Kokie gyvenimo įvykiai pakeitė Jūsų santykį su menu?

Dažnai girdžiu šį klausimą. Reikia pripažinti, kad piešimas, menas, kūryba nėra mano neišsipildžiusi vaikystės ar jaunystės svajonė. Mokykloje nemėgau dailės pamokų, o dabar mokau kitus; nepatiko vaikščioti į parodas, o dabar rengiu savas; neskaitydavau straipsnių apie menininkus, o dabar pati atsakinėju į žurnalistų klausimus. Gyvenimas pilnas netikėtumų, o netikėtumai turi ryškias spalvas.

Taškuoti pradėjau prieš penkerius metus. Kūryba į mano gyvenimą atėjo pačiu sunkiausiu metu. Netektis. Mylimo ir mylinčio žmogaus. Sako, kad meilės po 23 metų santuokos nebūna, kad tai labiau prisirišimas. Taip, sutinku, po tiek metų meilės nebūna, yra kur kas daugiau – mudu su vyru buvome tapę vienas kito gyvenimu. Todėl, kai netekau jo, netekau dalies savęs. Po vyro mirties įsikibau į tėtį. Jis buvo mano klausytojas ir guodėjas. Tačiau po metų netekau ir jo.

Niekada nebūna taip, kad atsistoji ir eini. Visada reikia laiko. Tačiau laikui slenkant suvokiau, kad per ilgai užsibuvau, kad žiūriu į bedugnę, o ji pradėjo žiūrėti į mane.

Dažnai tenka girdėti, kad dideli gyvenimo sukrėtimai transformuoja žmogų. Ko gero, taip atsitiko ir man.

Sakote, kad taškavimas Jums padėjo pakilti iš emocinio dugno. Kada pajutote, kad menas gydo sielą. Galbūt domėjotės meno terapijos nauda?

Laimėjimai atveda į kryžkeles, o pralaimėjimai atveria naujus kelius. Aš turėjau du kelius: arba pasilikti dugne ir tempti paskui save vaikus, arba atsispirti ir pradėti kopti iš naujo. Taškavimas buvo ta veikla, kuri padėjo kopti į viršų. Kūryba mane išlaisvindavo, kurdama aš prarasdavau laiko nuovoką. Vos prisėsdavau taškuoti, nurimdavo protas, atgydavo vidus, o įrankio negalėdavau paleisti net antrą ar trečią valandą nakties. Kartais atrodo, kad paveikslas jau baigtas, bet… dar vienas taškelis ten, dar reikia paryškinti spalvą, dar… dar… tai užburia. Kai ryte pabudusi ne atsidurdavau akistatoje su skausmo pilna realybe, o smalsumo vedama nutipendavau link paveikslo su mintimi „Kokia spalva pabaigiau vakar?“, supratau – taškavimas po truputį neutralizuoja mano neigiamas emocijas. Nyčė buvo visiškai teisus sakydamas, jog menas mums duotas tam, kad neišprotėtume nuo tiesos.

Niekada anksčiau nesidomėjau meno terapija, tačiau pastarieji gyvenimo įvykiai patys veda į jos pažinimą.

Ar į taškavimą žvelgiate tik kaip į meditacinę, terapinę veiklą? O galbūt turite ir tikslą, nukreiptą į išorę, t. y. skleisti savo meną, dovanoti jį žmonėms, puošti jų namus, galbūt šį pomėgį paversti savo pagrindine veikla?

Pradžioje taškavimas buvo ta veikla, kuri leisdavo užsimiršti. Vėliau, įkūrusi studiją, panirau į bendravimą. Dažnai moterys ateidavo ne tik išmokti taškavimo technikos, bet ir ieškodamos nuoširdžių pokalbių. Manau, kad taškavimas ir bendravimas yra tos ašys, apie kurias sukasi mano veikla. Juk viskas taip paprasta – žmogus ieško žmogaus, širdis ieško širdies.

