Papuošalų paroda „Akimirka“: paslaptinga žalvario ir stiklo dermė

Šių metų balandžio 19 d. 17 val. galerijoje „Aukso pjūvis“ (Kaune) atidaroma stiklininkės Audronės Andrulevičienės papuošalų paroda „Akimirka“.

A. Andrulevičienė – Lietuvos menininkė, stiklo specialybę studijavusi Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakultete. Autorė yra surengusi nemažai personalinių parodų, taip pat dalyvavusi grupinėse, tarptautinėse parodose. 2012 metų rudenį kartu su dar trimis atrinktais menininkais savo kūrybą pristatė stiklo meno parodoje „European Glass Context“ Danijoje, Bornholme. Pastaraisiais metais buvo viena iš tarptautinio projekto „Vitrum Balticum“ Kaune dalyvių ir organizatorių.

Menininkė stiklininkystės srityje yra ypač veikli: Klaipėdoje ne kartą vedė įvairius kursus, organizavo dirbtuves suaugusiesiems ir vaikams, besidomintiems stiklo menu. Dailininkė yra ne tik įvairių meninio stiklo tarptautinių renginių ir dailės projektų organizatorė. Jos kūrybinius pasiekimus įvertino ir Kultūros ministerija ne kartą skirdama individualias ir edukacines stipendijas, skirtas meno kūrėjams.

Pasak dailėtyrininkės Raimondos Simanaitienės, A. Andrulevičienės autoriniuose stiklo darbuose ryškėja žmogiškasis atsakingumas, susirūpinimas dvasine ekologija, kultūriniu išlikimu, jaučiamos emocinės impresijos, o kartu, žinoma, čia regimos įdomios, pagrįstos formos paieškos bei puikiai įvaldytos technikos.

Šioje galerijos „Aukso pjūvis“ rengiamoje A. Andrulevičienės parodoje pristatoma papuošalų kolekcija, kur dominuoja paslaptinga žalvario ir stiklo dermė. Nors autorė nevengia naudoti ir kitų medžiagų, tokių kaip melchioras, gintaras, perlai, oda.

Dažniausiai stiklininkės juvelyrikos darbuose motyvus lemia gamtos ir žmogaus analizė, sapnai, tačiau kūrybai įtakos turi ir fantasmagoriški žinomo XV a. flamandų dailininko Jeronimo Boscho paveikslai. Žvelgiant jos papuošalai atrodo lyg tam tikros detalės iš jo tapybos darbų, labai organiškai įsiliejančios į kompozicijas ir nė kiek neardančios bendro vaizdo. Tai rodo formos (apskritimas, trijų dimensijų rutulio motyvas), metališki atspalviai, subtiliai išgauti švytėjimo elementai. Kaip ir Boscho, Andrulevičienės darbai pritinka įvairioms epochoms, ir tampa sunku atpažinti, iš kokio jie istorinio periodo. Tai rodo bendrumą tarp šių kūrėjų – jie yra atradę savitą unikalų braižą, nepavaldų laikmečiams ir jų diktuojamoms madoms.

Autorei svarbu, kad papuošalas turėtų užuominų, skatintų žmonių vaizduotę, perteiktų nuotaiką. Stiklą ji laiko savo gyvenimo būdu ir kaip pasišventusi meistrė teigia, jog svarbu, kad jos kurtuose papuošaluose būtų bent kruopelytė stiklo. Būtent dėl to tenka dažnai eksperimentuoti – taip gimsta naujos ir savitos technikos.

Parodoje labai svarbus akimirkos įspūdis: vos užmetus akį, papuošalai atrodo tarsi istorinės relikvijos, praėjusių šimtmečių palikimas. Tačiau, analizuojant ilgėliau, pasirodo dar  nematyta stiklo ir metalo jungtis, būdinga būtent menininkei A. Andrulevičienei.

Paroda bus eksponuojama iki gegužės 19 d.