Nuo birželio 24 iki 29 d. trunkančiu šviesiausių naktų laikotarpiu, vadinamu kupolinėmis dienomis, Saulei keliaujant pačia dangaus kupolo viršūne ir apgobiant Pasaulį didžiausiu šviesos galių srautu, visa gyvoji gamta suveši, o augalai tampa kupini ypatingų gydomųjų galių. Tai primena ir vienas iš senovinių Rasos šventės vardų – Kupolė, reiškiantis kupėjimą – vešlų augimą, virimą, bėgimą per kraštus, vešėjimą, kilimą. Šis vardas aptinkamas jau 1262 m. Ipatijaus metraštyje. Čia Rasos išvakarės vadinamos „koupal’“.
Žolių rinkimas vadinamas kupoliavimu, o renkamos žolės – kupolėmis. Sakoma, kad kupolių yra devynios rūšys. Iš šventėje surinktos augalų puokštės galima spėti žmogaus ateitį. Iš kupolių merginos pina vainikus. Apskritas, pabaigos neturintis vainikas išreiškia amžinybę ir darną, žmogaus dvasinį tyrumą. Savo pavidalu jis primena Saulę, skleidžiančią šilumą ir gyvybę, bei jos nušviestą visą mūsų Pasaulį. Kad surinkti žolynai turėtų stebuklingą galią ir galėtų išpildyti svajones, jie renkami iš devynių laukų, devynių rūšių, tylint. Šventės vietoje senu papročiu iškeliama lauko žolynais papuošta kartis, vadinama kaupole arba kupole. Kupoliavimu vadinamas ir pats šventimas.
Rasos švenčių dienomis ir rasa, prisisotinusi augalų žiedadulkių, įgyja nepaprastą galią. Kiekvieno augalo rasos gydomoji galia yra skirtinga. Todėl senovėje moterys Rasos šventės rytą prieš patekant Saulei vaikščiodavo vilkdamos rankšluostį po žolynus. Taip surinktą ryto rasą vėliau naudodavo kaip vaistus. Tokius veiksmus pradėjus vertinti kaip raganavimą, kaip siekį atimti iš kaimyno karvių pieną, šis paprotys palaipsniui išnyko.
Ypatinga reikšmė teikiama ir Rasos šventės ugnims. Tąnakt ugnies liepsna turi kūniškai ir dvasiškai apvalančią, gydomąją bei gėrį gausinančią galią: saugo nuo nelaimių, atneša namams sveikatą, turtą ir santarvę. Šventinės ugnys keliamos kuo aukščiau, kad apšviestų kuo didesnius laukų plotus. Paežerėse, ant aukštesnių kalvų kraunami aukšti laužai, o aukštose kartyse uždegamos beržų tošys ir ratų stebulės.
Baltų simbolikos tyrimai įrodė, kad ant karties iškeltas ratas seniau bus buvęs labai svarbiu religiniu simboliu. Jis mūsų protėviams galėjęs būti ne ką mažiau svarbus nei dabartiniams krikščionims kryžius. Ratu perteikiamas ne tik ir ne tiek Saulės vaizdinys, kiek paties Pasaulio samprata, kilusi iš paros ir metinio Saulės judėjimo ratu stebėjimų. Pats mūsų žodis „Pasaulis“ nurodo jį esant Saulės apibrėžta, nušviesta erdve po Saule. Ta pačią Pasaulio sampratą perteikia ir rusų žodis „svet“ („Pasaulis, šviesa“). Tad Pasaulis yra šviesa. Būtent Saulės šviesa, skriedama dangaus ratu virš apskrito žemės horizonto, išaudžia šio Pasaulio erdvės ir laiko marginį.
Kad ratai, tekiniai buvo svarbūs lietuvių religiniai reikmenys, minima 1604–1605 m. Vilniaus kolegijos jėzuitų metinėse ataskaitose. Jose pranešama, kad jėzuitai naikino kaimo žmonių namuose apsaugai nuo vagysčių ir blogio naudojamus vežimo ratus ir vietoje jų statydavo kryžius.
Tad Rasos šventėje degantys tekiniai išreiškė skaisčiausia dieviška Dausų šviesa sušvitusį patį Pasaulį, švenčiantį Aukščiausiojo Dievo – Dieviškosios Pasaulio Šviesos – pergalę prieš Tamsos galybę.