Labai dažnai manęs paklausia, ar parduodu savo paveikslus. Taip, esu kelis pardavusi, tačiau kurdama tokio tikslo neturiu. Džiaugiuosi, kai mano darbai atranda kitus namus, kitų akis ir širdis, tai labai įkvepia toliau kurti. Tačiau paveikslui nutaškuoti reikia nemažai brangaus laiko ir įtempto akių darbo. Man tiesiog sunku įkainoti savo paveikslą. Kartais atrodo, kad kaina, kurią būtų patogu ištarti užsakovui, neatitinka įdėto darbo ir skirto laiko. Todėl nusprendžiau nesivelti į paveikslų pardavimo rinkodarą. Ėmiausi organizuoti parodas ir taip plėsti taškavimo technikos pažinimą Lietuvoje. Labai gaila, kad karantinas sugriovė visus organizuojamų parodų planus.

Kūryba nėra mano pagrindinė veikla. Jau 29 metus mano kasdienis darbas susijęs su skaičiais, ataskaitomis, teisės aktais, nuostatomis, procedūromis. Aš vis pajuokauju, kad ryte – skaičiukai, o vakare – taškiukai. Galimybę suderinti pagrindinį darbą su kūrybine veikla vertinu kaip didelę privilegiją.

Per gana trumpą laiką subūrėte nemažą sekėjų bendruomenę. Žmonės ėmė prašyti išmokyti šios technikos, todėl pradėjote rengti mokymus, įsirengėte studiją. Ar tikėjotės, kad viskas taip pasisuks? Kada savimi patikėjote?

Trejus metus kaupiau savo darbus ir nusprendžiau jiems suteikti virtualios erdvės. Buvo nedrąsu, tačiau sūnus su dukra vis ragino: „Mama, kiek gali paveikslus už sofkutės dėti.“ Pagauta momentinio ryžto, su vaikų pagalba feisbuke susikūriau puslapį pavadinimu „Dedu tašką“. Tada neturėjau jokio tikslo, tačiau veikla labai greitai įgavo pagreitį. Moterų prašymai pamokyti taškuoti tiesiog užgriuvo. Išsinuomojau patalpas, sudėliojau metodinę medžiagą, supirkau reikiamus įrankius ir nedrąsiai paskelbiau apie pirmąjį užsiėmimą. Dalis norinčiųjų netilpo. Teko organizuoti mokymus savaitgalis po savaitgalio, važiuoti iš vieno miesto į kitą, po užsiėmimų atsakinėti į dešimtis elektroninių laiškų. Grįžusi namo jausdavausi pavargusi, tačiau įkvėpta eiti pirmyn. Tikėjimą savo veiklos prasme dar labiau stiprino mokymų dalyvių žodžiai „iki kito karto“, jautrios padėkos už prasmingai praleistą laiką.

Dabar mokinių skaičius artėja link 800. Kas žmones taip užburia?

Taškavimo technika mūsų šalyje nėra plačiai žinoma. Nors ir nekukliai jaučiuosi pavadinta taškavimo technikos pradininke Lietuvoje, tačiau žmonės tikrai į tai žiūri kaip į naujovę. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad ši technika tinka tik patiems kantriausiems ir mokantiems piešti, tačiau taip nėra. Visada akcentuoju, kad čia svarbiausia ne rezultatas, o procesas. Ši technika žavi tuo, kad jai pakanka paprastų priemonių, tačiau ji atveria daug galimybių. Kad pradėtum taškuoti, reikia tiesiog įvairaus dydžio pagaliukų, akrilinių dažų, pagrindo, ant kurio taškuojama, ir, žinoma, kūrybai atviros širdies.

Ši technika turi kažką nepaaiškinamai užburiančio. Išvydus nutaškuotus paveikslus susidaro įspūdis, kad žiūri ne į tapybos darbą, o į iškilią mozaiką. Keičiant apšvietimą, paveikslo reljefas lyg žaidžia su šviesa. Tai neapibūdinama, tai reikia pamatyti.

