Vokietijoje net šešerius metus buitį kūrę Viktorija ir Laimonas Jurgučiai jau gyvena džiugiomis nuotaikomis: Laimono gimtinėje Doviluose baigiami nuosavo automobilių serviso įrengimo darbai, pavasarį gims ir pirmasis poros mažylis. Laimės svečioje šalyje ieškoję lietuviai vis dėlto nusprendė, kad ateitį reikia kurti Lietuvoje. Pora tikisi oficialiais Klaipėdos rajono gyventojais tapti jau šią vasarą.
Į Vokietiją Laimonas Jurgutis išvyko 2012-aisiais. Mokydamasis automechanikos specialybės Klaipėdoje, tuo pat metu ir dirbdamas suprato, kad finansinė padėtis tokia, jog Klaipėdoje gyventi tiesiog nebeįmanoma. Laimono žmona Viktorija irgi intensyviai ieškojo darbo, net perėjo į neakivaizdines logistikos studijas, tačiau visi bandymai įsidarbinti likdavo bevaisiai.
„Paradoksas, kad darbdaviai nori jaunų specialistų, bet reikalauja iš jų patirties. Kaip jos įgyti, jei niekas nesuteikia šanso?“ – prisiminusi tuometį laikotarpį kalbėjo Viktorija Jurgutė.
2014 metais ir ji jau kėlė sparnus į Vokietiją. Iš pradžių įsidarbino valymo paslaugas teikiančioje įmonėje. Tai leido pažinti vokiečius, jų įpročius, pradėti mokytis kalbos. Vėliau Viktorija pusantrų metų dirbo fabrike, tačiau po kurio laiko suprato, kad mokytis vokiečių kalbos reikia kur kas intensyviau – atsivertų daug geresnio darbo perspektyvos. Moteris ėmė lankyti įvairius kursus. Jų metu atliko praktiką pas vieną lietuvį advokatą – pas jį ir liko dirbti. Atsakinėdama į klientų laiškus, skambučius, Viktorija ir pati pamažu gilinosi į baudžiamąją ir šeimos teisę.
Pagrindiniai advokato klientai buvo lietuviai ir rusai. Vokietijoje, pasak Viktorijos, labai daug „popierizmo“, tad ji pataria visuomet prieš pasirašant darbo sutartį ar kitą dokumentą pasitarti su advokatais – jos darbdaviui ne kartą teko konsultuoti apgautus žmones.
„Dabar, kai lietuviai atvažiuoja į Vokietiją, jei kažkas netinka, jie drąsiai išeina iš darbo, žino, kokios socialinės garantijos priklauso. Gauna įvairias pašalpas, apgyvendinimą. Vokietijoje gali būti garantuotas, kad tau užteks pinigų pragyventi, kol ieškosiesi kito darbo. Mudu su vyru dirbome sunkiai, niekada nieko neprašėme, stengėmės kaip įmanydami“, – pasakojo Viktorija.
Pasak pašnekovės, nekvalifikuotos darbo jėgos ieškančių fabrikų savininkai visuomet atvers duris ir kalbos nemokantiems emigrantams, tačiau perspėja: norint kažką turėti, teks sunkiai dirbti. Žinoma, pasak poros, gyvenimo svečioje šalyje kokybė priklauso ir nuo to, kokio tikslo vedamas emigruoji. Jei išvažiuoji užsidirbti, normalu, kad taupysi ir galbūt negalėsi sau leisti tokio būsto, maisto ir laisvalaikio, kokio norėtum.
„Mes išvykome gyventi. Nekalbėjome, kad susitaupysime pinigų ir grįšim į Lietuvą. Nesinorėjo tiesiog egzistuoti: gyvename name, valgome kokybišką maistą, pramogaujame ir ilsimės“, – neslėpė pašnekovė.
Vis dėlto jaunai šeimai pavyko sukaupti santaupų. Doviluose jie nusipirko namą, o greta jo stovintį ūkinį pastatą renovavo ir pavertė autoservisu. Nuo 80-ies iki 120-ies kvadratinių metrų padidintame pastate įrengtos administracinės patalpos, dušas, tualetas, persirengimo kambarys, katilinė, tilps ir 2 keltuvai automobiliams. Liko tik supirkti autoservisui reikalingą įrangą. Motyvuota šeima sukurs 3 darbo vietas, esant poreikiui, atlikti praktiką čia galės ir studentai.
Turėti nuosavą verslą buvo sena Laimono svajonė. Net ir dirbdamas fabrikuose ar padėdamas Vokietijoje kebabinę atidariusiai seseriai vyras vakarais po darbo remontuodavo automobilius lietuviams, rusams ir kai kada vokiečiams. Rekomendacija po rekomendacijos ir žodis apie gerą meistrą pasklido taip plačiai, kad klientų netrūksta iki šiol.
Šeima svarstė autoservisą atidaryti Vokietijoje, tačiau ten pradėti nuosavo verslo vis dėlto nesiryžo, nes nepakako vokiečių kalbos įgūdžių.
„Pradėjau domėtis galimybėmis Vokietijoje, skaičiuoti, bet pamačiau, kad bus sunku rasti kokybiškai dirbančių žmonių. Bandžiau kviesti pažįstamus iš Lietuvos, bet nė vienas nesutiko emigruoti. Žmona pakišo mintį, kad reikia grįžti į Lietuvą, sakė, kad ir gimsiančiam vaikeliui čia bus lengviau. Su jos palaiminimu viskas ir vyksta“, – šypsojosi Laimonas.
Pasak Viktorijos, dažniausiai šeimos į Lietuvą ir grįžta būtent dėl vaikų. Nori, kad jie lankytų lietuviškus darželius, mokyklas, augtų girdėdami gimtąją kalbą.
Gintarė Plungienė