Laikas, kai Saulė sustoja
Nuo seno trumpiausiomis vasaros naktimis ir ilgiausiomis dienomis senovės baltai ir kitos Europos tautos švenčiamą didžiąją vasarvidžio šventę vadino įvairias vardais: Rasos šventė, Kupolė, Vainikų šventė, Krešė, Kekiris, Joninės.
Istorikas Motiejus Strijkovskis rašęs, kad ši šventė buvo paskirta Didžiajam Dievui ir trukdavo visą mėnesį – nuo gegužės 25 iki birželio 25 d. Simonas Daukantas, šią šventę vadinęs Vainikų švente, rašė, jog ji buvo švenčiama 14 dienų. Mūsų kaimynai latviai švęsdavo savaitę, austrai – 12 dienų. Lietuvos ir kitų Europos kraštų XIX–XX a. liaudies tradicijose buvo laikoma, jog vasaros saulėgrįžos šventės laikotarpis trunka nuo birželio 24 iki 29 dienos. Šis beveik savaitės trukmės laikotarpis mūsų krašte buvo vadinamas kupolinėmis dienomis.
Ilga vasarvidžio šventės trukmė galėjo būti siejama su nuo seno stebėtu vadinamuoju Saulės „stovėjimo“ reiškiniu. Archeologinių tyrinėjimų ir istorinių šaltinių duomenimis, vasaros ir žiemos saulėgrįžų datas, stebėdami metinio Saulės kelio kitimą žemės horizontu, mokėjo nustatyti jau tolimi mūsų protėviai. Saulės kelio per dangų dėsningumai buvo suprasti jau priešistoriniais laikais akmenimis arba stulpais nužymint Saulės tekėjimo bei laidos kryptis įvairiais metų laikais. Tokios paskirties statinių archeologai yra aptikę ir Lietuvoje. Manoma, kad vienas iš tokių ikikrikščioniškais laikais galėjęs veikti Palangos pajūryje – Birutės kalne. Iš Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje saugomo vadinamojo J. F. Rivijaus metraščio sužinome, kad Saulės judėjimą dangaus skliautu kalendoriniais tikslais lietuvių religijos dvasininkai stebėdavo ir Vilniuje pagoniškais laikais stovėjusioje Perkūno šventykloje. Pasak metraščio, tam esą buvo įrengtas net specialus Saulės stebėjimo bokštas. Vienas geriausiai žinomų priešistorinių dangaus šviesulių stebėjimo statinių yra Pietų Anglijos megalitinis paminklas Stounhendžas. Senovės gerbėjai ten iki šiol gausiai renkasi švęsti vasaros ir žiemos saulėgrįžos švenčių.
Žinomas škotų inžinierius, megalitinių paminklų tyrinėtojas profesorius Aleksandras Tomas (Alexander Thom), ištyręs apie 300 astronominiams stebėjimams galimai naudotų Britanijos salų akmenų sistemų, teigė, kad jau ankstyvajame bronzos amžiuje turėjo būti sudarytas labai tikslus ir plačiai naudojamas kalendorius, pagrįstas tiksliu vasaros ir žiemos Saulės tekėjimo ir laidos krypčių nustatymu. Saulės judėjimo stebėjimu pagrįstame kalendoriuje ir su juo susijusiose tradicijose ypatinga reikšmė turėjo būti teikiama „Saulės stovėjimo“ laikui ir vadinamajam jos „apsigręžimui“. Šių dviejų reiškinių svarbą primena ir dvejopi įvairių tautų ilgiausios ir trumpiausios metų dienos pavadinimai. Lietuviškai sakome „saulėgrįža“, o, pavyzdžiui, rusiškai ir lotyniškai – ,,solncestojanije“ ir ,,solstitio“, tai yra „Saulės stovėjimas“.
Saulėgrįžai artimomis dienomis Saulės tekėjimo ir laidos kryptys horizonte tarsi sustingsta: diena nei ilgėja, nei trumpėja, o Saulė teka ir leidžiasi bemaž tose pačiose horizonto vietose. Tokio Saulės stovėjimo reiškinio nustatoma trukmė priklauso nuo atliekamų jos tekėjimo ir laidos krypčių stebėjimų tikslumo. Galima manyti, kad būtent su šiuo stebėtu Saulės stovėjimo reiškiniu ir buvo siejama viena svarbiausių kalendorinių švenčių, šiandien vadinama Rasos arba Joninių vardu.