Sakoma, kad besidalydami tampame turtingesni. Pritariate? Maloniau kurti pačiai ar matyti, kaip kiti žmonės Jūsų dėka atranda ši meną, kūrybą?

Protas darosi turtingesnis gaudamas, širdis – atiduodama. Tačiau tam, kad duotum, reikia būti turtingam. Juk negali paremti, jeigu paties kišenėje vėjai švilpauja, negali nuoširdžiai paguosti, jeigu pats nesi patyręs panašių jausmų, negali mylėti, jeigu širdis pilna neapykantos. Tvirtu žingsniu stojau prieš auditoriją tik tada, kai sustiprėjau dvasiškai ir galėjau ne tik pasidalyti taškavimo technikos subtilybėmis, bet ir skleisti žinutę: kiekvienas gyvenime padėtas taškas yra nauja pradžia, tiesiog reikia išbūti, atsistoti, įkvėpti ir eiti pirmyn.

Gera būti tarp kuriančių žmonių. Ir nesvarbu, jeigu moterys, uždariusios studijos duris, daugiau nepaims taškavimo įrankio į rankas. O kas žino, gal užsiėmimo metu gims meno šedevras?

Kokiems žmonėms tinka ši technika?

Ši technika – dar vienas būdas kurti. O kūrybai nesvarbus nei amžius, nei išsilavinimas. Man labiausiai patinka, kai į studiją įžengusi moteris ištaria „aš nemoku piešti“. Kartais žmonės bijo bandyti, nes mano, kad kūryba reikalauja ypatingo talento ir kad svarbiausia rezultatas. Taškavime viskas daug paprasčiau. Svarbiausia padėti pirmą tašką (šypsosi).

Šios technikos teko mokyti ir vaikus, senjorus. Pirmą kartą einant pas vaikus, buvo truputį neramu: ar jiems patiks, ar pavyks sudominti, ar nebus nuobodu?.. Veltui nerimavau. Mums pavyko sukurti taškavimo laboratoriją. Vaikų sprausti į kūrybinius rėmus nereikia, neįmanoma, negalima… Taškavimas jiems buvo nauja kūrybos technika, ji sudomino net ir pačius judriausius. 

Su dar didesniu nerimu ėjau į susitikimą su senjoromis. Bet ir šis susitikimas mane nustebino. Moterys kalbėjo, kad tai puiki technika, gerinanti dėmesio sutelkimą, lavinanti motoriką, skatinanti saviraišką.

Su šypsena prisimenu nutikimą, kai senjorė, kuri atėjo pasiramsčiuodama lazdele, po keturių valandų užsiėmimo pamiršo ją pasiimti. Ne, joks stebuklas neįvyko, ji nepasveiko, tiesiog užmiršo įprotį pasiremti lazdele.

Papasakokite apie pačią techniką: iš kur ji kilo, kokie įrankiai naudojami? Kur Jūs to mokėtės?

Pirmą kartą taškuotus paveikslus atsitiktinai pamačiau instagrame. Sudomino. Iki išnaktų stebėdavau taškuojančių Australijos aborigenų vaizdo įrašus. Man patiko ir pats procesas, ir galutinis rezultatas. Jų paveiksluose vyrauja įvairios chaotiškos kompozicijos, o aš iš taškelių išdėlioju harmoningas kompozicijas. Jie taškuoja abstrakčiai, o aš kol kas iš rato neišeinu, nors mintyse sukasi daug naujų idėjų.

Vėliau virtualioje erdvėje radau nemažai Ispanijos, Portugalijos, Turkijos, Rusijos menininkų darbų, skaičiau patarimus, akylai stebėdavau, kaip jie dėlioja taškelius, ir juos atkartodavau. Taigi, pirmieji mano mokytojai – instagramas, jutubas, feisbukas. Ieškojau taškavimo mokytojų Lietuvoje, tačiau taip išėjo, kad pirmoji to mokyti ėmiausi pati (šypsosi).

Mokymų metu supažindinu su profesionaliais taškavimo įrankiais, tačiau pati taškuoju statybiniais vinukais. Daugumai tai sukelia nuostabą, bet įrankiai kuriant šia technika nėra svarbiausi. Svarbiausia tinkamai pasirinkti dažus. Aš taškuoju ant kartono arba drobės akriliniais dažais.

Kas Jums padeda šioje veikloje, galbūt įkvepia ar sustiprina?

Šioje veikloje sukasi dar du žmonės – mano dukra Vaineta ir sūnus Merkelis. Sulaukiu labai daug pagiriamųjų žodžių dėl paveikslų nuotraukų. Visi nuopelnai priklauso mano dukrai, būtent jai pavyksta prakalbinti mano paveikslus fotoaparatu. Gera matyti, kaip paėmus fotoaparatą spindi jos akys ir kaip sumaniai ji gaudo šviesą, žaidžia su mano išdėliotais taškeliais. Kai kartais suabejoju, padrąsinantys sūnaus žodžiai „mama, daryk“, „mama, viskas pavyks“ neleidžia sustoti. Jo skatinantis žvilgsnis ir šie keli paprasti žodžiai turi tiek daug jėgos.

Nėra idealių vaikų, nėra idealių tėvų, yra idealios akimirkos kartu. Būtent per šią veiklą labiau pažinau savo vaikus. Bendrystėje su vaikais aš esu stipri. Už tai esu jiems be galo dėkinga.

Pastarieji metai daugeliui buvo sudėtingi. Ar pandemija Jus stipriai paveikė?

Tai, kas dabar vyksta išoriniame pasaulyje, neabejotinai visus mus paveiks ir visiems turės labai didelę reikšmę. Laikina pauzė. Pauzė, kai niekas nevyksta. Vieniems šis laikotarpis – jauki ramybė, verčianti giliau panerti į save, kitiems – liūdesys. O man ir tas, ir anas. Bet svarbiausia nepamiršti, kad optimizmas – valia, o pesimizmas – nuotaika.

Visada sunku laukti. Pavasario. Vasaros. Mylimo žmogaus skambučio. Darbo dienos pabaigos. Bet kartais už viską blogiau yra neturėti ko laukti. Pastarųjų dienų įvykiai privertė užsidaryti namuose, bet juk niekas neatėmė galimybės žiūrėti filmus ir vakarieniauti namiškių apsuptyje, išsakyti meilius žodžius vienas kitam, neatšaukė atvirų pokalbių, meilės, rūpinimosi savimi, vilties… Kai durys užsidarė, galime atverti širdis.

Redos Ruzel nuotrauka

Kaip manote, nusiraminimą kūryboje gali rasti kiekvienas, net ir neturintis meninių polinkių?

Taip, žinoma. Aš pati esu to pavyzdys. Galima vaikščioti į parodas, žavėtis kitų kūryba ir laikytis griežtos nuomonės, kad tik profesionalai turi teisę kurti, suklysti. Bet nemanau, kad rasite bent vieną kūrėją, kuris nesugadino nė vieno popieriaus lapo ar drobės. Galima sau pasakyti „bandžiau ir man nepavyko“, bet galima bandyti dar ir dar. Galima sakyti, kad amžius ne tas, bet galima jaustis brandžiam ir pripažinti tai kaip privilegiją.

Kokia būtų Jūsų motyvacinė žinutė skaitytojams?

Mano paveiksle, kaip ir gyvenime, svarbiausia laiku padėti tašką. Baisu? Bet verta. Taškas yra pati geriausia pradžia.

Inga Nanartonytė

Interviu publikuotas nemokamame el. žurnale „Lietuvė“ (Nr. 11): https://issuu.com/lietuve/docs/zurnalaslietuve2021

PALIKTI KOMENTARĄ

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top