Saulės šokis – dienų trumpėjimo pradžia
Šventinis Rasos Saulės stovėjimo laikotarpis trunka iki tol, kol Saulė „apsigręžia“. Tai įvyksta tada, kai jau galima pastebėti, jog Saulė teka ne ten, kur tekėjo ilgiausiomis dienomis, o apsigręžusi – šiek tiek pasislinkusi atgal į pietus. Saulės apsigręžimas liaudyje siejamas su birželio 29 d. – krikščioniškame kalendoriuje vadinama Šv. Petro diena arba Petrinėmis.
Iki šiol sakoma: „Nuo šv. Jono iki šv. Petro (birželio 29 d.) Saulė stovi vietoje, po to pradeda trumpėti dienos“, vėliau „Saulė atšoka atgal“ ir „dienos ilgumas atšoka atgal“. Įdomu, kad šis pastebimas Saulės padėties pasikeitimas (atšokimas), dažnai tiesiogiai siejamas su plačiai žinomu paslaptingu Saulės šokimo reiškiniu. Sakoma: „Saulė šoka birželio 29 – atgal atšoka, diena pradeda trumpėti“; „Per Petrines Saulė šoka, nuo to eina trumpyn dienos“; „Per šventą Petrą Saulė atšoka… Dienos ilgumas atšoka atgal. Nuo šv. Jono iki Petro stovi Saulė vietoje, po to pradeda trumpėti dienos“ ir panašiai.
Vadinasi, „šokdama“ Saulė skelbia, jog nuo šiol kasdien vis greičiau trumpins savo dienos kelią virš mūsų galvų ir mažins dieviškosios šviesos srautą.
Paparčio žiedas – kelionė į save
Visažinystės simboliu Rasos šventėje nuo seno laikomas paslaptingasis paparčio žiedas. Trokštantis jį rasti turi nueiti į tokią vietą, kur negirdėti nei šuns lojimo, nei gaidžio giedojimo, o šiais laikais – jau ir kitų civilizacijos garsų. Šermukšnio lazda apsibrėžęs aplink save apsauginį ratą ir pasitiesęs skepetaitę bei uždegęs žvakę turi garsiai melstis ir nesižvalgyti į šalis, kad nepabūgtum baisybių, per visą naktį šiurpinsiančių ir bandysiančių išguiti paparčio žiedo ieškotoją iš apsibrėžto rato. Ištvėrus visus išbandymus trokštamas žiedas nukris ant skepetaitės kaip aukso grūdelis…
Tai vaizdingas dvasinio susitelkimo aprašymas. Gamtos atskirtyje panyrame į save ir, jeigu sugebame įveikti visas vidines ir išorines grėsmes, tai mums atsiveria tiesus kelias į žinojimą, į gyvenimo džiaugsmą ir sėkmę.
Mokančiam susitelkti ir įsiklausyti į save dieviškosios Galios galėjo atsiverti ir nušvisti tarsi stebuklingas paparčio žiedas, o tada tapdavo galimi net neįmanomi dalykai.
Protėvių išmintis iki šiol tebemoko mus gamtoje ir jos virsmuose įžvelgti ženklus, bylojančius apie mūsų viduje veikiančias galias, vedančias mus gyvenimo ir likimo keliu.
Šventa žemė, šventa ugnis, šventa duona, šventi medžiai, žolynai, upės, ežerai, šaltiniai, akmenys, kalnai ir gyvūnai – prigimtinėje lietuvių religijoje suvokiami kaip šventybės įsikūnijimai, kaip tarpininkai tarp žmogaus ir dieviškų galių. Ypač jie paveikūs šventuoju laiku – šventėje. O šis šventas laikas matuojamas būtent Saulės ratu. Tad Saulės rato riedėjimas ir su tuo susiję gyvosios gamtos virsmai čia iškyla kaip šventybės smelkiamo Pasaulio ir jame gyvenančio žmogaus kūno ir sielos ritmas.
Rasos šventė – tai gamtos ir Visatos priminimas mums, kad ir mūsų gyvenimas rieda kaip Saulės ratas, patekėdamas krypsta į pakilimą ir pilnatvę, o pasiekęs pilnatvę linksta į nuosmukį… Tai dėsningi žmogaus ir net tautos gyvenimo tarpsniai, kuriems reikia ruoštis ir kurių kiekvienas turi nepakartojamą vertę ir prasmę.
Jonas Vaiškūnas
Fotografas Vytautas Daraškevičius